Ar tai imanoma? Ar tai nepavojinga? Ar grisiu as is „krikstytuves”, is orbitos, is bandymo — ar grisiu? Sudetingas daiktas „masina motina”: kiek naujoviu joje aptikome, o kaip reikiant jos nepazistame… Kazkodel man kelia nerima didinga musu tyrinejimu perspektyva.
Dabar man pats laikas vesti, stai kas. Velniop apdairu elgesi su Lena! Man jos reikia. Noriu, kad ji biitu su manim, kad rupintusi, nerimautu ir bartu, kai grisiu velai, bet kad pirma duotu pavakarieniauti. Ir (kadangi su antrininku sinteze jau viskas aisku) lai nauji Krivoseinai ateina i pasauli ne is masinos, o geru, aukstos morales tarpusavio santykiu deka. Ir lai apsunkina mums gyvenima: as — „uz”! Vesiu! Kaip man anksciau tai neatejo i galva?
Teisybe, vesti dabar, kai mes ruosiame si eksperimenta… Ka gi, blogiausiu atveju liks pats tvirciausias atminimas apie mane — stinus arba dukte. Kazkada zmones ejo i fronta, palikdami zmonas ir vaikus, — kodel man negalima dabar taip pasielgti?
Gal birt, ir ne visai tauru vesti, kai yra tiketinumas palikti nasle. Taciau tegu mane pasmerkia tie, kas ejo ar kas eis tokiu keliu. Tuomet as prisiimsiu kalte.”
„Geguzes 12.
— Tekek uz manes, Lena. Gyvensim drauge. Turesime vaiku: graziu, kaip tu, protingu, kaip al. A?
— O tu is tikruju laikai save protingu?
— O kas?
— Butum protingas, nesiulytum sito.
— Nesuprantu…
— Va, matai. O dar tikiesi protingu vaiku.
— Ne, tu paaiskink, kas yra? Kodel tu nenori teketi uz manes?
Ji ibede i plaukus paskutini smeigtuka ir pasisuko nuo veidrodzio i mane.
— Dievinu, kai tu sitaip atkisi lupas. Ak tu, mano Valia! Ak tu, mano rudi! Atseit, subrandinai rimtus ketinimus? Ak tu, mano mielasis!
— Palauk! — as issivadavau is jos glebio. — Tu sutinki teketi uz manes?
— Ne, mano brangiausiasis.
— Kodel?
— Todel, kad seimyniniame gyvenime susigaudau kiek geriau uz tave. Todel, kad zinau — nieko gera mudviem neiseis. Tu prisimink: ar bent karta mes apie ka nors rimta kalbejome? Siaip sau — susitikdavome, leisdavome laika… Prisimink, argi nebudavo: ateinu pas tave, o tu uzsiemes savo mintimis, darbais ir nesidziaugi, dargi nepatenkintas, kad as atejau? Zinoma, tu apsimeti, stengiesi kiek imanydamas, bet juk as jauciu… O kas gi bus, kai mes visa laika busime drauge?
— Vadinasi… vadinasi, tu manes nemyli?
— Ne, Valecka, — ji ziurejo i mane skaidriomis ir liudnomis akimis. — Ir nepamilsiu. Nenoriu pamilti. Anksciau norejau… Pasakysiu saziningai, as juk tyciomis su tavim suartejau. Galvojau: sitas, tylusis ir negrazusis, myles ir brangins… Tu neisivaizduoji, Valia, kaip man reikejo silumos! Tik nesusilau as prie taves. Tu juk mane taipogi nelabai myli… Tu ne mano, as matau. Tu turi kita: jos vardas — Mokslas! — Ji piktai nusijuoke. — Irgi prasimane sau zaisliuku: mokslas, technika, politika, karas, o moteris — siaip, tarp kitko. O as nenoriu tarp kitko. Zinoma, mes, bobos — kvaisos: viska priimame rimtai, meileje nezinome saiko ir niekaip priveikti saves negalime… — Jos balsas suvirpejo, ji nusigreze. — As tau vis tiek tai buciau pasakiusi… Vel tu apsirikai, Lena!
Beje, smulkmenos niekam nereikalingos. As ja isvariau. Sit sedziu prie dienorascio, guodziuosi… Vadinasi, viskas buvo is isskaiciavimo. „Grazus bernuzelis — vejo botagelis, negrazus bernelis — tai plati sirdele.” Uzsidek tu taip sukurti sveika seima…
Salta. Oi, kaip salta!..
„O uz ka mane mylet Fraskitai? Neturiu ne franko…” Nagi liaukis! Lena ne tokia. O kokia? Ir apskritai, ji teisingai pasake; bene as pats to nesupratau? Dar kaip! Tik ankscia as neturejau nieko pries — man patiko tokie pavirsutiniski rysiai su ja… „Jus nieko pries?” — kaip sako pardavejos gastronome, vietoj sviesto siCilydamos margarina.
Niekas gyvenime nepraeina veltui. Stai ir as pats pasikeiciau, viska isisamoninau, o ji vis dauzosi… Pasidaviau knygiskoms iliuzijoms, keistuolis. Isigeidziau susilti.
Ir tai — viskas. Nieko daugiau mano gyvenime nebebus. Neberastu tokios, kaip Lena. O pigiis meiles rysiai man ne prie sirdies.
Nepanoro Lena tapti mano nasle.
Salta…
Mes praradome nuosirduma, sugebejima elgtis, kaip liepia jausmai: myleti be atodairos — todel, kad mylime, tiketi — todel, kad tikime. Gal but, taip atsitiko todel, kad per ta nuosirduma kiekvienas ne syki nudegem nagus, arba todel, kad teatre ir kine mes matome, kaip daromi jausmai, arba kad sudetingas pats gyvenimas, nes jame reikia viska apmastyti ir apskaiciuoti, — nezinau. „Sielu svelnumas, isdestytas i Teiloro eile…” Isdesteme…
Dabar mums reikia is naujo protu suvokti, kokie reiksmingi pilnaverciai ir stiprus jausmai zmogaus gyvenime. Ka gi, gal ir gerai, kad tai reikia Irodyti. Tai galima irodyti. Ir tai bus irodyta. Tuomet zmones igaus naujoviska, isminties sustiprinta jausmu ir poelgiu naturaluma, supras, kad kitaip — ne gyvenimas.
O kolei kas — salta…
Ak, Lena, Lena, vargse, gyvenimo ibauginta mergaitei Dabar as, rodos, is tikruju tave myliu.”
Puse devyniu ryta prie naujuju sistemu laboratorijos priejo tardytojas Anisimovas. Budintis virsila Golovorezovas sedejo pacioje saulekaitoje fligelio prieangyje, atsiremes i duris, ant akiu uzsmaukta kepure. Aplink praziota burna ir per skruostus replinejo muses. Virsila trukciojo veido muskulais, bet neprabudo.
— Sudegsite darbe, drauge virsila, — grieztai tare Anisimovas.
Dezuruotojas iskart nubudo, pasitaise kepure, atsistojo.
— Taigi viskas ramu, draugas kapitone, nakti jokiu ivykiu nebuvo.
— Aisku. Raktus turite?
— Tikrai taip, — virsila istrauke is kisenes raktus, — kaip juos man padave, taip as juos ir tebeturiu.
— Nieko neileiskite.
Anisimovas atidare fligelio duris, uztrenke jas paskui save. Lengvai orientuodamasis tamsiame koridoriuje, prikrautame deziu ir prietaisu, surado duris i laboratorija.
Laboratorijoje jis idemiai apsizvalge. Ant grindu sustinge drebuciu pavidalo klanai; apdziiive ju krastai rietesi i vidu. „Masinos molinos” slangai glebiai karojo, apsivije didziulius butelius ir kolbas. Lemputes elektronines masinos pulte nedege. Elektros skydo feiritikliai stirksojo, atsikise i:salis. Anisimovas dvejodamas ikvepe kiek pasvinkusi ora, suktelejo i sona galva: „Sit kaip!” Paskiau nusivilko melyna Svarka, akuraciai pakabino ji ant kedes atloso, pasiraitojo marskiniu rankoves ir emesi darbo.
Pirmiausia jis praplove vandeniu, pakele ir pastate i vieta teflonini baka, sukiso i ji alangu ataugas ir laidu galus. Paskui apziurejo kabeli — apacioje, grindu ir sienos sanduroje, rado rugsciu isesta ir apdegusia trumpojo sujungimo vieta; is istraukiamosios spintos pasieme gumines pirstines, saltkalvio stale susirado instrumentus, grizo prie kabelio ir emesi valyti, jungti viena su kita, vyturiuoti izoliacine juosta apsilydziusias varines gyslas.
Per keleta minuciu viskas buvo padaryta. Anisimovas kvapstydamasis atsitiese, pasukes skydo kirtiklius, ijunge elektros energija. Tyliai suuze SSM-12 transformatoriai, susnarejo dulkiu nuputimo ventiliatoriai, sustauge, didindamas rotoriaus apsisukimu skaiciu, traukos motoras. Elektronines masinos pulte pakrikai suzibsejo zalios, raudonos, melynos ir geltonos lemputes.
Is susijaudinimo kramtydamas apatine lupa, Anisimovas paseme didziaja. kolba vandens is distiliatoriaus, pripilste visus butelius; Krivoseino stale susirado laboratorijos zurnala ir, pasikaitydamas irasus, i butelius ir i kolbas eme berti reaktyvus. Visa tai uzbaiges, lukuriuodamas sustojo vidury kambario.
Virpanti signaliniu lempuciu sviesa sokinejo pulte is vieno krasto i kita, is apacios i virsu ir is virsaus i apacia — blaskesi kaip patrakusioje kino reklamoje. Bet palaipsniui netvarkingas mirgejimas pradejo virsti lauztiniu liniju piesiiniu. Zaliosios tieses ryskino melynasias ir geltonasias. Raudonuju lempuciu zybs16 Savcis alradi]iius 241
niai suletejo, veikiai jos visai uzgeso. Anisimovas itemplai lauke, kad virsutineje pulto dalyje kaip mat isiziebs signalas „Stop!” Penkios minutes, desimt, penkiolika — signalas neisiziebe.
— Atrodo, veikia… — Anisimovas stipriai pabrauke delnu per veida.
Dabar reikejo laukti. Kad veltui nesikamuotu, jis prisipyle kibira vandens, susirado koridoriuje skudurus ir isplove grindis. Paskui izoliacine juosta apvyniojo nutrauktu „Monomacho kepures” laidu galus; perskaite irasus
