dubleta.
As atsiduriau aklavieteje. „Tai” — be abejones, zmogaus kuno grozis. Klasikiniai pavyzdziai yra. Bet… per dvi sintezes valandas paversti dubleta maloniu antikiniu formu vyriskiu — uzdavinys neikandamas ne tik man, nepasiruosusiam, o ir labiausiai kvalifikuotam TSRS Dailininku sajungos skulptoriui! Vienintele viltis, kad masina isimena visus dublete daromus pakeitimus.
Tuomet as dar karta sukomandavau „Galima!” Taip, „masina motina” viska isimena: dublete isliko mano betalentes pataisos. Sitaip jau geriau, galima dirbti tiek seansu, kiek prireiks.
Per si seansa as galutinai nuemiau nereikalingus riebalus nuo dubleto kuno. Dingo jo pilvukas, netgi isryskejo talija, kaklas igavo aiskias apybrezas… Pradziai uzteks. „Ne!” Viskas sutirpo, as islekiau i miesto biblioteka.
Dabar sklaidau profesoriaus G. Gicesku Plastines anatomijos atlasa (atsargoje dar keturios gausiai iliustruotos knygos apie Atgimimo epochos mena), gilinuosi i zmogaus kuno proporcijas, renku dubletui isvaizda kaip kostiuma. Leonardo da Vincio kanonai, Diurerio kanonai, Smito-Frico proporcijos… Pasirodo, proporcingai sudeto vyro sedmenys yra kaip sykis pusej augumo. Kas galetu pagalvoti!
Dieve, kuo tik vargsui inzinieriui netenka uzsiimti!
Pagrindu imu Herkuli Farnezieti, nes jis atlase parodytas is visu pusiu.”
„Rugpiucio 14. Dvylika meginimu — ir vis ne tai. Grubu, vulgaru. Tai viena koja iseina trumpesne uz kita, tai rankos nevienodos. Stai ka: verciau dubleta projektuosiu pagal diureriskas Adomo proporcijas.”
„Rugpiucio 20. Proporcijos yra. O veidas — nors verk. Beakis negyvas lipdinys su Krivoseino bruozais. Stambios marmurines rausvai geltonos spalvos garbanos vietoj plauku. Zodziu, siandien buvo dvidesimt pirmasis „Ne!”
Kazkas atsargus ir nepatiklus manyje vis klausineja; „O cia tai? Budas, kuri tu dabar ruosi, ar tai jau tas budas?”
Mano manymu, taip. Siaip ar taip — tai zingsnis ta linkme. Kol kas as zmogaus sintezei i masina ivedu tik aukstos kokybes informacija apie jo kuna. Taciau juk „masinai motinai” tokiu pat budu galima (ilgainiui mes sugalvosime, kaip tat padaryti) perteikti bet kokia zmonijos sukaupta informacija apie pacias geriausias zmogaus savybes ir sukurti ne tik grazios isvaizdos, fiziskai stiprius, o ir protu bei dvasia grazius ir stiprius zmones. Paprastai zmonese gera sumige su bloga: tas protingas, bet silpnadvasis, kitas turi stipria valia, bet is kvailumo ar nemoksiskumo eikvoja ja niekams, o trecias ir protingas, ir tvirtos valios, ir geras, bet menkos sveikatos. O sis budas pades atmesti visa, kas bloga, ir sintetinti zmoguje lik pacias geriausias zmoniu savybes.
„Sintetinis bebaimis ir nepriekaistingas riteris” — tai, tur but, siaubingai skamba. Taciau galu gale koks skirtumas: sintetinis ar naturalus? Kad tik ju butu daugiau. Juk ju labai maza, tokiu „riteriu” — asmeniskai as juos pazistu tik is knygu ir kino filmu. O jie laibai reikalingi gyvenime: kiekvienam atsiras ir vietos, ir darbo. Ir kiekvienas ju gali tureti itakos geresniam dalyku iklostymuisi pasaulyje.”
„Rugpiucio 28. Pavyko! Ech jus, terliai nelaimingi, besistengiantys teptuku ar plaktuku negyvoje medziagoje ikunyti gyvo zmogaus grozi ir jega! Stai jis, mano „teptukas”; elektronine chemine masina, mano smegenu, mano vaizduotes tasa. Ir as — inzinierius, ne dailininkas! — nekisdamas ranku, minties pastangomis atgaminu gyvos butybes grozi gyvoje butybeje.
Grakscios ir tikslios Diurerio Adomo proporcijos ir reljefine Herkuleso muskulatura. Ir veidas malonus… Dar du trys pataisymai — ir viskas.”
„Rugsejo 1, pirmoji kalendoriaus dienai Tuojau einu i laboratorija. Kelnes jam turiu, marskiniai yra, bateliai yra. I lagamineli! Nagi, kad tik neuzmirsus kino kameros — filmuosiu iskilnaus dubleto atsiradima. Is anksto gardziuojuosi, kaip sio megejisko filmo demonstravimas kada nors sukres protus!
Tuoj nueisiu, uzsidesiu „Monomacho kepure” ir mintyse sukomanduosiu… ne, pasakysiu, tarsiu, velniai griebtu, galingu ir graziu balsu, kokiu kazkada panasioje situacijoje bylojo dievas Sabaotas:
— Galima! Uzgimk, dublete Adomai — Herkuli — Krivoseinai!
„Ir isvydo dievas, kad gerai isejo…”
Zinoma, as ne dievas. As zmogu kilriau menesi, o jis susitvarke per sutrumpinta darbo diena, sestadieni. Bet argi tat buvo darbas?”
VIENUOLIKTAS SKYRIUS
Zmogus visuomet save laike protingu — netgi kai vaiksciojo Iceturiomis ir riete uodega nelyginant arbatinuko asa. Kad taptu protingas, jis turi bent karta rimtai pasijusti kvailiu.
Paskesnis irasas dienorastyje aspiranta Krivoseina apstulbino nelygiu, tartum net pakitusiu braizu.
„Rugsejo 6. Bet juk as nenorejau… nenorejau, visai nenorejau as sito! Dabar man dera surikti: nenorejau as tol As stengiausi, kad viskas butu gerai… be chalturos ir klaidu. Dargi naktimis nemiegodavau, guledavau uzmerktomis akimis, isivaizduodavau su visomis smulkmenomis Herkulio kiina, po to Adomo, planuodavau, ka pakeisti dublete.
Ir as neistengdavau visko padaryti per viena seansa. Niekaip neistengdavau, todel ir istirpdydavau… Neisleisi juk i gyvenima luosio nevienodo ilgumo kojomis ar rankomis. Ir ne zinoti nezinojau, kad istirpdydamas as kiekvienasyk nuzudau ji. Is kur as tai galejau zinoti?
…Kai tik skystis slugdamas apnuogino jo galva ir pecius, antrininkas savo galingomis rankomis isitvere i bako krasta, issoko — o as kaip sykis sukiojau kino kamera, fiksavau istorine akimirka, kaip zmogus atsiranda is masinos — ir parkrito priesais mane ant linoleumo, springdamas nuo kimaus staugiancio verksmo. As puoliau prie jo:
— Kas tau?
Lipniomis rankomis jis glebe mano kojas, tryne i jas galva, buciavo mano rankas, kai as meginau ji pakelti:
— Nezudyk manes! Nebezudyk manes! Uz ka tu mane, ooo! Nereikia! Dvidesimt penkis kartus… dvidesimt penkis kartus tu mane nuzudei, o-o-o-o!
Bet juk as nezinojau. As negalejau zinoti, kad jo samone atgydavo per kiekviena bandyma! Jis suprato, kad as pertaisineju jo kuna, issidirbineja su juo kaip tinkamas, ir nieko negalejo padaryti. Ir po mano komandos „Ne!” pradzioje tirpdavo jo kunas, o paskui gesdavo samone… Ko gi anas dirbtinis idiotas tylejo, kad samone pradeda veikti anksciau, nei kunas?!”
— Ak, velnias! — suglumes burbtelejo aspirantas. — Juk is tikruju — smegenys ir issijungti turi paskutines… Pala, kada tai buvo? — Jis pasklaide puslapius, perziurejo datas ir atsiduso dargi su kazkokiu palengvejimu: ne, jis nekaltas. Rugpiutyje ir rugsejyje jis nieko negalejo pranesti, pats dar nieko nesuprato. Butu si bandyma dares jis — lygiai tai pat butu apsirikes.
„..Ir susiformavo klasikinio kuno sudejimo, malonios isvaizdos ir palauztos uzuito vergo psichikos zmogus. „Bebaimis ir nepriekaistingas riteris”…
Vangstykis dabar, ieskok kaltu, atmata! Nezinojai, stengeisi! Ar tik stengeisi? Bene nebuvo puikavimosi savimi, bene tu nesijautei dievu, isdidziai sedinciu debesyse, nomenklaturiniame, oda apmustame kresle? Dievas, nuo kurio minties krustelejimo parejo, atsiras ar istirps zmogus, bus jis ar nebus. Negi nepatyrei tu tokio kaip ir intelektualinio geidulingumo, kai vel ir vel isakinedavai „masinai motinai”; „Galima!”, „Ne tai!”, „Ne!”?
…Ta pacia minute jis pamegino istrukti is laboratorijos, pabegti. Vos prikalbejau ji nusiprausti ir apsirengti. Jis visas drebejo. Apie tai, kad jis drauge su manim dirbtu laboratorijoje, negalejo buti ne kalbos.
Penkias dienas jis gyveno pas mane, penkias baisias dienas. As vis tikejausi: atsigodes, atgis… Kur ten! Ne, jis sveiko kuno, viska zino, viska atsimena — „masina motina” jam saziningai perteike mano informacija, mano zinias, mano atminti… Taciau visa tai goze nei jo valiai, nei mintims nepavaldi patirtu kanciu baime. Jau pacia pirmaja diena jo plaukai prazilo nuo atsiminimu.
Man jis jaute nenugalima siauba. Kai as grizdavau namo, jis iskart pasokdavo ir atsistodavo nuolankia poza; jo gladiatoriska nugara susikuprindavo, rankos su galingais raumenu gubriai glebiai nukardavo — jis tarytum stengdavosi buti mazesnis. O akys… ak, tos akys! Jos zvelgdavo i mane maldaujamai, kupinos uzguito ryzto nezinia kuo suzadinti gailesti. Man darydavosi baisu ir nepatogu. Niekada nemaciau, kad zmogus taip ziuretu.
