Kurgi dabar antrininkas Adomas, kur jis isvaziavo?
…Ir ta butybe, kuria masina bande padaryti tuoj po pirmojo antrininko: pusiau Lena, pusiau as… Ji tikriausiai irgi pergyveno mirties siauba, kai mes isakeme „masinai motinai” ja istirpdyti? Ir tetusis… O velnias! Kam as galvoju apie tai?
Tetusis… paskutinis Krivoseinu gimines kazokas. Pasak seimos padavimo, mano proseniai kile is Zaporozes Seces. Gyveno kazkada saunus kazokas, suzalojo jam kakla musyje — stai ir paejo Krivoseinai. Kai imperatore Katia isvaike Sece, jie persikele i Uzvolgi. Mano senelis Karpas Vasiljevicius primuse popa ir apskrities pristava, kai tie nutare kaime uzdaryti zemstvos mokykla, o vietoj jos isteigti parapine. As ir supratimo neturiu, kuo jos skiriasi, taciau senelis mire katorgoje.
Tetusis dalyvavo visose revoliucijose, per pilietini kovesi pas Ciapajeva kuopos vadu.
Pastarajame kare, jau budamas senukas, kovojo tik pirmuosius dvejus metus. Traukesi is Ukrainos, ties Charkovu isvede savo bataliona is apsiausties. Paskui del suzeidimo ir nerikiuotes amziaus buvo perkeltas i uznugari, kariniu komisaru i Uzurale. Ten, stanicoje, jis, kareivis ir valstietis, m.oke mane jodineti, priziureti ir kinkyti arklius, arti, plauti siena, saudyti is sautuvo ir pistoleto, dirbti zeme, osoaviachimo kardu kirsti gluosnius; verte ir vistas plauti, ir kiaules skersti ploksciu durtuvu po desiniuoju mentikauliu, kad kraujo nebijociau. „Gyvenime pravers, suneli!”
…Beveik pries pat jo mirti nuvaziavome mudu i jo teviske, i Mironovka, pas pusbroli Jegora Stepanoviciu Krivoseina. Besedint pirkioje, begirsnojant susitikimo proga, parleke senelio Jegoro anukelis:
— Seneliuk, Aviu dauboje, kur uztvanka stato, skileta molyje atkase!
— Aviu? — perklause tetusis. Seniai susizvalge. — Nagi, nueikim, paziuresim…
Darbininku ir smalsuoliu minia prasiskyre, duodama kelia dviem sunkiai zingsniuojantiems senukams. Pilki suduleje kaulai buvo sudeti i kruva. Tevas pabaksnojo lazda kaukole — ta apsiverte ir parode skyle virs desiniojo smilkinio.
— Mano! — tetusis pergalingai pazvelge i Jegora Stepanoviciu. — O tu taigi prasovei pro sali. Rankos drebejo?
— Is kur tu zinai, kad tavo? — isizeides atkragino barzda tas.
— Na, negi uzmirsai? Jis juk i kaima grizo. As desineje kelio puseje gulejau, tu — kaireje… — ir tetusis, kad butu itikinamiau, lazda nubraize molyje schema.
— Tai kieno gi cia palaikai, seniai? — grieztai paklause jaunyvas darbu vykdytojas puosniu kombinezonu.
— Esaulo, — prisimerkes paaiskino tetusis. — Per pirmaja revoliucija musu kaime Uralo kazokeliai buvo apsistoje — tai cia ju esaulas. Tu milicijos netrikdyk, sunau. Nutrauksim byla del isisenejimo.
…Kaip tat buvo saunu: guli nakti stepeje uz kaimo su tevo berdanu, lauki esaulo — tiek is idejos, tiek ir del to, kad jis, paslemekas, prasciokus bizunu caize, mergas po kluonus tase! Arba skrendi ant zirgo, jausdamas kalavijo sunkuma rankoje, prisitaikai: kirsti va ta, barzdyla, nuo perpetes, ikypai!
O as paskutini karta musiausi mazdaug pries astuoniolika metu, ir tai ne iki pergales, o iki skambucio pamokai. Ir ant zirgo nesuoliavau nuo Uzurales laiku. Visas mano saunumas — aplenkti ka motociklu priesais pat ateinanti transporta.
Nebijau as, teti, nei kraujo, nei mirties. Tik nepraverte man tavo paprastas mokslas. Dabar revoliucija vyksta kitomis priemonemis, atradimai ir isradimai — ginklai rimtesni, svaresni uz kardus. Ir bijau as, teti, suklysti…
Meluoji! Meluoji! Vel puikuojiesi pries save, pizone! Nenugalimas verzimasis i pizonus… Ak, kaip graziai parasyta: „Bijau as, leti, suklysti” ir apie revoliucija. Nedrisk apie tai!
Tu rengiesi zmonese (taip, zmonese, o ne dirbtiniuose antrininkuose!) sintetinti dvasios kilnuma, kurio tavyje nera, grozi, kurio tu neturi, poelgiu ryztinguma, kurio tu neissiugdei, pasiaukojima, apie kuri tu neturi supratimo…
Tu kiles is geros seimos; tavo proteviai mokejo ir dirbti, ir ginti teisinga reikala, ir musti nieksus — kada kumstim, kada berdanu — nenuolaidziaudavo… O kas tu esi? Ar stojai tu uz teisyl)e? Ale, nebuvo tinkamos progos? O ar nesivangstei tu — gudragalviskai ir apdairiai — tokiu progu? Ka, nesinori prisiminti?
Taigi tas ir yra, kad as visko bijau: gyvenimo, zmoniu. Netgi Lena myliu kazkaip baiksciai: bijau suarteti, bijau ir prarasti. Ir, sergek dieve, kad nebutu vaiku. Vaikai komplikuoja gyvenima…
O argi ne is baimes as slapstausi su savo atradimu, is baimes, kad neistengsiu nukreipti jo vystymo teisinga linkme? Ir tiesa: neistengsiu. As skystablauzdis. Is tu protinguju skystablauzdziu veisles, kuriems geriau nebuti protingiems, nes protas jiems duotas vien tam, kad suprastu savo smukima ir bejegiskuma…”
Aspirantas Krivoseinas uzsiruke, eme nervingai vaikscioti po kambari. Sunku buvo skaityti tuos uzrasus — juk rasoma ir apie ji. Jis atsiduso, grizo prie stalo.
„…Ramiau, Krivoseinai. Ramiau. Taip galima nusisneketi iki isterisku poelgiu. O darbas vis delto ant tavo peciu… Dar ne viskas prarasta, ne toks jau tu kales vaikas, kad, nieko nelaukiant, reiktu pasismaugti.
Galiu net palankiai save isivaizduoti. As nepanaudojau savo atradimo asmeninei sekmei ir nepanaudosiu. As dirbau issijuoses, neslainikavau. Dabar as suvokiu dalyko esme. Taigi, as ne blogesnis uz kitus. Suklydau. O kas neklydo?
Taip, bet mano darbe lyginimas pagal santykine skale — blogesnis as uz kitus ar geresnis — netinka. Kiti tyrineja sau kristalus, kuria masinas; jie atsakanciai ismano savo darba, ir to pakanka. Valdingieji ju charakterio bruozai nuodija gyvenima tik jiems patiems, laboratorijos bendradarbiams ir artimiausiems giminaiciams. O mano darbo ne ta specifika. Norint kurti Zmogu, maza zinoti, maza tureti tyrinetojo gyslele, sumaniai „sukioti rankeneles” — reikia paciam buti Zmogui; ne geresniam ar blogesniam uz kitus, o absoliucia prasme — bebaimiui ir nepriekaistingam riteriui. As nieko pries tokiu tapti, tik nezinau kaip. Neturiu as tokios informacijos…
Vadinasi, sis darbas ne mano nosiai?”
„Spalio 8. Musu parke geltai raudonas ruduo, o as negaliu dirbti. Pilna sausu lapu, menkiausias lietutis juose sukelia baisu cezesi, o paskui it kava pakvimpa pelesiais. O as negaliu dirbti…
Gal nieko ne nereikia? Geras paveldimumas, kokybiskas darbinis auklejimas, higieniskos gyvenimo salygos… Lai protingi zmones patys atgamina save: priveisia daugiau vaiku su geru paveldimumu. Ismaitinti gales, uzdarbio uzteks — juk jie protingi zmones… Ir aukleti sugebes — jie juk protingi zmones… Ir nereikes jokiu masinu…
Siandien skambino Haris Chilobokas. Institute organizuojama nuolat veikianti paroida „Tarybines sistemologijos laimejimai”, ir, zinoma, Haris jos kuratorius.
— Ar neduosite ko nors, Valentinai Vasiljeviciau?
— Ne.
— Ko gi jus taip? Sit Ipolito Ilarionoviciaus Voltampernovo skyrius tris eksponatus pateikia, kiti skyriai ir laboratorijos daug ka duoda. Reiktu nors vieno eksponato jusu tema. Nejau ligi siol nieko neturite?
— Ne. Kaip sekasi su biodavikliu sistema, Hari Charitonoviciau?
— E, Valentinai Vasiljeviciau, ka reiskia viena sistema, palyginus su visa sistemologija, che-che! Darysime, o kaipgi, bet kol kas, patys suprantate, visas jegas metame parodos stendu, maketu, demonstraciniu tablo apiforminimui, trafaretinius uzrasus trimis kalbomis darome, o kaipgi, galva sukasi, ir laboratorija perkrauta, ir dirbtuves, bet jei jus, Valentinai Vasiljeviciau, surasit sj ta parodai, priimsime, jusu darbams pas mus durys atviros…
As vos nepasakiau jam, kad man biodavikliu sistema kaip tik ir reikalinga, norint praturtinti paroda savo eksponatu (tegu daro, o paskui matysim), bet susilaikiau. Tau vis kad tik gudrauti, Krivoseinai!
Issivaiksciojo mano eksponatai po margaji pasauli. Vienas grauzia biologijos mokslo granita Maskvoje, kiti — zoleles ir kopustus darzuose. Vienas ir visai pabego nezinia kur…
Gal isstatyti parodoje „masina motina” akademinei viesuomenei sukresti? Pademonstruoti kaip gaminami dvigalviai ir sesiakojai triusiai — po du egzempliorius per valanda… Bent butu triuksmo.
Ne, brol. Sis irenginys daro zmogu. Ir niekur” tu nuo to nesidesi.”
DVYLIKTAS SKYRIUS
Kiekviena veikla ipareigoja. Neveiklumas niekuo neipareigoja.
