gyvenime laimi tas, kas pergyvena priesininka.”
Chiloboka pradziugino netiketas sios minties samojingumas. „Hm… Reikia isiminti ir paskleisti placiau.”
Siaipjau, reikia pripazinti, Haris Charitonovicius nebuvo toks kvailas, kaip galejo pasirodyti is jo elgsenos. Tiesiog, kad gyvenime geriau sektusi, jis vadovavosi taisykle: is kvailio maziau reikalaujama. Is jo niekas niekada nesitikejo nei dalykisku minciu, nei ziniu, todel tais retais atvejais, kai jis parodydavo nusimanyma ar suregzdavo nors ir menkute, bet sava minti, budavo tikrai malonus siurprizas; bendradarbiai imdavo galvoti: „Vis delto mes nepakankamai vertiname Hari Charitonoviciu…” ir stengdavosi savo palankumu istaisyti sia klaida. Taip i rinkini „Sistemologijos klausimai” patekdavo jo straipsniai, kuriuose redaktoriai, is anksto nieko gera nesitikedami, nelauktai aptikdavo prasmes kruopelyciu. Tokiu pat budu Haris Charitonovicius atiduodavo atliktus uzsakymus is anksto jo elgesio ir kalbu demoralizuotiems uzsakovams. Tik sItai su daktaro disertacija neisdege. Na, nieko, jis savo atsiims!
Hari Charitonoviciu uzliuliavo malonios mintys ir dziugios viltys. Dabar jis miegojo kietai ir be sapnu kaip, tur but, miegodavo zmones akmens amziuje.
Grizes is naktinio budejimo mieste, miegojo ir laimingas sypsojosi pro miegus milicininkas Gajevojus.
Sirsdama ant Krivoseino ir saves, paverke ir uzmigo L.ena.
Bet miega ne visi… Sekmingai kovoja su snuduliu milicijos virsila Golovorezovas, saugas naujuju sistemu laboratorija; jis sedi fligelio prieangyje, ruko, ziuri i zvaigzdes virs medziu. Stai netoliese zoleje kazkas suciuzejo. Jis pasviete zibintuveliu: is varnalesu i ji ziurejo raudonakis triusis albinosas. Virsila kostelejo — triusis soko i tamsa. Golovorezovas nezinojo, koks tai triusis,
Viktoras Kravecas vis vartesi kietoje atverciamojoje lovoje tardomojo kalinimo vienuteje po gelumbiniu dezinfekcija atsiduodanciu apklotu. Jis buvo tokioje nervinio isijaudrinimo bukleje, kuomet neimanoma uzmigti.
„Kaipgi dabar bus? Kaip bus? Issisuks aspirantas Krivoseinas ar laboratorija ir darbas zlugs? Ir ka as dar galiu padaryti?
(jintis? Prisipazinti nusikaltus? Kuo? lilieti tardytojau, as kaitas, icad turejau geru ketinimu — geru ketinimu, kurie nielcam nepadejo… Ka gi, tur but, tai sunki kalte, jei taip atsitiko. Visi skubino: greiciau, greiciau! — pilnai isisavinti atradima, prisikasti iki „absoliuciai patikimo” budo. As irgi, nors pats sau sito ir neprisipazinau, laukiau, kad mes atrasime tok; buda… Evoliucija kiekviena nauja informacija diege i zmogu palaipsniui, mazu bandymu ir mazu nukrypimu metodu, tikrino jos naudinguma nesuskaiciuojamais eksperimentais. O mes — viska per viena bandyma!
Reikejo is pat pradziu ismesti is galvos minti apie galimas socialines pasekro.es, dirbti viesai ir ramiai, kaip visi. Galu gale zmones — ne mazi vaikai, patys turi zinoti, kas ir kaip. Viska mes perpratome: kad zmogus — supersudetinga baltymine kvantine-molekuline sistema, kad jis- naturalios evoliucijos produktas, kad jis — informacija, uzrasyta tirpale. Viena tik isleidome is akiu; zmogus — tai zmogus. Laisva butybe. Savo gyvenimo ir savo poelgiu seimininkas. Ir jis laisvas pasidare daug anksciau, negu prasidejo visi maistai ir revoliucijos, ta tolima diena, kai zmogbezdzione susimaste; galima ilipti i medi ir nureksti vaisiu, bet galima ir pameginti ji nudauzti pagaliu, suspaustu letenoje. Kaip geriau? Ji ne siaip sau susimaste, toji bezdzione; ji mate, kaip audros nulauzta sakele numuse vaisius… Laisve — tai galimybe pasirinkti elgesio variantus, jos istakos — zinojimas. Nuo to laiko kiekvienas atradimas, kiekvienas isradimas teike zmonems naujas galimybes — jie daresi vis laisvesni ir laisvesni.
Tiesa, buvo ir tokiu atradimu (ju nedaug), kurie bylojo zmonems: negalima! Negalima pagaminti pirmos ir antros rusies amzinuju varikliu, negalima virsyti sviesos greicio, negalima tuo paciu metu tiksliai ismatuoti elektrono greicio ir padeties… Betgi musu atradimas nieko nedraudzia ir nieko neatsiaukia, jis sako: galima!
Laisve… Ne taip paprasta isisamoninti savo laisve siuolaikiniame pasaulyje, protingai ir blaiviai pasirinkti elgesio variantus. Zmogu slegia milijonai praeities metu, kai biologijos desniai vienareiksmiskai apsprende jo proteviu gyvuliu elgsena, ir viskas buvo paprasta. Jis ir dabar taikstosi suversti savo klaidas ir kvailystes aplinkybems, piktam likimui, sudeti viltis i dieva, i stipria asmenybe, i sekme — tik ne i save pati. O ka villys suduzta, zmones iesko ir randa atpirkimo ozi; tik patys zmones, puoseleje viltis, cia nieliuo deti!.. Is esmes, zmones, einantys maziausio pasii:)riesinimo keliu, nepazista laisves…”
Skritulelis kameros duryse pasisuko i sona, praleisdamas sviesos spinduli, bet ji uzdenge budetojo veidas. Tur but, tikrina, ar nenuorama tardomasis nesugalvojo vel pabegti? Viktoras Kravecas negirdimai susijuoke: ka ir kalbeti, cype — pati tinkamiausia vieta apmastymams apie laisve! Ir patenkintas suvoke, kad, neziurint visu sukretimu, jumoro jausmas jo dar neapleido…
Dubletas Adomas Herkulis sedejo istustejusioje gatveje ant suoliuko prie troleibusu sustojimo ir stengesi prisiminti. Vakar, kai jis ejo is gelezinkelio stoties, apmastydamas triju informacijos srautu (mokslo, gyvenimo ir meno) poveiki zmogui, jam kilo miglota, bet labai svarbi ideja. Sutrukde tie trys su savo kvailu dokumentu tikrinimu, kad juos… Liko pojutis, kad jis vos neuzciuope vertingos minties — geriau jau jo nebutu, to pojucio, dabar nebenusiraminsi!
„Pabandysime dar karta. As svarsciau: kaip ir kokia informacija galima sutaurinti zmogu? Juk as peremiau Krivoseino ideja susintetinti „bebaimi ir nepriekaistinga” riteri; issizadeti jos negalima… As atmeciau informacija, gaunama is aplinkos ir is mokslo, nes judvieju poveikis zmogui lygia dalim gali buti ir teigiamas, ir neigiamas… Liko budas „gerus jausmus pazadint lyra” — Menas. Tikrai, jis zadina. Tik lyra — netobulas instrumentas: kol skimbcioja, zmogus kilnesnis, o nutilo — vel viskas praeina. Kazkas lieka, zinoma, bet maza — pavirsutiniskas ispudis apie matyta spektakli ar perskaityta knyga… Na, gerai, o jeigu, sintetindamas koki nors zmogu, sia informacija ivestum i „masina motina”, sakysim, irasytum daugelio knygu turini, parodytum geriausius filmus? Bus tas pats — atminties pavirsiuje uzsiliks turinys, ir daugiau nieko. Juk ta knyga — ne apie ji!
Aha, apie tai as irgi galvojau: tarp Meno informacijos saltinio ir jos priemejo — konkretaus zmogaus — stovi kazkokia vaiski sienele. Kas gi tai per sienele? Velniai rautu, nejau gyvenimo patirtis visada bus svarbiausias faktorius, formuojant zmogaus asmenybe? Nejau butina paciam kenteti, kad suprastum kitu kancias? Klysti, kad ismoktum teisingai elgtis? Kai kudikiui — pirma apsideginti, kad nekistum pirstu i ugni… Bet juk gyvenimo patirtis — labai sunkus mokslas, ir ne kiekvienas ji ikas. Gyvenimas mus gali padaryti kilnesnius, bet gali ir inirsinti, sunieksinti; zmogus gali tapti ismintingas, bet gali ir iskvaileti…”
Jis uzsiriike ir eme vaikstineti saligatviu palei suoleli.
„Meno informacijos zmogus neapdoroja iki galo, jos pavyzdziu nesprendzia savo problemu gyvenime. Pala! Informacijos neisisavina iki galo, jos pavyzdziu nesprendzia problemu… tai jau buvo. Kada buvo? Nagi, bandymo pradzioje; pirminis kompleksas „siustuvai — kristaloblokas — SSM-12” neprieme informacijos is manes… is Krivoseino — vis tiek! Ir tada as panaudojau griztamaji rysi!”
Dabar Adomas jau ne vaiksciojo, o lakste apspiaudytu saligatviu nuo urnos iki zibinto stulpo.
„Griztamasis rysys, kad ji kur nelabasis! Griztamasis rysys, kuris padidina informaciniu sistemu efektyvuma tukstancius kartu… Sit is kur „sienele”, sit kodel mazas Meno efektyvumas — nera griztamojo rysio tarp informacijos saltinio ir priemejo. Sis tas, teisybe, yra: atsiliepimai, skaitytoju konferencijos, kritikos akibrokstai, bet cia — ne tai, ko reikia. Turi buti beiarpiskas techninis griztamasis rysys, kuris i zmogu ivedama Meno informacija pakeistu ir pritaikytu jo individualybei, charakteriui, atminciai, gabumams, dargi isvaizdai ir anketiniams duomenims. Tokiu budu sintetinant galima surepetuoti jo elgesi kritiskomis aplinkybemis (tegu pats klysta, mokosi is klaidu, iesko teisingu sprendimu!), atskleisti jam io, — o ne isgalvoto herojaus — dvasini pasauli, gabumus, privalumus ir trukumus, padeti jam permanyti ir atrasti save… Ir tuomet si didziule informacija — lygiai kaip ir buitine — pasidarys jo gyvenimiskaja patirtimi, taps jam apibendrinta tiesa, lygiai kaip ir mokslo tiesos. Bet tai jau bus kazkoks kitoks Menas — ne literatura, ne vaidyba, ne muzika, o viskas drauge, isreiksta biopotencialais ir cheminemis reakcijomis. Tai bus Zmogaus Sintezes Menas!”
Staiga jis sustojo. „Taip, bet kaip visa tai padaryti „masinoje motinoje”? Kaip organizuoti toki griztamaji rysi? Ne taip paprasta… Na, nieko — bandymai, bandymai, bandymai — padarysim! Juk sugebejome ji organizuoti tarp komplekso bloku. Svarbiausia — pati ideja!.,”
Nemiegojo ir Vano Aleksandrovicius Androsiasvilis savo vasarnamyje Pamaskveje. Jis stovejo verandoje ir klausesi nakties lietaus snaresio… Siandien katedros posedyje buvo svarstomi aspirantu darbo rezultatai. Blogiausias pasirode Krivoseinas: per metus jis neislaike ne vieno kandidatinio egzamino, paskaitas ir laboratorijas pastaruoju metu lanke labai retai, temos kandidato disertacijai dar neissirinko. Profesorius Vladimiras Venjaminovicius Valernas pareiske nuomone, kad zmogus tusciai uzima vieta, gauna stipendija ir neblogai butu islaisvinus vakansija stropesniam aspirantui. Vano Aleksandrovicius buvo ketines patyleti, bet nesusilaike ir prisnekejo Vladimirui Venjaminoviciui daug kandziu ir karstu zodziu apie inertiskuma, vertinant jaunuju tyrinetoju
