is dvieju poziciju: gyvybes issaugojimo ir gimines pratesimo, — negali mums visur pagelbeti, kaip mezozoineje eroje. Bet jos dar turi itakos — daug kur turi itakos! Apsiimu, pavyzdziui, irodyti, kad daznai kaip tik jos nulemia musu literaturinius ir kinematografinius skonius. Ka? Ne, stuburo smegenys nemoka rasto ir neturi specialiu refleksu filmams perziureti. Bet pasakykite man: kodel mes daznai labiau vertiname detektyvinius filmus ir romanus, kad ir kaip netikusiai jie butu pastatyti ar parasyti? Kodel labai daug kas megsta meiles istorijas: nuo anekdotu ir paskalu iki „Dekamerono”, skaitomo pasirinktinai? Idomu? O kodel idomu? Ogi todel, kad nugarkaulio smegenyse neisdildomai irasyti savisaugos ir gimines pratesimo instinktai spiria mus kaupti zinias — nuo ko galima mirti? — kad, istikus reikalui, galetume issigelbeti. Kaip ir kodel atsiranda laiminga, palikuonimis uzsibaigianti meile? Kaip ir del ko ji prazuva? — kad pacia neapsizioplinus. Ir nesvarbu, kad tokio pavojingo atvejo musu patogiai sutvarkytame gyvenime niekada nebus; ir nesvarbu, kad atejo meile ir palikuoniu — nors vezimu vezki — stuburo smegenys vis tiek daro savo… As nesistengiu, nelyginant literaturos kritikai, isderglioti tokiu skaitytoju ir ziurovu polinkiu kaip nedoru. Ne, kodel gi? Tai sveiki polinkiai, naturalus polinkiai, pilnakraujai polinkiai. Jei karves naturaliosios evoliucijos procese kada nors ismoks skaityti, jos irgi prades kaip tik nuo detektyvu ir meiles istoriju.
Bet grizkime prie studento, kurio galvos smegenys pabugo egzaminatoriaus klausimo. „Ech, ruta zalioji”, — tartum kalba stuburo smegenys savo kolegoms, sugavusioms paniska jaudinimosi signala, ir pradeda veikti. Visu pirma jos pasiuncia signalus viso kuno motoneuronams: raumenys isitempia parengtyje. Pirminiai raumenu energijos saltiniai — adenozintriiosloro rugstis ir kreatiniosfatas — skaidulose suskyla atitinkamai i adenozindiiosioro rugsti ir kreatina; issiskiria fostoro rugstis ir pirmosios silumos dozes… Ir vel noriu atkreipti jusu demesi i biologini padidejusio raumenu tonuso tikslinguma. Juk senais laikais pavojui isvengti reikejo gieitu, energingu judesiu: atsokti, smogti, pasilenkti, isliuogti i medi. O kadangi kol kas neaisku, i kuria puse reikes atsokti ar kirsti smugi, parengiami visi raumenys.
Vienu metu su raumenimis suzadinama vegetatyvine nervu sistema, ji pradeda vadovauti visai medziagu apykaitos virtuvei organizme. Jos signalai pasiekia antinksti, sis isskiria i krauja adrenalina, kuris sujaudina visur ir viska. Kepenys ir bluznis it kempines issunkia i gyslas keleta litru atsarginio kraujo. Issiplecia raumenu, plauciu, smegenu kraujagysles. Dazniau plaka sirdis, varinedama krauja i visus kuno organus, o drauge su juo — deguoni ir gliukoze… Stuburo smegenys ir vegetatyviniai nervai ruosia studento organizma ilgai, sunkiai, inirtingai zutbutinei kovai.
Bet egzaminatoriaus negalima pritrenkti vezdu arba bent marmuro rasaline. Pabegti nuo jo taip pat negalima. Nepatenkins egzaminatoriaus, net jei studentas is energijos pertekliaus raumenyse vietoj atsakymo atsistos kojomis i virsu ant stalo krasto. Todel visa studento organizmo veikla — slapta ir audringa — uzsibaigia tusciu gliukozes degimu raumenyse ir silumos isskyrimu. Ivairiu kuno vietu termoreceptoriai siuncia i stuburo i galvos smegenis nerimastingus signalus apie gresianti perkaitima, ir smegenys atsiliepia i Juos vienintele ivykdoma komanda: isplesti odos poras! Bilumos nesiotojas — kraujas — ima plusti i oda (tai studentui sukelia salutini relleksa — jam parausta skruostai), pradeda sildyti ora tarp kuno ir drabuziu. Atsiveria prakaito liaukos dregmei isgarinti, kad nors tuo pagelbetu studentui. Egzaminatoriaus klausimo suzadintu refleksu ratas galiausiai uzsidare.
As manau, kad isvadas is to, kas pasakyta apie ziniu vaidmeni, taisyklingai reguliuojant zmogaus organizma musu sudetingoj nudienej aplinkoj, kaip ir apie ju vaidmeni, reguliuojant studento organizma per busimaja sesija, padarysite jus patys…
…Taip, jis isvaziavo, kad taptu pats savimi, o ne tuo Krivoseinu, kuris gyvena ir dirba Dneprovske. Dar traukinyje jis ismete pro langa rakta nuo buto, kuri Valia rupestingai ikiso jam i kisene; uzrasu knyguteje uztepliojo pazistamu maskvieciu (dargi giminaites tetos Lapanaldos) adresus ir telefonus. Neturi jis nei pazistamu, nei giminiu, nei praeities, tik dabarti — nuo istojimo i biologijos fakulteta, — ir ateiti. Jis zinojo paprasta, bet tikra buda, kaip iteisinti save ateityje: darba. Sis budas jo niekada neapvyle.
Bet buvo ne vien tai.
…Kazkada fizikai tobulino sviesos greicio matavimo metodus — tiesiog siaip sau, noredami pasiekti dideli tiksluma. Pasieke. Ir nustate skandalinga fakta: sviesos greitis nepareina nuo sviesos saltinio judejimo greicio. „Negali buti! Prietaisai meluoja! Tai juk priestarauja klasikinei mechanikai…” Patikrino. Ismatavo sviesos greiti kitu metodu — tas pats rezultatas. Ir bemaz uzbaigta, logiskai tobula visata, pastatyta ant staciakampiu koordinaciu pastoliu, griuvo, sukelusi siaubingas dulkes. Prasidejo „fizikos krize”.
Zmogaus protas daznai siekia ne nuodugniai pazinti pasauli, o suderinti visus jo faktus; svarbiausia — kad viskas butu kuo paprasciau ir logiskiau. O paskui nezinia is kur isnyra klastingas, nenumatytas faktelis, neissitenkantis idealiai vienas pri kito pritaikytuose pasaulio vaizdiniuose, ir tenka viska pradeti is naujo,
Mintyse jie irgi surezge paprasta ir aisku vaizda, kaip masina, vadovaudamasi informacija apie zmogu, kuria zmogu. O „masina motina” uzsiiminejo vaikisku zaidimu kubiukais: elektriniais impulsais is molekuliu skystoje terpeje kombinavo molekuliu grandines, is molekuliu grandiniu — lasteles, o is lasteliu — audinius, tik su tuo skirtumu, kad „informaciniu kubiuku” cia buvo nesuskaiciuojami milijardai. Tas faktas, kad sitokio zaidimo vaisius buvo ne pabaisa ir netgi ne kitas zmogus, o jis, informacinis Krivoseino antrininlkas, bylojo, kad uzdavinys teturejo viena sprendima. Na, suprantama, kitaip ir buti negalejo: juk is kubiuku imanoma sudelioti tik ta paveiksliuka, kurio detales yra ju sienelese.
Kiti gi variantai (fragmentiska Lena, fragmentiskas tevas, atminties „kliedesys”, akys ir ciuptuvai) buvo staciai informacinis slamstas ir negalejo egzistuoti skyrium nuo masinos.
Sis poziuris nebuvo klaidingas — jis buvo tiesiog pavirsutiniskas. Ir jis patenkino juos, kol faktai liudijo, kad jie vienodi ir isvaizda, ir mintimis, ir poelgiais. Bet kai tarp ju kilo atkaklus nesutarimai, naudoti ar ne darbe biologija, sis poziuris pasirode esas nepagristas.
Taip, butent tai, kad jiedu nesuprato kits kito, o ne pats susizavejimas biologija (kuris Krivoseinui Nr. 2 galejo praeiti ir be pasekmiu), buvo jo atradimui tas pat, kas reliatyvumo teorijai sviesos greicio pastovumo faktas. Zmogus niekad nezino, kas jame banalu, kas originalu; tai galima suvokti tik palyginus save su kitais zmonemis. O Krivofeinas-dubletas, skirtingai nuo paprastu zmoniu, galejo lyginti save ne tik su pazistamais, bet ir su „savo etalonu”.
Dabar aspirantas Krivoseinas aiskiai suprato, kuo jiedu skyresi: skirtingi buvo ju atsiradimo keliai. Valentinas Krivoseinas atsirado daugiau kaip pries tris desimtmecius tokiu pat budu, kaip ir visos gyvos butybes — is embriono, kuriame tam tikra tvarka isdestytomis baltymu molekulemis ir radikalais buvo uzrasyta per tukstancius amziu ir tukstancius gentkarciu gerai parengta zmogaus organizmo konstravimo programa. O „masinai motinai”, nors ji ir vadovavosi individualia krivoseiniska, bet vis vien laisva informacija, teko is naujo ieskoti ir sandaros principu, ir visu biologines informacijos sistemo detaliu. Ir masina rado kita kelia, palyginus su gamta: biochemini montaza vietoj embrionines raidos.
Taip, dabar jis daug ka supranta. Per metus jis nuejo kelia nuo jutimu iki ziniu ir nuo ziniu iki savo organizmo apvaldymo. O tuomet… tuomet buvo tik nenugalimas potraukis i biologija ir zodziais nenusakomas isitikinimas, kad ieskoti reikia cia. Dargi Krivoseinui neistenge nieko dorai paaiskinti.
I Maskva jis atvyko, miglotai jausdamas, kad su juo kazkas ne taip. Neserga, nekvailioja, o butent turi perprasti save, isitikinti, kad jo pojuciai — ne ikyri ideja, ne hipochondrines haliucinacijos, o realybe.
Jis dirbo taip, kad dienos, praleistos Dneprovsko institute, atrodydavo kaip atostogos. Paskaitos, laboratorijos, lavonu skrodimo sale, biblioteka, paskaitos, kolokviumai, laboratorijos, paskaitos, klinika, biblioteka, laboratorijos… Pirmaji semestra jis neisvaziuodavo is Lenino kalnu, tik pries miega nueidavo prie parapeto, ant Maskvos upes slaito, parukyti, pasigrozeti horizonte su zvaigzdemis susiliejanciais ziburiais.
Per Androsiasvilio paskaitas, kuriu Krivoseinas ateidavo klausyti, salia jo visada isitaisydavo kazkuo i Lena panasi pilkaake antrakurse. Karta ji paklause: „Jus toks solidus, rimtas, tur but, po kariuomenes?” — „Po kalejimo”, — atsake jis, nuozmiai atkises zandikauli. Daugiau mergina juo nebesidomejo. Nieko nepadarysi — merginoms reikia laiko.
…Ir per kiekviena bandyma, kiekvieno skaiciavimo metu, jis isitikindavo: taip, is smegenu i hipofizio zirneli einancios nervu pynSs atpiovoje po mikroskopu is tikruju galima suskaiciuoti apie simta tukstanciu nerviniu skaidulu — vadinasi, hipofizi pilnutinai valdo smegenys. Taip, kartu su bananu kose bezdzionei is vivariumo suserus beta radioaktyvaus kalcio sverini, o po to Geigerio vamzdeliu suskaiciavus zenklintus atomus jos isskyrose, is tikruju paaiskeja, kad kaulu audiniai atsinaujina mazdaug dukart per metus. Taip, ismeigus adatas-elektrodus i raumens
