nervo skaidulas ir nukreipus sustiprintas biosroves i ausines, galima isgirsti ritminga nerviniu signalu kriksejima ar dazna stuksenima; ir savo pobudziu sie garsai atitinka tai, ka jis junta! Taip, odos lasteles tikrai juda isvidaus i pavirsiu, keicia struktura, mirsta, kad iSpleiskanotu ir uzleistu vieta kitoms.
Jis tyrinejo ir savo kuna: eme kraujo ir limfos meginius; isreze is desiniosios slaunies raumenu audiniu atpiova ir idemiai istyre ja is pradziu optiniu, o paskui ir elektroniniu mikroskopu; apsmeize save, kad klinikoje jam padarytu „Vasermano punkcija” (kankinancia operacija stuburo smegenu skysciui is nugarkaulio paimti sifilio diagnostikai)… Ir nustate, kad jo organizme viskas normalu. Dargi nervu kiekis ir isdestymas jo audiniuose buvo toks pat, kaip mokomuju lavonu anatomikume. Nervai ejo i smegenis, bet ten su laboratorine technika jis negalejo prasiskverbti: pernelyg daug butu teke iauginti i savo kiausa adatiniu elektrodu ir su pernelyg dideliu skaiciumi oscilografu sujungti juos, kad perprastu savo organizmo paslaptis. Pagaliau ir ar biitu perprates? O gal vel butu isejes „streptocido striptizas” — tik ne zodziais ir skaitmenimis, o dantytomis elektroencefalogramu linijomis?
Situacija, kai gyvas zmogus stengiasi pazinti save, bet, dargi pasitelkes.prietaisus, negali suvokti savo organizmo paslapciu — pati savaime paradoksali. Juk kalbama ne apie nematomu „radiozvaigzdziu” atradima ar antidaleliu sinteze — visa informacija jau yra zmoguje. Belieka tik molekuliu, lasteliu ir nerviniu impulsu koda isversti i antrosios signalines sistemos koda — zodzius ir sakinius.
Zodziai ir frazes reikalingi (o ir tai ne visada), kad vienas zmogus galetu suprasti kita. Taciau ar butini jie, kai reikia suprasti save pati? Krivoseinas to nezinojo. Todel jam praverte viskas: tyrimai su prietaisais, vaizduotes darbas, knygu skaitymas, jutimu analize savo kune, pokalbiai su Androsiasviliu ir kitais destytojais, klinikos ligoniu stebejimai, skrodimai…
Visi Vano Aleksandroviciaus priestaravimai per ta atmintina pokalbi gruodzio menesi buvo teisingi, nes juos nuleme Androsiasvilio zinios apie gyvybe, jo tikejimas neabejotinu visu gamtos kuriniu tikslingumu.
Nezinojo profesorius vieno — kad kalbasi su dirbtiniu zmogumi.
Netgi Vano Aleksandroviciaus abejones, ar jo uzmanymas pasiseks, buvo visai pagristos, nes Krivoseinas pradejo kaip tik nuo inzinerinio, „masininio”, sprendimo. Be to, tuomet, gruodzio menesi, jis emesi projektuoti „elektropotencialini induktoriu” — vis tos pacios „Monomacho kepures” veikimo principu. Simtai tukstanciu adatu — mikroskopiniu elektrodu, sujungtu su savarankiskai zinias isisavinancio automato matricomis (bionikos laboratorijoje tame automate buvo modeliuojami salyginiai refleksai), turejo perduoti smegenu lastelems papildomus kruvius, per kiausa nukreipti I jas dirbtines biosroves ir tuo budu smegenu zieves mastymo centrus susieti su vegetatyvine nervu sistema.
Krivoseinas syptelejo: keistuolis, tuo primityviu irenginiu norejo pataisyti savo organizma! Gerai bent, kad del to projekto neuzmete fiziologiniu tyrimu.
…Skrosdamas eilini lavona, jis mintyse atgaivindavo ji: isivaizduodavo, kad jis pats guli ant pakylos sekcijineje saleje; kad tai jo paties baltos nervu skaiduleles skverbiasi pro raumenis ir kremzles i violetine, geltonomis riebalu patakomis apejusia sirdi, i vandeningus seiliu liauku grumulus po zandikauliu, i pilkus sukritusiu plauciu skarulius. Kitos skaiduleles susiveja i baltus nervu virzelius, eina i nugarkauli, i stuburo smegenis ir toliau — pro kakla po kiausu. Is ten jais skrieja signalai komandos: sutraukti raumenis, paspartinti sirdies darba, issunkti seiles is liauku!
Studentu valgykloje jis tokiu pat budu stebejo kiekviena kasni, slenkanti i skrandi, stengesi isivaizduoti ir pajusti, kaip ten, tamsioje erdveje, ji pamazele minko glotnus raumenys, skaido druskos rugstis ir fermentai, kaip i zarnu sieneles isigeria drumzlinai geltona tyrele, — ir kartkartemis uzsisededavo po dvi valandas prie ataususio snicelio.
Tikrai sakant, jis tik atsimindavo. Devynias desimtasias jo atradimo nuleme tai, kad jis atsimine ir suprato, kaip viskas buvo.
„Masinai motinai” tiesiog nebuvo reikalo pradeti nuo gemalo: ji turejo uztektinai medziagos, kad „surinktu” suaugusi zmogu; Krivoseinas originalas tuo pasirupino. Is pradziu neaiskiame biologiniame bako misinyje tebuvo tik „klaidziojancios” sroves ir „plaukiojantys” potencialai is isoriniu schemu — sias vaizdingas teorines elektrotechnikos savokas kalbamuoju atveju reikia suprasti tiesiogiai. Paskui atsirado vaiskios nervu skaidulos ir lasteles — elektroniniu masinos schemu tasa. Informacines pusiausvyros ieskojimai vyko toliau: nervu tinklas daresi vis sudetingesnis ir apimlesnis, is nerviniu lasteliu sluoksni tame tinkle susiformavo zieve ir pozievis — taip atsirado jo smegenys, ir nuo sio momento jis jau egzistavo.
Pacioje pradzioje jo smegenys irgi buvo masinos schema, jos tesinys. Bet dabar jau jis pats priiminejo isorines informacijos impulsus, rusiavo ir derino variantus, ieskojo, kaip idaiktinti informacija biologineje terpeje — montavo save! Bake issiskleide — kol kas dar padrikas — nervu tinklas; aplink nervus eme rastis raumenu audiniai, kraujagysles, kaulai, vidaus organai — beveik tokio skysto pavidalo, kada nerviniu impulsu poveikyje viskas gali istirpti, susimaisiyti, pakeisti sandara… Ne, tai nebuvo apgalvotas kuno montavimas pagal brezini, kaip nebuvo ir brezinio; tebevyko zaidimas kubiukais, daugybes variantu perziurejimas ir parinkimas is ju to vienintelio, kuris tiksliai atspindetu informacija apie Krivoseina. Bet dabar — kaip elektronine masina dvejopais elektriniais signalais ivertina kiekviena uzdavinio sprendimo varianta, taip jo smegenys-masina vertino kuno sinteze dvejetaine pojuciu aritmetika: „taip” — malonu, „ne” — skauda. Nevykusios lasteliu kombinacijos, neteisingas organu isdestymas smegenyse atsiliepdavo maudzianciu ar dygiu skausmu, nusiseke deriniai ir teisingas isdestymas — dziugiu pasitenkinimu.
Ir ieskojimu atsiminimas, besiformuojancio kuno pojuciu atsiminimas liko jo organizme.
Gyvenimas sukuria zmones, mazai tesiskiriancius organizmo savybemis, bet nepaprastai skirtingus psichika, charakteriais, ziniomis, sielos subtilumu ar grubumu. „Masina motina” pasielge atvirksciai. Aspirantas buvo tapatus Krivoseinui psichika ir intelektu, nagi tat ir suprantama: juk gyvenime sios zmogaus ypatybes formuojamos tuo paciu atsitiktiniu ieskojimu ir laisvos prasmingos informacijos atrinkimo budu; masina staciai pakartojo tuos ieskojimus. O biologiskai jie skyresi, kaip knyga ir tos knygos rankrascio juodrastis. Dargi ne vienas juodrastis, o visi variantai, ir apmatai, is kuriu gime isnesiotas ir isbaigtas kurinys. Galutinis turinys vienodas, bet juodrasciuose pataisomis, prierasais, isbraukymais uzrasytas visas ieskojimo ir zodziu parinkimo kelias.
„Beje, sis palyginimas irgi netobulas, — susirauke aspirantas. — Knygu juodrasciai atsiranda anksciau uz knygas, o ne atvirksciai! O jei ir supazindintume grafomana su visais juodrast niais „Karo ir taikos” variantais, argi tai padarytu ji genijum? Beje, ko nors, tur but, ismokytu… E, ne, geriau be palyginimu!”
Tai, ka zino, zmogus prisimena tik dviem atvejais: kai reikia prisiminti — i tiksla nukreiptas prisiminimas — ir kai susiduria su kuo nors, kas bent is tolo panasu i irasus jo atmintyje; tai vadinama asociatyviniu prisiminimu. Biologijos knygutes ir buvo toji uzuomina, suzadinusi jo atminti. Bet jis jautesi kebliai, nes prisimine ne zodzius ir dargi ne vaizdus, o pojucius. Jis ir dabar negali visko persakyti zodziais — beje, tur but, ir niekad negales…
Taciau ne tai svarbiausia. Svarbu, kad tokia informacija yra. Pajege juk tos „zinios pojuciuose” pagimdyti aiskia, prasminga ideja: apvaldyti medziagu apykaita savyje.
…Pirmasyk jam tai pavyko sausio dvidesimt astuntos vakara bendrabutyje. Atsitiko visai kaip Pavlovo sunims: dirbtinai issiskyre seiles. Tik skirtingai nei anie jis galvojo ne apie maista (kaip kartas buvo pavakarieniaves kefyro su daktariska desra), o apie nervini seiliu liauku reguliavima. Savo ipratimu stengesi isivaizduoti ir pajausti visa nerviniu signalu kelia nuo skonio receptoriu liezuvyje per smegenis iki seiliu liauku ir staiga pajuto, kaip burna prisipildo seiliu!
Dar pilnai neisisamonines, kaip tat atsitiko, jis sutelke mintis, isgastingai protestuodamas: „Ne! — ” — ir burna bematant perdziuvo!
Ta vakara jis tol kartojo mintyse isakymus „Seiles!” ir „Ne!”, kol gumburu nepradejo traukyti meslungis…
Visa kita savaite jis sedejo savo kambaryje — gerai, kad studentams buvo atostogos, nereikejo gaisti su paskaitomis ir laboratoriniais. Isakymu, duodamu isivaizduotais pojuciais, klause ir kiti organai! Is pradziu juos valdyti tesiseke apgrabiai: is akiu liejosi asaru upeliai, gausus prakaitas tai ismusdavo visa kuna, tai vienu mirksniu isdziudavo, sirdis arba glebiai aprimdavo it pusiau nualpus, arba imdavo paselusiai stuksenti po simta keturiasdesimt duziu per minute — vidurio nebuvo. O kai jis pirmakart isake skrandziui nutraukti druskos rugsties isskyrima, vos spejo nulekti iki tualeto — taip umariai jam paleido vidurius… Bet pamazu jis ismoko lengvai ir lokalia valdyti isorines isskyras; karta netgi sugebejo prakaito laseliais ant dilbio odos uzrasIyti „PAVYKO!” — it tatuiruote.
Paskui jis bandymus perkele i laboratorija ir visu pirma pakartojo su savim zinoma Klodo Bernaro „cukraus injekcijos” efekta. Tiktai dabar nereikejo atvozti kiauso ir badyti adata tarpiniu smegenu: cukraus kiekis kraujyje padidedavo minties isakymu.
Bet siaipjau su vidiaus sekrecija viskas buvo ikur kas kebliau — pakitimai jos darbe po komandu-pojuciu
