— beje, to as ir negalejau jos pamokyti. Gal ir mano raginimai „tai… tai…” buvo nereikalingi: skausmo pojutis mano smegenyse ir be to pagimde uztektinai iskalbingas biosroves.
Vadinasi, „masina motina” i zmogu ijungia signalas, kad sistemoje pazeista informacine pusiausvyra. Taciau tokiu signalu gali buti ne tik skausmas — valingas isakymas kai ka pakeisti savyje, nepasitenkinimas („ne tail”). O toliau jau galima valdyti pojuciais.
Menkutis, neefektyvus bandymas palyginti su visais kitais. Juk ipiova buvo galima patepti jodu, subintuoti — butu uzgije ir taip…
O vis delto sis bandymas — visu svarbiausia, ka padareme per istisus metus! Dabar atradimas gali buti panaudotas ne tik dirbtiniams antrininkams sintetinti bei tobulinti, o ir perdirbti sudetingai informacinei sistemai, slypinciai sudetingiausiame biologiniame tirpale, kuri mes supaprastintai vadiname „zmogumi”. Bet kurio zmogaus perdirbimas!.
„Vasario 20. Taip, skystoji schema i zmogaus organizma isijungia ir valios isakymu. Siandien as tokiu budu pasalinau kairiosios rankos gyvaplaukius iki pat alkunes. Panardinau ranka i baka, uzsidejau „kepure”. Sutelkes demesi i gyvaplaukius, sukomandavau „Ne tai!”. Persejimas ir niezulys sustiprejo. Oda pasidare perregima. Po minutes plaukai isnyko.
Kravecas siuo metodu per penkias minutes ant mazojo pirsto ir smiliaus uzaugino dvieju centimetru ilgumo nagus. Velia panardino i skysti abu delnus ir iprasta odos rasta pirstu pagalvelese paverte kazkuo panasiu i automobilio padangos protektoriaus „eglute”. Po to jis megino atkurti pirmyksti rasta, bet uzmirso, koks jis anksciau buvo.
Dabar aisku, kodel mudviem nieko neisejo su triusiais — juk jie neturi samones, neturi valios, nejaucia nepasitenkinimo savimi. Sis budas zmogui. Ir tik zmogui!”
Toliau aspirantas Krivoseinas skaite greitomis, kad isidemetu. Sklaide dienorascio puslapius ir tartum fotografavo juos atmintyje. Jam viskas buvo aisku: Krivoseinas ir Kravecas padare ta pati, ka ir jis, — ivalde medziagu apykaita zmoguje. Tiktai kitu budu, pasitelke masina.
Ir labai svarbu, kad pasitelke masina: dabar jo atradimas — ne unikumas, ne issigimimo atmaina, o mokejimas perdirbti save. Maza zinoti perdirbimo buda — reikia tureti issamia informacija apie zmogaus organizma. Jie jos neturi ir negalejo tureti. O jo „zinias pojuciuose” dabar galima irasyti i „masina motina” ir per ja perduoti visiems. Kiekvienam zmogui. Ir kiekvienas zmogus po to igis negirdeta galia.
Aspirantas susisvajojes uzmerke akis, atsilose kedeje… Ka jau ten — kova su ligomis: jas greit uzmirsim! Zmogui bus pavaldzios visos stichijos. Ir be masinu.
…Zydros okeanu gelmes, kur nun nenusileisi be naro kostiumo, be batiskafo. O zmogus delfinas, uzsiaugines ziaunas ir pelekus, gales megautis vandens stichija, gyventi joje, dirbti, keliauti.
…Patrauks i ora — galima issiauginti sparnus, skraidyti, sklesti ereliu siltose oro srovese.
…Priesiskos svetimos planetos: apgaubtos nuodinga chloro duju atmosfera, saules kaitros ir neataususios magmos ikaitintos arba kosminio salcio sukaustytos, apkrestos mirstamomis bacilomis. O zmogus ten gales gyventi laisvai, kaip Zemeje, be skafandro ir biologines apsaugos: jam tereiks pertvarkyti savo organizma, kad vietoj deguonies lasteles isisavintu chlora, arba, gal but, iprastinius baltymus teks pakeisti organiniais silicio junginiais.
Juk zmoguje svarbiausia ne tai, kad jis kvepuoja deguonimi. Ir rankos kojos — ne visu svarbiausia. Galima issiauginti ziaunas, sparnus, pelekus, kvepuoti fluoru, pakeisti baltymus organiniais silicio junginiais — ir likti zmogumi. Taciau galima t reti normalias galunes, balta oda, galva bei dokumentus — ir nebuti juo!
— Taip, bet… — aspirantas susimastes uzsikvempe ant stalo. Zvilgsnis vel ismigo i tikrojo Krivoseino uzrasus.
,„.. — Isnyks ligos ir luosumai, nebebaisios tous zaizdos, apsinuodijimai. Kiekvienas gales pasidaryti stiprus, drasus, grazus, sugebes mobilizuoti organizmo resursus, kad nudirbtu darbus, kurie anksciau rodesi nepakeliami. Zmones bus nelyginant dievai!. Na, ko cia taip ismintingai sypsaisi? Tai juk is tikruju ir yra tas zmogaus begalinio tobulinimo budas, kurio mes iesr kome!
— Ismintingas, tai ir sypsausi, — saltai atsiliepe Kravecas. — Tu vel lakioji padebesiais. Ne vien sitai gali buti.
— Na, liaukis! Bene netroksta kiekvienas zmogus buti geresnis, tobulesnis?
— Troksta — bet tik to, kas, jo supratimu, gera ir tobula. Galima, pavyzdziui, pagal musu metoda irengti „kosmetines Krivoseino vonias”.
— Kokias vonias?
— Na, tokias… po penkis rublius uz seansa. Ateina pilietuke, nusirengia uz sirmos, pasineria i biologini tirpala. Operatorius — ten koks nors Zora Serverpupa, buves kirpejas, — uzsimaukslina „Monomacho kepure”, nusilenkia: „Ko pageidausite?” — „Dabartes noreciau kaip Bridzita Bardo, — pareiskia kliente. — Tik kad truputeli putlesne ir tamsesnio gymio. Mano Vasia megsta, kai tamsesnio gymio…” Ko vaipaisi? Dar ir arbatpinigiu Zorai duos. O vyriskos lyties klientai transformuosis pagal supervyriski Zana Mare arba siaures grazuolius Olegus Strizenovus. O kita sezona ieis i mada Lolobridzidos ir Vitalijai Zubkovai, kaip dabar ju atvirukai…
— Bet juk „masinai motinai” galima nurodyti kazkokias krastutines ribas informacijos atrankai… koki nors filtra lekstumui ir kvailystems isbrokuoti. Arba ivesti griezta programa…
— …kuri drauge su formulemis masiniam vartotojui bruktu turtinga vidini turini? O jeigu jis nenores? Turi jis teise nenoreti uz savo pinigus? „Ka as — nenormali, ar ka? — ims.spiegti ta pati poniute, — kad jus norite mane taisyti? Patys jus puskvailiai!” Supranti, tuo ir remiasi menkystos ir miescionio gelzbetoniska pozicija, kad jie laiko norma kaip tik savo elgesi.
— Bet galima padaryti taip, kad „masinai motinai” jis nebutu norma.
— Hm… Siulau padaryti paprasta bandyma. Buk geras, ikisk pirsta i skysti.
— Kuri?
— Kurio negaila.
As ikisau i skysti bevardi. Antrininkas uzsidejo „kepure”, priejo prie medicinines spinteles.
— Demesio!
— Oi, ka tu darai? — as istraukiau pirsta. Jis buvo praplautas, is jo sunkesi kraujas.
Viktoras Kravecas paciulpe savo bevardi, po to nusluoste krauja nuo skalpelio.
— Dabar supratai? Masinai nera ir negali buti elgesio normos. Jai i viska nusispiauti — ka isakysi, ta ir daro…
Mes uzgydeme suzeistus pirstus.
Nuleido mane Kravecas is dangaus i zeme — kulvirscia it laiptu pakopomis. Linke mes, isradejai, pasvajoti. Ir Edisonas, tuT but, mane, kad jo telefonu zmones perdavines vieni kitiems tik malonias ir reikalingas zinias, nieku gyvu neliezuvaus, neiskundines anonimiskai ir pramogos delei nekvietines „Greitosios pagalbos” absoliuciai sveikiems pazistamiems… Visi mes sitaip — svajojame apie geri, o kai gyvenimas atskleidzia isvirksciaja isradimo idejos puse, plojame sau per sonus kaip medkirciai saltyje: ka gi jus, zmones, darote?
Mokslo prakeiktis, kad jis kuria budus, ir nieko daugiau. Stai ir mes turesime viso labo tik „buda informacijai biologineje sistemoje pertvarkyti”. Galima bezdzione paversti zmogumi. Bet ir zmogu bezdzione — taipogi.
Taciau negalima, negalima, negalima manyti, kad ir po musu atradimo viskas bus kaip buve! Ne mokslui — gyvenimui negalima. Musu atradimas kaip tik gyvenimui: jis nesaudo, nezudo — jis kuria. Gal but, mes ne ten ie,skome? Gal viska lemia ne masinos, o zmogaus savybes?”
Aspirantas Krivoseinas toliau skaite dienoraSti, kamuojamas sitokiu nerimastingu minciu. Nejaugi veltui vargintasi — ju atradimas per ankstyvas, ir jis gali uzgriuti zmones? Maskvoje jis maza galvojo apie tai: atreidimas slypi vien tik jame, nieko jis daugiau neliecia — tyrinek sau sveikas ir tylek… Tiesa, po maudynes reaktoriaus baseine jam labai magejo pasidalyti sav ziniomis ir isgyvenimais ir su Androsiasviliu, ir su vaikinais bendrabutyje: radiacija ir spinduline liga galima iveikti! Bet tos jo zinios buvo susijusios su karu…
„Del visuomenes atmatu! — Krivoseina pagavo inirsis. — Del atmatu, kuriu yra gal vienas is tukstancio ir kuriems paslaugi prostitute, vadinama Mokslu, ruosia budus, kaip sprogdinti miestus ir naikinti tautas! Tiktai budus, tik tiek. Velnias, pradeti rauti su saknimis tuos biaurybes, kad ne smarves neliktu, ar ka? Niekas manes nesuciups, niekas nepasaus… Ir pats nueisiu ju keliais? Ne. Cia irgi — „ne tai”.
Aspirantas uzverte sasiuvini, pakele akis. Staline lempa tebedege, nieko neapsviesdama. Buvo sviesu. Uz lango, tarp zalumynu, vienodi geltonu Akademinio miestelio namu veidai zvelge i nematoma saule; atrode, namu banda tuoj pat isdulins pasitikti sviesulio. Laikrodis rode puse astuoniu ryto.
Krivoseinas uzsiruke, isejo i balkona. Apacioje, troleibusu sustojime, rinkosi zmones. Placiapetis vyras
