melynu lietpalciu vis tebevaiksciojo po medziais. „Nagi, nagi! — nusistebejo jo istverme Krivoseinas. — Tiek to. Reikia gelbeti, ka dar galima isgelbeti.”
Jis grizo i kambari, nusirenge, nusiprause po saltu dusu. Pazvalejo. Po to atidare drabuziu spinta, kritiskai isnarse negausia drapanu atsarga. Issirinko ukrainietiskus marskinius issiuvineta apykakle ir apvadais, apsivilko. Dvejodamas nuzvelge melyna padeveta kostiuma — atsiduso, apsivilko ir ji.
Paskui aspirantas ketvirti valandos pasitreniravo priesais veidrodi ir isejo is buto.
TRECIAS SKYRIUS
— Ei, sustokite! Nebukit asilas!
— Lengva pasakyti… — burbtelejo asilas ir pasileido salin.
Zmogus su lietpalciu pastebejo Krivoseina, pasisuko visu korpusu i ji ir ibede akis.
„Viespatie, koks primityvus detektyvas! — pasipiktino Krivoseinas. — Vitrinoje sektu mano atspindi ar prisidengtu laikrasciu — ne, spokso, kaip neandertalietis i tarpmiestini autobusa! Instrukciju jie, neturi, ar ka? Nors komiksus skaitytu kvalifikacijai pakelti. Isaiskinsi su tokiais nusikaltima, kaipgi!”
Krivoseina sueme pyktis. Jis priejo prie pat zmogaus.
— Klausykite, kodel jusu nepakeicia? Negi sekliams netaikomas septyniu valandu darbo dienos istatymas?
Tas nustebes pakele antakius,
— Valia… — isgirdo aspirantas svelnu baritona. — Valentinai… nejau tu manes nepazisti?
— Hm… — Krivoseinas sumirksejo, isiziurejo i ji ir svilptelejo. — Taigi cia… atseit, jus antrininkas Adomas Herkulis? Sit kas! O as maniau…
— O… jus, vadinasi, ne Krivoseinas? Tai yra Krivoseinas, bet… is Maskvos?
— Tikra teisybe. Na, sveiki… sveikas, Valentinai Adomai, pragaisusi siela!
— Sveikas.
Jie paspaude viens kitam rankas. Krivoseinas apziurinejo vejo nugairinta, idegusi Adomo veida: jo bruozai buvo grubus, bet grazus. „Ziurek tu man, visgi Valia gerokai pasistenge”. Tiktai sviesiose akyse po isblukusiomis blakstienomis slypejo drova.
— Daug dabar bus Valentinu Vasiljeviciu Krivoseinu.
— Gali mane vadinti Adomu. As pasiliksiu si varda.
— Kurgi tu buvai, Adomai?
— Vladivostoke, viespatie… — tas syptelejo, tartum abejodamas, ar turi teise juCkauti. — Vladivostoke ir netoli jo.
— Ir ka? Puiku! — Krivoseinas su pavydu pasiziurejo i ji. — Montavai uostuose irengimus?
— Ne istisai. Sprogdinau povandenines uolas. Stai… grizau dirbti.
— O ar nebaisu?
Adomas pasiziurejo Krivoseinui tiesiai i akis.
— Baisu, bet… supranti, man kilo ideja. Uzuot sintetinus dirbtinius zmones, „masinoje motinoje” bandyti perdirbineti paprastus. Na… panardinti i skysti, paveikti isorine informacija… tur but, galima, a?
Vis delto Adomas drovejosi, suprato, jog drovisi, ir apma davo, kad per ta drovuma taip nesklandziai issake ilgai brandinta ideja.
— Gera ideja, — tare aspirantas. Jis dar smalsiau pazvelge i Adoma. „Is esmes, ne tokie jau mes ir skirtingi. O gal tai vidine atradimo logika?” — Tik sitai jau buvo. Valia. Nardino jie i musu gimtaja stichija ivairias kuno dalis. Rodos, jau buvo ir visai pasinere.
— Ir kas nors iseina?
— Iseina… tik su paskutiniuoju bandymu dar neaisku.
— Juk tai saunu! Supranti… juk tai… tuomet galima ivesti i zmogu Meno informacija, atrenkant ja griztamojo rysio principu… — Ir Adomas, vis taip pat drovedamasis ir painiodamasis, isdeste Krivoseinui savo mintis, kaip sutaurinti zmogu, pasitelkus mena.
Aspirantas suprato.
— „…Savo darbe mes turime vadovautis tuo, kad zmogus verziasi i geri, — jis su sypsena pacitavo irasa is Krivosreino dienorascio, — kad niekas ar beveik niekas nieksybiu ir kvailysciu nenori ir nedaro samoningai, o atsiranda jos is nesupratimo. Gyvenime viskas sudetinga, ne iskart suprasi, ar tu elgiesi biauriai, ar ne; sitai as is savo patirties zinau. Ir jeigu zmogui suteiktume aiskia, su jo psichika, jo veikla ir poelgiais susisaukiancia informacija, kas gera, kas bloga, kas kvaila, jeigu jis aiskiai suprastu, kad bet kokia jo nieksybe ar kvailyste anksciau ar veliau pagal nerasyta istatyma atsigres pries ji pati, nei jo, nei del jo nebutu ko baimintis. Tokia informacija galima ivesti ir i „masina motina”…”
— Kaip, ir tai jau isbande? — nustebo Adomas.
— Ne. Jie tik neaiskiai suprato, kad to reiketu. Kad be tokios informacijos visa kita neturi prasmes… Taigi tavo ideja labai laiku. Ji, kaip sakoma akademiniuose sluoksniuose, uzpildo spraga… Klausyk! — netiketai ituzo Krivoseinas. — Ir tu su tokia idejia vaiksciojai kaip seklys man is paskos, slankiojai po langais! Negalejai suktelti ar ieiti i buta?
— Supranti… — sutriko Adomas, — as juk maniau, kad tu — tai jis. Praeini pro sali, nepastebi, dediesi nepazistas. Pagalvojau: nenori matyti. Mudviem su juo tuomet taip kvailai isejo… — Jis nuleido galva.
— Taip… Ir laboratorijoje nebuvai?
— Laboratorijoje? Betgi as neturiu leidimo. O dokumentai — Krivoseino, ten jie zinomi.
— O per tvora?
— Per tvora?.. — Adomas sumises patrauke peciais — si mintis jam ne i galva neatejo.
— Zmogus puoseleja neregeto drasumo sumanymus ir idejas, o gyvenime… dieve mano! — Krivoseinas nepritariamai palingavo galva. — Kratytis reikia tos atgrasios zmoniu bailes — kitaip prapulsime. Ir darbas zus… Na, gerai, — jis padave jam raktus, — eik tvarkytis, ilsekis. Kiaura nakti slampinejai aplinkui, tai protas!
— O kur… jis?
— Noreciau as pats zinoti, kur jis, kas su juo? — Aspirantas paniuro. — Pameginsiu viska isaiskinti. Veliau susitiksime. Kol kas, — jis syptelejo. — Vis delto puiku, kad tu atvaziavai.
„Ne, ne taip lengva zmogu ismusti is veziu! — mintyse svarste Krivoseinas, eidamas i instituta. — Didis darbas, rimta ideja gali pajungti sau viska, priversti uzmirsti ir nuoskaudas, ir asmeninius potroskius, ir netobuluma… Zmogus verziasi i geri, viskas teisingai!”
Pro sali leke perpildyti rytmetiniai troleibusai ir autobusai. Viename ju aspirantas pastebejo Lena: ji sedejo prie lango ir issiblaskiusi ziurejo priesais save. Jis stabtelejo, palydejo ja zvilgsniu. „Ak, Lena, Lenai Kaip tu galejai?” Dienorascio skaitymas aspirantui padare toki poveiki, kokio nebutu padares niekam kitam: jis jautesi tartum siuos metus butu isgyvenes Dneprovske. Dabar jis buvo tiesiog Krivoseinas — ir jam suspaude sirdi, prisiminus, kaip ji (taip, ji!) iskaudino sita moteris.
„…As zinau, kur krypsta musu tyrinejimai, ner ko apsimetineti: man teks listi i baka. Mudu su Kravecu atliekame nedidelius mokomuosius bandymus su savo galunemis, neseniai as skystaja schema netgi suauginau kadai kados nutraukta kelio raisti ir dabar nebeslubcioju. Visa tai, zinoma, medicinos stebuklas, bet mes juk uzsimojome daugiau — perdirbti visa zmogu! Cia smulkintis negalima, mes dar 20 metu pramindzikuosime aplink baka. Ir listi reiks butent man, paprastam naturaliam zmogui, — Kravecui bake jau nebera kas veikti.
Is esmes, pries akis ne „masinos motinos” isbandymas — saves. Visos musu zinios ir musu metodai gero zodzio neverti, je zmogui neuzteks valios ir ryzto paciam pasinerti ir savo kailiu ismeginti informaciniu pertvarkymu skystyje.
Zinoma, is tos krikstines as negrisiu pasikeites. Pirma, mes neturime reikiamos informacijos nuodugniam zmogaus organizmo ir intelekto pertvarkymui, o antra, pradziai to ir nereikia: uztenka isbandyti, ar i „masina motina” galima pilnai isijungti, irodyti, kad tai nepavojinga, — na, ir kazka pakeisti savyje. Taip sakant, padaryti pirmaji apsisukima aplink Zeme.
