— M-m… leisk pagalvoti.
— Ar verta, jei as jau pagalvojau — juk isvada bus ta pati… (Ziurek, koks!). Sis kriterijus netinka: ko tik nuo amziu nepalaikydavo dauguma… Yra dar du kriterijai: „gera tai, k as laikau gera (arba geras tas, kuri as laikau geru) ir „gera tai, kas gera man”. Mes, kaip ir didzioji dauguma zmoniu, profesionaliai besirupinanciu zmonijos gerove, vadovavomes abiem kriterijais — tik per savo naivuma maneme, kad vadovaujames pirmuoju, dargi laikeme ji objektyviu…
— Na, cia jau tu persudei.
— Ne kiek nepersudziau! As nepriminsiu nelaimingojo dubleto Adomo, bet juk netgi tada, kai tu sintetinai mane, rupinaisi, kad man butu gera (tiksliau, tavo supratimu „gera”) ir kad butu gera tau paciam. Argi ne taip? Bet sitas kriterijus subjektyvus, ir kiti zmones…
— …naudodamiesi musu metodu, kurps tai, kas, ju ismanymu, gera jiems?
— Zinoma.
— N-taip… Sakykim, kad taip. Vadinasi, reikia ieskoti dar kitokiu sintezes ir informacijos pertvarkymo zmoguje budu.
— Kokiu gi, butent?
— Nezinau.
— As tau pasakysiu, koks budas reikalingas. Musiske „masina motina” reikia paversti nepaliaujamos „gerio” gamybos irenginiu, kurio nasumas butu… sakysim, pusantro milijono geru poelgiu per sekunde. O drauge padaryti ja tokio pat nasumo blogu poelgiu siurbtuvu. Pagaliau pusantro milijono — tai lasas juroje. Zemeje gyvena trys su puse milijardo zmoniu, ir kiekvienam ju kasdien ispuola keletas desimciu poelgiu, is kuriu ne vienas nebuna neutralus. Taip pat dar reikia sugalvoti buda siai — hm! — produkcijai tolygiai paskirstyti Zemes sausumos pavirsiuje. Zodziu, turi iseiti kazkas panasaus i derliaus nuemimo ir silosavimo agregata su magnetronais is nedegtu plytu.
— Tycioj ies, taip?
— Taip. Trypiu kojomis svelnia svajone — kitaip ji mus velniaizin kur nuves.
— Tu manai, kad as?..
— Ne. As nemanau, kad tu dirbai neteisingai. Keistai atrodytu, jeigu as taip manyciau. Taciau supranti: subjektyviai tu ir svajojai, ir sumanei, o objektyviai darei tik tai, ka leme atradimo galimybes. Stai kur suo pakastas! Reikia derinti savo uzmanymus su savo darbo galimybemis. O tu ketinai kazkokia masiniukste priespastatyti kasdieniniams simtui milijardu ivairiausiu zmonijos poelgiu. Juk icaip tik jie, tie simtas milijardu plius nesuskaiciuojami milijardai praeities poelgiu, nulemia socialinius procesus Zemeje, ju geri ir blogi. Visas mokslas bejegis priesintis tiems galingiems procesams, tai poelgiu ir reikalu lavinai: pirma, todel, kad mokslo reikalai sudaro tik maza dali pasaulio reikalu, o antra — tai ne jo specialybe. Mokslas nekuria nei gerio, nei blogio — jis ruosia nauja informacija ir teikia naujas galimybes. Ir viskas. O kaip pritaikyti ir panaudoti sia informacija, apsprendzia minetieji socialiniai procesai ir socialines jegos. Mes irgi suteikiame zmonems tik naujas galimybes gaminti i save panasius, o jau ju valia panaudoti tas galimybes savo nenaudai ar savo labui arba visai ju nepanaudoti.
— Tai ka, tu manai, kad reikia paskelbti atradima ir nusiplauti rankas? Na, zinai! Jei jau mums nusispiauti, kur gyvenimas ji pritaikys, tai kitiems — juo labiau.
— Nesikarsciuok. As nemanau, kad reikia paskelbti ir nusispiauti. Reikia dirbti toliau, tirti galimybes — taip visi daro. Bet ir tyrinejant tema Nr. 154, ir sumanant, ir netgi svajojant apie ja, reikia tureti galvoje: tai, kas bus, igyvendinus sia tema, visu pirma, priklauso nuo paties gyvenimo, arba, kulturingai pasakius, nuo socialines politines situacijos pasaulyje. Jei situacija klostysis palankiai, galima skelbti. Jeigu ne — kuriam laikui nutraukti arba visai sunaikinti darba, kaip ir numatyta toje pacioje priesaikoje. Ne musu jegoms isgelbeti zmonija, bet mes galime nepadaryti jai zalos.
— Hm… kazkaip labai jau kuklu. Mano manymu, tu nepakankamai vertini siuolaikinio mokslo galimybes. Dabar, paspaudus mygtuka arba keleta mygtuku, nesunku sunaikinti zmonija. Kodel gi negaletu buti alternatyvaus budo: paspaudus mygtuka, isgelbeti zmonija arba apsaugoti ja? Ir kodel, velnias griebtu, sitas budas negali sutapti su musu ieskojimu kryptimi?
— Siuo atveju — negali. Musu kryptis kurybine. Tilta kur kas sunkiau pastatyti, negu susprogdinti.
— Sutinku. Taciau tiltai statomi.
— Bet niekas dar nepastate tokio tilto, kurio nebutu galima susprogdinti.
Taip mudu pakliuvome i savotisika scholastine aklaviete. 210
Bet koks jis, a? Juk, is esmes, jis man sumaniai ir aiskiai isdeste visas mano miglotas abejones; jos mane seniai vargino… Dargi nezinau, ar man liudeti, ar dziaugtis.”
„Gruodzio 28. Taigi, nuo to laiko, kai as, planuodamas neaisku bandyma, sedejau ant neispakuoto impulsinio generatoriaus vidury naujai ikurtos laboratorijos, praejo metai. Tik metai? Ne, vis delto laikas matuojamas ivykiais, o ne 2emes sukimusi: man atrodo, kad praejo vos ne desimt metu. Ir ne vien del to, kad daug padaryta — daug isgyventa. As pradejau daugiau galvoti apie gyvenima, geriau suprasti zmones ir save, netgi siek tiek pasikeiciau — duok dieve, kad i geraja puse.
Ir vis viena esu toks pat: kazkoks nepatenkintas — tur but, is per didelio polinkio svajoti. Visa, ka sumanydavau — igyvendindavau, bet igyvendindavau kazkaip ne taip; sunkiai, per dideles painiavas, per nusivylimus… Sitaip ir buna gyvenime: zmogus niekada nesvajoja, kuo cia jam nusivylus arba kur cia znektelejus veidu i purva, — tai atsitinka savaime. Protu as viska puikiausiai suprantu, o susitaikyti su tuo vis tiek niekaip negaliu.
…Kai as sintetinau dubleta-3 (pasauliui — Kraveca), miglotai vyliausi: kazkas spragtels „masinoje motinoje” ir uzgims is tikruju bebaimis ir be priekaisto riteris! Niekas nespragtelejo. Jis geras, nieko nepasakysi, bet ne riteris: blaivaus proto, ismaningas ir atsargus. O ir is kur rasis riteris — is manes, ar ka?
Kvailys, isisvajojes kvailys! Tu vis tikiesi, kad gamta pati isras, pati iduos tau I rankas „absoliuciai patikima buda”. Nieko ji neisras ir nieko neduos. Ji neturi tokios informacijos.
Velnias, nejaugi negalima?.. Nejau mano patobulinto Krivoseino Kraveco tiesa?
…Yra vienas budas pasauliui isgelbeti mygtuko spustelejimu, ir termobranduoliniame kare ji galima panaudoti. Gilioje sachtoje reikia paslepti didele atsarga reaktyvu ir keleta „masinu motinu”, kuriu atmintyje butu irasJyta informacija apie zmones (vyrus ir moteris). Ir jeigu isdegintoje Zemeje nebeliks zmoniu, masinos issaugos ir vel atgaivins zmonija. Vis siokia tokia iseitis is padeties.
Bet velgi viskas ne taip susiklostys. Sviesi i pasauli toki buda, jis suardys nusistovejusia pusiausvyra ir, ko gero, p stumes zmonija i branduolini kara. „Zmones liks gyvi, atomines bombos nebaisios — nagi ikreskime jiems! — nuspres koks nors ismaningas politikierius. — Artimuju Rytu problema? Nera Artimuju Rytu! Vietnamo problema? Nera Vietnamo! Pirkite atomines sleptuves sieloms gelbeti!”
Vadinasi, irgi — „ne tai”. Kas gi tuomet — „tai”? Ir isvis ar yra tas „tai”?”
TRECIOJI DALIS BLAIVUMAS
(saves isbandymas)
PIRMAS SKYRIUS
Miegas — geriausia priemone pries snauduli.
Greit prabega birzelio naktis: ar seniai cia pietvakariuose uzgeso violetines saulelydzio zaros, o sit pietryciuose, uz Dnepro, jau vel svieseja dangus. Nors ir trumpa naktis — vis tiek naktis; ji visada vienodai veikia zmones. Miega gyventojai uztemdytoje planetos dalyje. Miega Dneprovsko miesto pilieciai. Miega daznas
