dabar mudu kazkaip maziau bepasitikejome ir maziau betikejome vienas kitu… Gerai, kad atsivedziau Lena, bent ji pagrazino musu susitikima.
Beje, pokalbis buvo idomus. Ji verta aprasyti.
Susitikome 20.00. Priesais mane sedejo peterburgietis. Importinis smulkiai languotas pilkas svarkas be atlapu, balti krakmolyti marskiniai, sesiasieniai akiniai ant tiesios nosies, korektiskas juodu plauku eziukas. Net idube skruostai man sukele atsiminimus apie blokada.
Lena irgi nenuvyle. Kai ejome per sale, visi i ja greziojosi. Tik as vienas buvau apsileideliu apsileidelis: languoti marskiniai ir ne per daug suglamzytos pilkos kelnes; du antrininkai gerokai apmazino mano garderoba.
Laukdami, kol atnes, ka uzsakeme, mes su malonumu apziurinejome kits kita.
— Na, — sutrikde tyla peterburgietis Ivanovas, — kriuktelk ka nors.
— As zitiriu, tavo snukis kazkoks asimetriskas…
— Asimetrija — nudienos pozymis. Tai del dantu, — jis susirupines paliete skruosta, — perpute traukinyje.
— Duok uzdrosiu — praeis.
— Aciu. As verciau konjakeliu…
Iprastinis musu pasimankymas pries rimta pokalbi.
Atnese konjaka ir vyno damai. Isgereme, ersketu drebuciuose numaldeme pirmaji alki ir vel lukuriuodami ibedem akis i viens kita. Aplinkui mus pokyliavo. Liemeningas vyras uz sustumtu stalu kele tosta „uz moksla — mama” (matyt, laiste kazkieno disertacija). Ikauses vienisas zmogus uz gretimo staliuko grumojo pirstu degtines grafineliui ir vebleno:
— As tyliu… As tyliu! Ji draske kazkokia paslaptis.
— Klausyk, Valia!..
— Klausyk, Valerai.
Mes suglume paziiirejome i viens kita.
— Na, pradek tu, — linktelejau as.
— Klausyk, Valia, — gundomai sublyksejo Ivanovo akys pro akinius, — mesk tu ta savo… ta savo sistemologija, kraustykis pas mus. Perkelimu as pasirupinsiu. Mes dabar tokiam darbui uzsimojome! Mikroelektroninis kompleksas — masina, gaminanti masinas, nutuoki?
— Pastovios schemos?
— Ka ten pastovios schemos — niekniekiai, praeitas etapas! Elektroniniai ir plazminiai spinduliai plius elektrofotografija plius katodinis pleveliu padengimas plius… Zodziu, ideja tokia: elektronines masinos schema isklojama elektronu ir jonu pluositais, kaip vaizdas televizoriaus ekrane, ir viskas. Ji gatava, gali dirbti. Elementu tankumas — kaip zmogaus smegenyse, supranti?
— Ir visa tai jau padaryta?
— Nagi, matai… — jis pakele antakius. — Jei butu padaryta, kam as tave kviesciau? Padarysim nustatytu laiku.
(Zinoma, man reikia mesti sistemologija ir eiti paskui ji! Negi jam paskui mane, ant mano pavadzio… Suprantama! Taip visada buvo.)
— O ka amerikieciai?
— Jie irgi stengiasi. Klausimas, kas pirmiau. Dirbame issijuose, as jau dvylika paraisku padaviau, supranti?
— Na, o tikslas?
— Labai paprastas: gaminti skaiciavimo masinas masiskai ir pigiai, it laikrascius. Zinai, kaip as uzsifravau tema? „Poema”. Ir tai is tikruju technologine poema! — Nuo svaigalu Valerai eme blizgeti nosis. Jis stengesi is visu jegu ir tikriausiai neabejojo pasisekimu: mane visada budavo nesunku prikalbeti. — Skaiciavimo masiinu gamykla ne ka didesne uz televizoriu, isivaizduoji? Masina fabrikas! Ji gauna is teletaipo uzduotis naujoms masinoms, perskaiciuoja TU i schemas, koduoja apskaiciavimus elektriniais impulsais, o sie vaiko spindulius po ekrana, spausdina schema. Dvidesimt sekundziu, ir masina gatava. Tai lapelis, kuriame telpa ta pati elektronine schema, daba uzimanti istisa sale, isivaizduoji? Lapelis voke pasiunciamas uzsakovui, sis ideda ji i vykdantiji irengini… Na, sakysim, i chemijos gamyklos komandini punkta, i miesto sviesoforu valdymo sistema, i automobili, kur patinka — ir visa tai, ka anksciau letai, negralbiai, klysdamas atlikdavo zmogus, dabar elektroniniu tikslumu atlieka protingas mikroelektroninis lapelis! Supranti?
Lena susizavejusi ziiirejo i Valera. Tikrai, iskilo toks prasmatnus vaizdas, jog aa ne issyk supratau: kalbama juk apie tas pacias pleveliu schemas, kurias man neseniai pavyko gauti „masinos motinos” bake. Tiesa, jos paprastesnes, bet is principo galima gaminti ir „protingus” lapelius masinas.
— O kam vakuumas ir visokie ten spinduliai? Kodel ne chemija… tikriausiai taip pat galima?
— Chemija… Nuo to laiko, kai docentas Varfolomejevas mums surenge „varfolomejeviska-s iskaitas”, asmeniskai as nelabai bemegstu chemija. (Tai buvo pasakyta Lenai. Ji ivertino ir nusijuoke.) Bet jei tu turi chemines mikroelektronikos ideju, — prasau. As — uz. Vadovausi siai krypciai. Galu gale nesvarbu, kokiu budu padarysi, svarbiausia — padaryti. O tada… tada bus galima uzsimoti! — Jis svajingai atsilose kedeje. — Spresk pats, kuriam galui masinai fabrikui mes dar turime programuoti uzduotis schemoms? Tai tuscias darbas. Jai reikia perduoti tiesiog informacija apie problemas. Juk dabar visur — gamyboje, buityje, transporte, gynyboje — dirba masinos. Kam gi ju impulsus paversti zmoniu kalba, jei paskui ja vel teks versti impulsais! Isivaizduoji: masinoms- fabrikams informacija per radija perduoda masinos-dukterys is gamybos, planavimo, produkcijos realizavimo, transporto sferu.„is visur — netgi apie ora, derliaus perspektyvas, zmoniu poreikius. Pacios viska pavercia reikiamomis schemomis ir issiuntineja…
— Mikroelektronines rekomendacijas?
— Direktyvas, mielasis! Kokios ten rekomendacijos: matematiskai pagristos elektronines valdymo schemos, taip sakant, gamybos refleksai. Su matematika nepasigincysi!
Mes isgereme.
— Na, Valera, — pasakiau as, — jeigu tu igyvendinsi sia ideja, taip isgarsesi, kad tavo portretus spausdins dargi ant tualetinio popieriaus!
— Ir tavo taip pat, — didziadvasiskai pridure jis. — Kartu puikuosimes.
— Bet, Valerijau, — pasake Lena, — juk iseina, kad jusu komplekse nebera vietos zmogui. Kaipgi taip?
— Lena, jiis juk inzinierius… — atlaidziai krustelejo antakius Ivanovas. — Paziurekime i si objekta, tai yra — i zmogu, kaip inzinieriai: kam jam ten vieta? Bene gali zmogus priimineti radijo signalus, ultra ir infra garsus, siluminius, ultravioletinius ir rentgeno spindulius, radiacija? Ar gali jis gyventi vakuume, nuodingoje aplinkoje, ar pakelia jis simtu atmosferu duju slegima, perkrovimus, simtus kartu didesnius uz Zemes trauka, rezonansines vibracijas, termosmugius, besikeiciancius kas valanda nuo minus simto dvidesimt laipsniu Celsijaus iki plius simto dvidesimt, suskystinto helio salti? Negi gali jis skrieti artilerijos sviedinio greiciu, pasinerti i vandenyno dugna arba i islydyta metala? Negi sugeba jis per dali sekundes suvokti desimties — bent desimties! — faktoriu saveika? Ne.
— Jis visa tai gali, masinu padedamas, — uzsistojo zmonija Lena.
— Taip, bet masinos visa tai sugeba ir be jo pagalbos! Sit ir belieka jam musu rusciame atominiame elektroniniame amziuje tik mygtukus spaudyti. O sias operacijas kaip sykis lengviausia automatizuoti. Jus juk zinote: nudienos technikoje zmogus — ipati nepatikimiausia grandis. Ne veltui visur irengiami saugikliai, blokuotes ir kitokia „apsauga nuo kvailiu”.
— As tyliu! — grasinamai suktelejo girtasis.
— Bet juk zmogu, tur but, galima patobulinti, — prasiziojau as.
— Patobulinti? Alpstu is juoko! Juk tai tas pats, kaip tobulinti garvezius, uzuot juos pakeitus motorveziais ar elektroveziais. Ydingas pats zmogaus strukturos fizinis principas: jonines reakcijos tirpaluose, medziagu apykaitos procesas. Tu apsizvalgyk, — jis placiai mostelejo ranka i sale, — prakeiktas procesas zmonems atima visas jegas!
As apsidairiau. Uz sustumtu staliuku puotautojai skeryciodamiesi buciavo svieziai iskepta kandidata — plikagalvi jaunuoli, issekinta darbu ir jaudinimosi. Salimais svytejo jo zmona. Greta oriai sotinosi dvylika uzsienio turistu. Klegesys ir dumai gaube staliukus. Estradoje, nepadoriai persikreipes ir atkises pilva,
saksofonistas plese solo su variacijomis; sinkopavo triubos su dulsikliais, nertejo musamieji — orkestras grojo tvisto ritmu stilizuota „Is uz salos i sraunia tekme”… Palei estrada, nepajudedamos is vietos, visomis kuno
