„Spalio 11. Kartoju reguliuojamos sintezes bandymus su triusiais — siaip sau, kad mechanizmai nestovetu be darbo. Viska filmuoju. Bus kino dokumentas. Pilieciai, parodykite kino dokumentus!”
„Spalio 13. Radau buda, kaip patikimai ir sparciai sunaikinti biologine informacija „masinoje motinoje”. Ji galima pavadinti „elektriniu lastiku”; i kristalobloko ir SSM-12 ivadus paleidziu srove is triuksmo generatoriaus, ir po 15–20 minuciu apie triusius masina viska uzmirsta. Kad taip anksciau vietoj komandos „Ne!” buciau zinojes si buda, dubleta Adoma kiekvienasyk buciau sunaikines visiskai ir negriztamai.
Tiktai nezinau, ar jam tai butu buve maloniau…
Laikas bega, barsto medziu lapus, stingdo ora. O darbas stovi. Vel imtis rimtu bandymu negaliu — drasos stinga. Pasimeciau…
Sit kas, Krivoseinai! Gali laikyti, jog irodyta, kad tu — ne dievas ir ne Zemes centras. O jei jau taip, tenka ieskoti kitu pagalbos. Reikia eiti pas Arkadiju Arkadjeviciu.
— Aha! — susirauke aspirantas Krivoseinas.
„…Reikia veikti nustatyta tvarka. Jis — mano virsininkas. Pagaliau ne tai svarbu: jis — protingas, nusimanantis ir itakingas zmogus. Ir puikus metodistas, sugeba tiksliai formuluoti bet kokias uzduotis. O „suformuluota uzduotis, — kaip rasoma jo „Sistemologijos ivade”, — yra neaiskia forma uzrasytas sios uzduoties sprendimas”. Man kaip tik to ir truksta. Ir mano tema ji,s palaike mokslineje taryboje. Tiesa, Azarovas be saiko isdidus ir garbetroska, bet susisnekesime. Jis juk protingas zmogus, supras, kad slove siame darbe — ne visu svarbiausia.
E, palauk! Geri ketinimai savo keliu, o protingas atsargumas nepakenks. Nei is sio, nei is to isplepeti Azarovui sventu svenciausia atradimo paslapti, kad „masina motina” gali sintetinti gyvas sistemas — nevalia. Verciau pradeti nuo ko nors paprastesnio. „O paskui ziuresim”, — kaip jis pats megsta sakyti.
Masinoje reikia sintetinti elektronines schemas. Kazkada del ju mane uzsipuldinedavo senis Voltampernovas, na ir jos, taip sakant, yra mano oficiali tema artimiausiems pusantru metu.
„Reikia, Valentinai Vasiljeviciau, reikia!”
Apmesime bandymo schema. I skysti ivedame sesis laidus: du — maitinimui, du — kontroliniam oscilografui ir du — impulsu generatoriui. Per „Monomacho kepure” pateikiu masinai tipiniu schemu parametrus ir apytikrius matmenis. Cia as tikrai zinau, kas — „tai” ir kas — „ne tai” — dalykas iprastas.”
„Spalio 15. Bake atsiranda rudi suapvaleje kvadrateliai, panasus i getinaksa. Ant ju nuseda is skyscio susikristalizavusios schemos laidininku metalines linijos, izoliatoriu tarpsluoksniai, viena ant kitos gula kondensatoriu pleveles, gretimai issirikiuoja varzu juosteles, diodu ir tranzistoriu demes… Tai panasu i pleveliu technologija, dabar besivystancia mikroelektronikoje, tik be vakuumo, elektros iskrovu ir kitokios pirotechnikos.
Betgi ir malonu po visu tu pinkliu kosmaru spragseti perjungikliais, rankenelemis, reguliuoti spindulio ryskuma bei intensyvuma oscilografo ekrane ir pagal atzymas skaiciuoti mikrosekundinius impulsus! Viskas tikslu, aisku, imanoma. Lyg butum grizes namo is tolimu krastu… Velnias mane nese i tuos krastus, i neizvelgiamas dziungles, vadinamas „zmogumi”, be palydovo ir be kompaso. O kur rasi toki palydova? Ir toki kompasa?
Gerai. Schemu parametrai atitinlca, 154-osios temos uzduotis pusiau atlikta; tai bent apsidziaugs Ipolitas Ilarionovicius!
Einu pas Azarova. Parodysiu pavyzdzius, si ta paaiskinsiu ir uzsiminsiu apie tolesnes perspektyvas. Nueisiu rytoj ir pasakysiu:
— Arkadijau Arkadjeviciau, as atejau pas jus kaip protingas zmogus pas protinga zmogu..
„SpaIito 16. Buvau nuejes… Kaip sykis pataikiau i isskestas rankas!
Taigi ryta nuodugniai apgalvojau pokalbi, pastveriau pavyzdzius ir patraukiau prie senojo korpuso. Rudenio saule nutvieske sienas su besaikemis architekturinemis puosmenomis, granito pakopas ir mane, lipanti tomis pakopomis.
Jau prie duru pasijutau prislegtas. O, tos valstybines trimetrines raizyto azuolo durys raitytomis arsino ilgio rakenomis ir stangriomis pneumospyruoklemis! Jos tarytum specialiai pad rytos ilgsiams placiasnukiams zaliukams biurokratams su didziulemis, it keptuve tuzinui kiausiniu, letenomis: lengvu truktelejimu zaliukai atidaro duris ir eina tvarkyti dideliu svarbiu reikalu. Ismukes pro duris, emiau galvoti, kad pokalbio su Azarovu nevertetu pradeti sokiruojancia fraze („As atejau pas jus kaip protingas pas protinga…”); reikia laikytis subordinacijos: jis — akademikas, as — inzinierius.
O kai kopiau marmuriniais laiptu marsais su ranka neapimamais tureklais, per kilimus, prisegtus nikeliuotais strypais, sirdyje jau buvau pagarbiai pasirenges sutikti su viskuo, ka akademikas sakys ir rekomenduos… Zodziu, jei prie granito pakopu smaikscia eisena atzygiavo Krivoseinas — pirmasis atradejas, tai i direktoriaus priimamaji, bruksedamas kojomis, iejo Krivoseinas — prasytojas sukumpusia nugara ir prasikaltusia marmuze.
Sekretore Ninocka soko man skersai kelio su tokiu umaru, kokio pavydetu net vartininkas Levas Jasinas.
— Ne, ne, ne, draugas Krivoseinai, negalima, Arkadijus Arkadjevicius ruosiasi i kongresa, i Naujaja Zelandija, jus juk zinote, kaip man kliuna, kai as ka ileidziu! Nieko nepriima, matote?
Priimamajame is tikruju buvo daug bendradarbiu ir komandiruojamuju. Visi jie priesiskai pasiziurejo i mane. As pasilikau laukti — nelabai tikedamasis, kad pasiseks, siaip sau: kiti laukia — lauksiu ir as. Kad neatitrukus nuo kolektyvo. Kvaila situacija.
Zmoniu padaugejo. Visu veidai buvo ruskani, negrazus. Niekas nesikalbejo.
Kuo daugiau zmoniu rinkosi i priimamaji, tuo menkesnis rodesi mano reikalas. Dingtelejo i galva, kad mano pavyzdziai tik ismatuoti, bet neisbandyti, kad Azarovas, ko gera, prades irodineti, esa, technologiniai elektronikos darbai — ne musu profilis. „Ir is viso, ko as lendu? Kol pasibaigs terminas, skirtas temai gvildenti — dar metai su vir.sum. Kad Chilobokas vel zarstytu pikantiskas sentencijas?”
Vilka minim — vilkas cia: verzli Chiloboko povyza isdygo duryse;,as laiku uzemiau patogia pozicija ir ikandin jo smurkstelejau i kabineta.
— Arkadijau Arkadjeviciau, man reiketu…
— Ne, ne, Valentinai… e-e… Vasiljeviciau, — paimdamas is Hario kazkokius popierius, debtelejo i mane Azarovas, suraukes antakius. — Negaliu! Niekaip negaliu. Su viza sugaistis, dar sit masininke perspausdino pranesima, reikia istikrinti… Savo klausimu kreipkites i Ipolita Ilarionoviciu — si menesi jis pavaduos mane; arba i Hari Charitonoviciu. Ne vienas gi as pasaulyje galu gale!
Stai taip. Zmogus skrenda i Naujaja Zelandija, kokia cia gali buti sneka! I kongresa ir susipazinti su naujovemis. Ir kaip cia man kniostelejo i galva stvarstyti ji uz skvernu? Juokinga. Darbuokis sau, kol nepareikalaus ataskaitos.
Kada nors del sito darbo bus pertraukti vyriausybes posedziai… Taip, bet kodel tai turi buti kada nors?
Niekas nepertrauks posedziu, nesijaudink. Tave isklausys antraeiliai valdininkai, kurie niekad neisdris ko nors imtis savo atsakomybe, — tokie pat skystablauzdziai, kaip ir tu…
Skystablauzdis. Skystablauzdis, ir viskas! Reikejo pakalbeti, jei jau ryzaisi. Negalejai. Pataikaujamu balsu atsiprasei ir isejai is kabineto. Taip, sugundyti savo darbu uz okeano skubanti Azarova — ne „masinai motinai” komanduoti.
Ir vis delto cia kazkas ne taip…”
„Spalio 25. O va cia, rodosi, taip! Musu miesta aplanke zymus mikroelektronikos specialistas, technikos mokslu kandidatas, busimasis tu paciu mokslu daktaras Valerijus Ivanovas. Jis man siandien skambino. Susitiksime rytoj, astunta valanda, „Dinamo” restorane. Apsirengti kaip pridera. Galimas daiktas, bus ir damu.
Valera Ivanovas, su kuriuo gamybos organizavimo paskaitose stumdavome laika, zaisdami „ziopli” arba „zodzius”, su kuriuo gyvenome viename bendrabucio kambaryje, kartu vaziuodavom i praktika ir i vakarus bibliotekininkystes institute! Valera Ivanovas, mano buves virsininkas ir dvieju isradimu bendraautoris, gincininkas ir drasiu ideju zmogus! Valera Ivanovas, su kuriuo ranka rankon plusejome penkerius metus! As dziaugiuosi.
„Klausyk, Valera, — pasakysiu as jam, — mesk savo mikroelektronika, danginkis atgal. Cia tiek darbo!”
Tegu net laboratorijai vadovauja, jei jau kandidatas. As sutinku. Dirbti jis sugeba.
Na, paziuresim, kas jis per zmogus pasidare pastaraisiais metais.”
„Spalio 26, naktis. Gyveniiire niekas nepraeina dovanai. Tik zvilgtelejes i Ivanova, as supratau, kad ankstesnio sielu saskambio nebebus. Ir ne issiskyrimo metai kalti. Tarp musu isibrove toji Hario nieksybe. Del jos nekaltas nei as, nei Ivanovas, bet mudu atsidurerne kaip ir skirtingose stovyklose. Jis, isdidziai atsistatydines, trenkes durimis, kazkaip labiau teisus, negu as, likes ir nepasidalines su juo to aitraus isdidumo. Todel mus visa vakara slege lengvas, bet neatsikratomas nesmagumas ir kartelis, kad nepajegeme tuomet tos nieksybes iveikti. O
