O sianakt, mazdaug apie ketvirta valanda… pats nezinau, kodel as pabudau. Ant lubu sklido pilka negyva dujiniu gatves zibintu sviesa. Dubletas Adomas stovejo palinkes ties manimi, uzsimojes man i galva hanteliu. As aiskiai maciau, kaip desiniosios rankos raumenys isitempe smugiui. Keleta sekundziu mudu sustinge ziurejome i kits kita. Paskui jis nervingai sukrizeno ir atsitrauke — basos kojos nuslepsejo parketu.
As atsisedau ant tachtos, ijungiau sviesa palubeje. Jis susiguze ant grindu prie spintos ir ikniaube galva i kelius. Ir peciai, ir hantelis jo rankoje nervingai trukciojo.
— Ka gi tu? — piktai paklausiau as. — Reikejo smogti, jei nusitaikei. Vis butu sirdyje palengveje.
— Negaliu uzmirsti, — meslungiskai kukciodamas, murmejo jis aidziu baritonu, — supranti, negaliu uzmirsti, kaip tu mane zudei… dvidesimt penkis kartus!
As atidariau stalciu, isemiau savo pasa, inzinieriaus diploma, pinigus, kiek buvo, papurciau ji uz peciu:
— Stokis! Renkis ir iseik. Isvaziuok kur nors, isitaisyk, dirbk, gyvenk. Drauge mums nieko neiseis: nei tau nebus ramybes, nei man… As nekaltas! Velniai rautu, tu gali suprasti, kad as nezinojau? As dariau tai, ko dar niekas nedare, — galejau gi as kai ko nezinoti? Zmogus gali gimti luosys arba beprotis, gali toks pasidaryti po ligos, po avarijos, bet tuo atveju nera ko kaltinti, nera kam perskelti kiauso hanteliu. Atsidures butum tu mano vietoje, viskas butu susikloste taip pat, nes tu — tai as, supranti?
Jis traukesi atbulas prie sienos. Kretedamas. Tai mane prablaive.
— Atleisk. Imk mano dokumentus, as cia kaip nors issiversiu. Stai ziurek, — as atskleidziau pasa, — fotonuotraukoje tu dargi labiau panasus i mane, negu as pats… Fotografas tikriausiai irgi stengesi patobulinti mano fizionomija. Imk pinigus, lagamina, drabuzius — ir dumk, kur akys veda. Pagyvensi savarankiskai, padirbesi — gal atitoksi.
Pries dvi valandas jis isejo. Susitareme, kad parasys is ten, kur isikurs. Neparasys…
Vis delto gerai, kad jis kesinosi mane uzmusti. Vadinasi, ne vergas — skriauda jaucia. Gal jis ir atsitaisys?
O as sedziu… ne vienos minties galvoje. Reikia pradeti is naujo… Oi gamta, kokia vis delto tu bestija! Kaip tau patinka juoktis is musu sumanymu! Pamagini, o paskui…
Liaukis! Liaukis, kaltu ieskai — gamta cia niekuo deta, ji tavo darbe tera tik kaip pradine medziaga. O visa kita — tavo, ner ko issisukineti.
Sucirske zadintuvas: ketvirtis astuntos — laikas keltis, praustis, skustis, eiti i darba… Blausi saule virs namu, padumaves, murzinas dangus, it beplaunant sujuodinta uzuolaida. Vejas kelia dulkes, plaiksto medzius, pucia i balkono duris. Apacioje, prie namo, troleibusas is sustojimo vietos suslemscia zmones. Zmoniu vel prisirenka, ir visu veiduose vienoda israiska: kad tik nepavelavus i darba!
Ir man reikia i darba. Tuojau nueisiu i laboratorija, irasysiu i zurnaliuksti nesekmingo eksperimento rezultata, pasiguosiu nuvalkiotais moralais: „is klaidu mokomes”, „moksle nera pramintu keliu…” Imsiuosi kito bandymo. Ir vel klysiu, zalosiu ne bandinius — zmones?.. Savimyla, isisvajojes kretinas, apsiginklaves naujausia technika!
Vejas plaka medzius… Ieskojimu ir atradimu dienos, apmastymu vakarai, svajoniu naktys… visko buvo. Va tu ir atejai, blaivas pagelus ryte, kai protas aiskesnis. Negailestingas ryte! Tikriausiai kaip tik tokiu blaiviu metu moterys, kiaura nakti prasvajojusios apie kudiki, eina daryti aborto. Ir mane istiko abortas, persileidimas… As svajojau, as norejau zmonems laimes, o sukuriau jau du nelaimingus. Nesusidorosiu as su tuo darbu. As silpnas, niekingas ir kvailas. Reikia imtis ko nors vidutinisko, kas nevirsytu jegu — straipsnio, disertacijos… Ir viskas bus gerai.
Vejas plaka medzius. Vejas plaka medzius… Gretimanie balkone radiola groja Mocarto „Rekviem”. Mano kaimynas docentas Priscepa is pat ryto stengiasi nusiteikti matematiskai. „Rekvi… rekviem…” — visiskai ir nesugrazinamai kazka palydi is gyvenimo balsai. Tokiai muzikai grojant; bepigu butu nusisauti — niekas neatkreiptu demesio i suvi.
Vejas plaka medzius…
Ka gi as padariau? O juk dvejojau, paskui ir nebedvejojau — zinojau. Zinojau, kad bet koks pakeitimas, kuri as sukeliu jame, lieka, kad „masina motina” viska atmena. Neteikiau reiksmes? Kodel?
Gludejo mintis, dargi zodziais neisreiksta, kad nebutu taip geda. O gal palaimingo saugumo jausmas, ar ka: juk tai ne as. Tai dedasi ne su manim… Ir dar — nebaudziamumo jausmas: ka panoresiu, ta ir padarysiu, nieko man uz tai nebus…
Nenusisausi, niekse! Nieko tu sau nepasidarysi — nugyvensi iki pensininko amziaus ir dar savo gyvenima statysi pavyzdziu kitiems.
Vejas plaka medzius. Troleibusas slamscia zmones is sustojimo…
As nenoriu eiti i darba.”
„Rugsejo 20. Pilkas asfaltas. Pilki debesys. Motociklas ryja kilometrus — kaip lakstinius. Apmire prie kelio vaikiscias, ir is jo pozos natyti, kad jis ka tik nepajudinamai nusprende: uzaugsiu didelis — busiu motociklininkas, vazinesiu raudonu motociklu. Buk motociklininkas, berniuksti, tik nebuk tyrinetojas…
Vis didinu greiti. Spidometro rodykle persirito per devyniasdesimt. Vejas isismagines talzo veida. Priespriesiais isniro savivarte — spaudzia, zinoma, paciu kelio viduriu, dargi uzkabindamas kairiaja puse. Tie nevidonai savivarciu vairuotojai motociklininku zmonemis nelaiko, taikstosi nuginti i kelkrasti: Na, sitam as nesitrauksiu is kelio.
Ne, as neisireziau i savivarte. Gyvas. Sit aprasineju, kaip siandien dumiau pasterusiomis akimis nezinia kur ir ko. Reikia juk kazka rasineti… Savivarte paskutine sekunde metesi desinen. Uzpakalinio vaizdo veidrodelyje as maciau, kaip vairuotojas, issokes ant kelio, man pavymui mojavo kumsciais.
Tiesa sakant, jei ir buciau uzsimuses, koks skirtumas? Maskvoje yra atsarginis Krivoseinas… Negaliu, kaip man dabar viskas biauru. Net ir as pats sau.
…Kaip jis drebejo, kaip glebesciavo mano kojas — stiprus, grazus „ne as”! O juk asi galejau nuvokti ir uzkirsti kelia jo negandui, galejau! Bet nusprendziau: bus gerai ir taip, ka cia! Juk jis — ne as.
O viskas buvo taip idomu, gera, grazu: mes svajojome ir postringavome, rupinomes zmoniu gerove, iskilmingai pasiz dejome… kokia geda! O dirbdamas nesiskaiciau su tuo, kad kuriu zmogu. Apie viska galvojau: apie dailingas formas, apie intelektualini turini, o tai, kad jam gali buti skaudu ir baisu, kazkaip ne i galva neatejo. Sulipdziau greitosiomis „irodyma”, kad informacines mirties bandyme nera — ir gerai. O pats prievartos aktas pries ji ir buvo mirtis.
Kaipgi tai atsitiko? Kaip atsitiko?
Balti stulpeliai palei plenta atmusa motoro ciaudejima: ciakciak-ciak-kaip atsitiko? Ciak-ciak-ciak-kaip atsitiko? Spidometras rodo simta desimt, smekscioja pilkai zali zemes ir medziu ruozai. Tokiu greiciu as galeciau pabegti nuo persekiotoju ar isgelbeti ka nors, laiku atvykes. Bet man nera nuo ko begti ir nera ka gelbeti. As turejau ka gelbeti, bet ten reikejo saziningai galvoti, o ne akseleratoriaus rankenele sukineti. Saziningai galvoti…
As galiu iveikti visokias aukstumas, stichijas — ir minties pastangomis, ir raumenu jega, ka ten! Su stichijomis aisku, jas iveikti galima, O va kaip iveikti save?
Ka tik as persklaidziau dienorasti — ir net baisu pasidare: kokia begediska ir paslaugi mano mintis! Stai as samprotauju, kad zmoniu nelaimes kyla del ju neprincipingumo, del to, kad jie laikosi paziuros „ne mano kiaules, ne mano pupos”, o uz keliolikos puslapiu as suktai kuriu savo poziuri „ne mano pupos”: nereikia prasideti su Hariu Chiloboku, lai raso savo daktarine disertacija… Stai as svarstau, kaip padaryti, kad is atradimo turetume tik „gera”, o sit, remdamasis zmogzudystemis pasaulyje, raginu save buti ziauriu… Stai as (arba mudu su antrininku — aspirantu, vis tiek) nusizeminu iki vidutinio inzinieriaus, kuriam sunku ir neiprasta dirbti toki darba — moralinis apsidraudimas, jei nepasisektu; o sit kai pradejo sektis, as lyginu save su dievu… Ir visa tai as rasiau nuosirdziai, nepastebejau jokiu priestaravimu.
Nepastebejau? Nenorejau pastebeti! Taip malonu ir. patogu buvo puikuotis, meluoti sau paciam is grynos sirdies, tinkinti idejas ir faktus savo dvasiniam komfortui. Iseina, is esmes as galvojau ne apie zmonija, o apie save pati? Vadinasi, sis darbas, vertinant ji ne moksliniu, o moraliniu poziuriu, buvo staciai neeilinis pizoniskumas. Zinoma, kur jau ten rupinsies kazkokiais eksperimentiniais pavyzdziais!
Kas tu per zmogus, Krivoseinai?”
„Rugsejo 22. Nedirbu. Negalima man dabar dirbti… Siandien nezinia kuriam galui motociklu suvazinejau i Berdiceva. Beje, ta proga perpratau, ka reiskia mislingoji fraze, kuria kazkada uzrase spausdinimo automatai. DvideSimt sesios kapeikos — tai degalu pripylimo kaina: penki litrai benzino, du simtai gramu tepalo — kaip sykis uztenka nuo Berdicevo iki Dneprovsko… Atidengiau dar viena „paslapti”!
