Svarbiausia, masina dirba pagal mano paliepima, nekisdama savo dvylekio. Uzsidedi „kepure”, prisimeni (pageidautina regimai), kuri butent triusi tu nori dubliuoti, mintyse duodi leidima pradeti — ir po 25–30 minuciu jis kepurnejasi bake. Priesinga operacija — beatsirandancio triusio istirpinima pagal komanda „Ne!” „masina molina” irgi vykdo nepriekaistingai.
Uz pasiekimus ir stropuma as suseriu jai drusku, rugsciu, glicerino, vitaminu ir kitu reaktyvu pagal sarasa. Lygiai kaip silke dresiruotam ruoniui.”
„Birzelio 20. Kai sekasi, tai sekasi. O sit kai nesiseka, nors galva i siena dauzyk… Visas tas dienas meginu sustabdyti triusio sinteze kurioje nors stadijoje. Kokiu tik isakymu neisbandziau: „Stop!”, „Nurimk!”, „Gana!”, „Nulis!” — ir mintimis, ir zodziais — ir vis viena: arba sinteze vyksta iki galo, arba triusis istirpsta.
Panasu, kad „masina motina” dirba kaip skaiciavimo masinos trigeris, kuris arba uzsidaro, arba atsidaro, o tarpineje padetyje sustoti negali. Taip, bet sudetingai masinai deretu elgtis sumaniau, negu tai paikai schemiukstei.
Pabandysim dar.
„Liepos 6 d. Gyvybes pristabdyti negalima — stai, kaip matote, koks reikalas. Bet koks gyvybes pristabdymas yra mirtis. Taciau mirtis — tik akimirka, po kurios prasideda irimo arba — siuo atveju — tirpimo procesas. O as sintetinu gyvas sistemas. Pagaliau ir pati „masina motina”, tiesa sakant, — gyvas organizmas, ir todel niekas joje sustingti negali.
O gaila, tai butu labai paranku…
Siandien isvydo pasauli pirmas prieauglis is dirbtinio patino ir paprastos triuses — astuoni baltuteliai triusiukai. Tur but, svarbus faktas. Tiktai ir be ju labai jau daug as turiu triusiu.
Velnias griebtu, bet turetu gi „masina motina” paklusti subtilesnems komandoms, negu „Galima!” ir „Ne!” As turiu valdyti sintezes procesa, antraip visi mano uzmanymai garma i Tartara…”
„Liepos 7. Tai sit kaip tu dirbi, „masina motina”! Ir kaip viskas paprasta…
Siandien as isakiau masinai dar karta atgaminti triusi albinosa Vaska. Kuomet jis it perregimas vaiduoklis pasirode vidury bako, as sutelkiau demesi i jo uodegele ir isivaizdavau ja ilgesne. Jokiu pakitimu neivyko. Cia buvo kazkas ne tai. As taip ir pagalvojau su apmaudu: „Ne tai…” — ir tuomet triusyje viskas pradejo keistis! Kuno konturai is leto susiubavo: triusio kunas, ausys, letenos ir uodega tai ilgejo ir storejo, tai trumpejo ir menko; vidaus organai pulsavo tuo paciu ritmu. Net kraujo spalva eme kisti nuo tamsiai vysnines iki sviesiai raudonos ir atvirksciai.
As pasokau nuo kedes. Triusi „tebepurte”. Jo formos daresi vis labiau iskraipytos, karikaturiskos; tirtejimas — daznesnis ir erdviskesnis. Pagaliau albinosas isskydo i pilkai violetini uka ir istirpo.
Pradzioje as issigandau: vaizdas primine ana masinos „kliedesi”! Va tik ritmas. Visi dydziu ir atspalviu pasikeitimai buvo nuostabiai darnCis…
Ir cia as viska supratau. Pats supratau, velniai rautu! — ir noriu tai pazymeti.
Pirmine informacija apie triusi masina gavo konkrecia ir vienareiksme. Ji derino visas informacijos detales, ieskojo tikslaus varianto; bet, ieskok neieskojes, — kas irasyta, ta ir atgaminsi. Is motociklo detaliu nesurinksi dulkiu siurblio.
Ir staiga masina gauna signala „Ne tai!” — ne teigima ir ne neigima — abejones signala. Jis sutrikdo informacini triusio sintezes proceso pastovuma; grubiai kalbant, ismusa masina is veziu. Ir ji pradeda ieskoti: kas gi tuomet „tai” — paprastu ismeginimo metodu (siek tiek daugiau, siek tiek maziau), kad nesuardytu sistemos… Bet masina nezino, kas yra „tai”, o as nepatvirtinu, kad jos ieskojimai teisingi. Tuomet sistema visai suyra ir istirpsta: ne tai — vadinasi, ne tai…
Ir tada (va kuo geras tyrinetojo darbas: aptikai gysla ir per diena, vadovaudamasis viena dviem idejomis, gali nudirbti darba, kurio kitaip neiveiktum ne per keleta metu!) as vel uzsidejau „Monomacho kepure” ir sukomandavau masinai „Galima!” Dabar as zinojau, ka darysiu su triusio dubletu. Jis susiformavo. As sutelkiau demesi i jo uodega (rysio grandine: bioimpulsai is akiu tinklaines, kur susidares triusio uodegos vaizdas, perejo i smegenis — i „Monomacho kepure” — i masina, o jau masina, lygindama ir atrinkdama informacija, nustate, kas mane domina) ir netgi susiraukiau, kad israiskingiau atrodytu: „Ne tai!”
I masina nuskriejo galingas, pusiausvyra trikdantis informacijos impulsas.
Ir uodegele eme trumpeti. Tik tik…
„Ne tai!”
Uodegele virptelejo, kiek pailgejo…,
„Va va! Tai!”
Uodega apmire. „Ne tai!” Dar pailgejo…
„Tai!” Apmire. „Ne tai! Tai! Ne tai! Tai!” — ir darbas pajudejo. Sunkiausia buvo nukreipti pasikeitimus reikiama linkme — ir paskudrinti. Paskui as transliavau „masinai motinai” jau ne elementarias komandas „tai — ne tai”, o staciai bezodi raginim.a. Uodega ilgejo; joje isaugo smulkiu slanksteliu grandinele, juos padenge raumenu skaidulos, rausva oda, balta vilna… Po desimties minuciu dubletas Vaska caize sau per sonus slapia balta uodega it isiutintas tigras.
O as sedejau ant kedes su „Monomacho kepure”, ir galvoje kunkuliavo nenusakoma maiaaliene is „Na-na!..”, „Cia tai bent!”, „Po velniu!”, „Uff…” — kaip visuomet, kai dar negali visko issakyti zodziais, bet jauti: perpratai dalyko esme, dabar jis niekur nedings! Ir mano veidas, tur but, isreiske ta begaline palaima, kokia jaucia tik apsiseilejes idiotas.
Viskas. Jokios mistikos. „Masina motina” dirba pagal ta pacia sistema „taip — ne”, kaip ir paprastos skaiciavimo masinos…”
— Teisingai, — linktelejo aspirantas. — Bet… tai gana atgrabus valdymas. Beje, masinai… ka jau ten, saunuolis!
,„..Bet, velnias, kaip vis delto puiku! Pagal mano komanda „taip”, „ne tai”, „ne” masina formuoja lasteles, audinius, kaulus… Tai gali tik gyvi organizmai, o ir tai zymiai leciau.
Na, balandele, dabar as issunksiu is taves viska!”
„Liepos 15. Dabar mudu su masina, kaip sakoma, susigiedojome. Teisingiau, ji ismoko priimineti, issifruoti ir vykdyti mano smegenu isakymus, nuosakiai neisskaidytus i „tai” ir „ne tai”. Griztamojo rysio esme ir komandu turinys liko toks pat, kaip anksciau — staciai viskas vyko labai greitai. As tik isivaizduoju, ka ir kaip reikia pakeisti besiformuojanciame triusyje dublete. Na, tas pats lyg as lipdyciau ar piesciau to triusio atvaizda.
Nunai masina — mano elektronines biochemines rankos. Kaip tai prasmatnu, iskilnu — minties pastangomis lipdyti visokiausius issigimelius triusius! Su sesiom kojom, trim uodegom, dvigaivius, be ausu arba priesingai — su nulepusiomis gauruotomis sarginio suns ausimis. Ka ten daktaras Moro su savo skalpeliais ir karbolio rugstim! Vienintelis darbo irankis — „Monomacho kepure”; nereikia ne rankeneliu sukioti.
Idomiausia, kad tie issigimeliai gyvena: kasosi keturiomis letenomis ir kemsa morkas i dvejus ziodmenis…”
— Lengvas darbelis, — su pavydu burbtelejo aspirantas. — Staciai kaip kine: sedek, ziurinek… Niekas neskauda, nera ko bijotis. Ir jokiu tau stipriu aistru — techninis darbas…
Jis atsiduso, prisimines savo isgyvenimus. Prie skausmu per ivairiausias autovivisekcijas jis priprato palyginti nesunkiai: kai zinai, kad liga praeis, zaizda uzgis, skausmas virsta paprasciausiu dirgikliu, nelyginant ryski sviesa ar trankus garsas — nemalonu, bet nebaisu. Kai zinai… Darydamas nuodugniai apgalvotus bandymus, jis tai zinojo. Bet koki nauja pakeitima irgi pradedavo nuo mazu ismeginimu — tikrino, kaip organizmas ji pakelia; blogiausiu atveju po ranka visuomet buvo vaistai, neutralizatoriu ir antibiotiku ampules, telefonas, kuriuo galejo issikviesti „Greitaja pagalba”. Bet viena bandyma jis padare neapgalvota ir vos nezuvo… Tikrai sakant, tai buvo dargi ne bandymas.
…Vyko fakultatyvinis radiobiologijos praktikumas. Treciakursiai studentai apspito mokomojo urano reaktoriaus baseina, pagarbiai ziurejo i tamsu akyta cilindra gilumoje, skleidzianti vandenyje zalia ramia sviesa, i mazycius trosus, nikeliuotus strypus, svertus ir sturvalelius virs jo.
— Sita grazi, jaunos zoles spalvos pasvaiste aplink reaktoriaus korpusa, — sodriu baritonu kalbejo profesorius Valernas, — vadinasi Cerenkovo svytejimu. Jis atsiranda nuo supergreitu elektronu judejimo vandenyje, o elektronai savo ruoztu atsiranda, skylant urano-235 branduoliams…
Krivoseinas asistavo, tai yra paprasciausiai sedejo nuosaly, nuobodziavo ir lauke, kol profesorius ji pakvies atlikti parodomaji bandyma. Tiesa sakant, Valernas ta „bandyma” puikiausiai butu galejes atlikti pats arba paprasyti studenta, bet jam pagal mokslini ranga priderejo kvalifikuotas asistentas. „Stai ir sedek…” — niuriai maste Krivoseinas. Paskui jam sove i galva, kad jis su savim dar neibande spindulines ligos. Jis nusikrate
