nebudavo pastebimi isoreje. Jis susibade pirstus ir raumenis, tiikrindamas, ar liaukos vykdo smegenu isakymus isskirti i krauja adrenalina, insulina, gliukoze, hormonus; kai samoningai kaitaliojo skrandzio rugstinguma, zondu susizalojo stemple, atrinkdamas sultis… Viskas pavykdavo — ir viskas buvo labai sudetinga.
Tada jis susiprotejo: organizmui reikia kelti bendrus tikslus — padaryti tai ir tai, atlikti reikiamus pakitimus. Is tikruju, juk eidamas jis neisakineja raumenims: „Tiesusis desiniosios slaunies raumuo — susitraukti! Dvigalvis raumuo — atsipalaiduoti! Kaires blauzdos raumuo — susitraukti…” — jam tai nerupi. Samone duoda bendra nurodyma: eiti greiciau ar leciau, aplenkti stulpa, pasukti i laiptine. O uzduotis raumenims paskirsto patys nerviniai centrai. Taip turi buti ir cia: ne jo dalykas rupintis, kokios liaukos ir kraujo indai vykdys ivairias reakcijas. Kad tik jie darytu tai, ko jis nori!
…Trukde zodziai, trukde vaizdai. Jis megino isaiskinti iki smulkmenu: kepenims — kaip isi amino rugsciu ir riebalu sintetinti glikogena, suskaidyti glikogena i gliukoze, isskirti ja i krauja; skydinei liaukai — susitraukti, issunkti i krauja tiroksino laselius; kraujotakos sistemai — isplesti kapiliarus didziuju krutines raumenu audiniuose, maksimaliai susiaurinti kitus kraujo indus — ir nieko neiseidavo, krutines raumenys neisaugdavo. Juk kepenys nezinojo, kad jos kepenys, skydine liauka supratimo neturejo apie termina „tiroksinas” ir negalejo isivaizduoti jo laseliu. Aspirantas Krivoseinas keike save uz perdeta stropuma paskaitose ir bibliotekoje. Tu pastangu rezultatas tebudavo galvos skausmas.
Mat, pertvarkant medziagu apykaita savyje reikejo vengti skaiciu, terminu ir netgi vaizdu, o mastyti vien jutimais. Visas uzdavinys buvo „zinias pojuciuose” paversti treciaja signaline sistema, kuri, pojuciu padedama, valdytu vidaus sekrecija.
…Juokingiausia, kad tam neprireike nei laboratoriniu prietaisu, nei valdymo schemu. Tiesiog guleti tamsiame kambaryje, uzmerkus akis, plastilinu uzsilipdzius ausis, ir pusiausnuda isiklausyti I save. Keisti pajautimai atklysdavo nervais: persejo, atnaujindama krauja, bluznis, kutenanciai susitraukinejo zarnos, salde po zandikauliu seiliu liaukos; maloniu traukuliu i nervu signalus atsiliepdavo antinkstis, adrenalinu ir gliukoze praturtinta kraujo porcija plito kunu, skleisdama siluma it stipraus vyno gurksnis; lengvu dilgciojimu pranesinejo apie save nesveikos raumenu lasteles.
Issireiskus techniniu terminu, jis patikrino savo kuna nervais, kaip montazininkas patikrina elektronine schema testeriu.
Tuo laiku jis jau aiskiai isivaizdavo dvejetaine pojuciu aritmetika: „skauda” — „malonu”. Ir jam dingtelejo, kad pats paprasciausias budas lastelese vykstancius procesus pajungti samonei — priversti jas sirgti. Labai galimas daiktas, kad prie to isradimo prisidejo ivykis su ledtaku: ideja atejo i galva po jo.
Is tikruju, lasteles, kurios del ivairiu priezasciu iro ir zuvo, gana juntamai pranesdavo apie save. Jos maude, persejo, dygciojo — tarytum saukesi pagalbos. Organizmas ir pats, be komandos „is virsaus”, siunte joms i pagalba kraujo leukocitus, karsciuojancio audinio siluma, fermentus ir hormonus; beliko samones pastangomis arba spartinti, arba stabdyti tuos mikroskopinius musius uz gyvybe.
…Jis bade ir plauste raumenis visur, kur tik galejo pasiekti adata ar lancetu. Svirkstesi po oda mirtinas siltines ir choleros bakteriju dozes. Kvepavo gyvsidabrio garais, gere gyvsidabrio dichlorido tirpala ir medzio spirita (sparciau veikianciu nuodu, tiesa, neisdriso gerti). Ir kuo toliau, tuo paprasciau jo organizmas nugaledavo visus suvokiamus pavojus.
O paskui jis susisargdino veziu. Susisargdinti veziu! Bet kuris gydytojas spiautu jam i akis uz toki pareiskima. Sukelti vezi, argi tai imanomas dalykas? — pirma juk reikia zinoti, nuo ko atsiranda vezio navikai. Atvirai sakant, jis nesiryztu tvirtinti zinas vezio priezastis — staciai todel, kad negali isversti i zodziu kalba visu tu pojuciu, lydejusiu odos lasteliu issigimima desiniajame sone… Jis pradejo nuo to, kad iskamantinejo pacientus, atsiustus gama terapijos kursui i radiobiblogijos laboratorija: ka jie junta? Klausineti igasdintus, prislegtus, persikreipusius is skausmo zmones apie ju kancias ir nieko nezadet mainais buvo ziauru, — bet taip jis isigyveno i veziu sergancio ligonio busena.
…Navikas pletesi, ejo kietyn. Nuo jo pradejo sakotis isaugos — vinguriuotos ir zalsvai violetines, kaip kalafioro. Skausmas grauze sona ir peti. Studentu poliklinikoje, kur jis nuejo pasitikrinti, jam pasiule tuojau pat operuotis, nenorejo net is kabineto isleisti. Jis issisuko, primelavo noris is pradziu iseiti gama terapijos kursa…
Aspirantas Krivoseinas, maigydamas papirosa, isejo i balkona. Buvo silta naktis. Uzmiescio plentu, svytuodama zibintu sviesomis, praleke automasina. Nuo Gulbes zvaigzdyno link Lyros skubiai danginosi du zibureliai — raudonas ir zalias; uzpakaly ju slinko reaktyviniu varikliu kauksmas. Kaip degtukas per dezute brukstelejo per dangu meteoras.
…Kai savo kambaryje, stovedamas pries veidrodi, jis sutelke valia ir jutimus, auglys rezorbavosi per ketvirti valandos. Po dvidesimties minuciu jo vietoje bebuvo tik melsvai raudona leksteles dydzio deme; dar po desimties minuciu — iprasta svari, nuo zvarbos spuogeliais pasiurpusi — it zasies — oda: kambaryje buvo gana vesoka.
Taciau ziniu, kaip isgyvendinti vezi, jis kol kas negali isreiksti receptais ir rekomendacijomis. Tai, ka jis galetu nupasakoti zodziais, nieko neisgydys — nebent tokius, kaip jis pats, dubletus, atsirandancius pirmasyk. O ir visos jo zinios tetinka tiktai jiems.
Ilgainiui tikriausiai pasiseks iveikti barjera tarp „masinos motinos” dubletu ir paprastu zmoniu. Juk biologiskai jie mazai kuo skiriasi. O ziniu yra. Na, nepasiseks ju isreiksti zodziais — uzrasys i magnetines biopotencialu svyravimo juostas, nubraizys temperaturu lapus, skaiciavimo masinomis apdoros analiziu duomenis; nunai medicina — tikslus mokslas. Ir galu gale ismoks uzrasineti ir perdavineti tikslius pojucius. Zodziai nebutini: ligoniui svarbiausia pasveikti, o ne parasyti disertacija apie savo isgijima. Ne cia esme…
Aspiranto demesi patrauke apacioje suzibusi ugnele. Jis isiziurejo: atsisliejes i zibinto stulpa, degesi papirosa neseniai matytas placiapetis tisia su lietpalciu — seklys. Antai jis numete degtuka, eme vienodai vaikstineti saligatviu.
„Surado vis delto, velnias ji rautu! Ot, prikibo!” Krivoseinui iskart sugedo nuotaika. Jis grizo i kambari ir sedo prie stalo skaityti dienorascio.
DEVINTAS SKYRIUS
Gyvenimas trumpas. Jo vos uztenka, kad padarytum ganetina kieki klaidu. O jau kartoti jas — neleistina prabanga.
Dabar aspirantas uzrasus skaite priekabiai, su pavydziu smalsumu: nagi, ka pasieke tas, kuris ketino „rankeneles sukioti”?
„Birzelio 1. Uff… viskas! Informacine kamera gatava. Rytoj pradedu bandymus su triusiais. Laikantis visuotines tradicijos, reiktu pradeti nuo varliu… bet kad as imciau i rankas ta biaurasti! Ne, rupuzemis lai uzsiima mano dubletas aspirantas. Aspirantas — pirmas mokinys moksle, jam dera stropumas.
Kaipgi jam ten klojasi?”
„Birzelio 2. Pritaisiau triusiams daviklius, suleidau i kamera — visus sykiu. Lai peni informacija.”
„Birzelio 7. KeturiaS dienas triusiiai gyveno kameroje: smaguriavo morkomis ir kopustlapiais, virpino snirpsles, pesesi, poravosi, snaude. Siandien ryta padariau pirmaji meginima. Uzsidejau „Monomacho kepure”, mintimis sukomandavau „Galima!” — ir „masina motina” pradejo veikti! Keturi triusiai dubletai per pusantros valandos.
It kalnas nuo peciu nuslinko — masina veikia.
Idomi detale: triusiu formavimasis darosi matomas (kas vyksta iki tol, as nezinau), kai ima rastis kraujotakos sistema; raudonai melsvos kraujagysles auksaspalviame skystyje isryskeja lygiai taip, kaip vistos uzpereto kiausinio trynyje.
Atgije triusiai isnirdavo. As juos gaudziau uz ausu, maudziau siltutelius ir drebancius dubenelyje, po to tupdziau salia paprastuju. Naturaliuju triusiu ir dirbtiniu antrininku susitikimas buvo dar trivialesnis, negu kazkada mudvieju su dubietu. Jie suglume sprogindavo akis vieni i kitus, apsiuostydavo ir (kadangi neturi antrosios signalines sistemos pasiaiskinimams)
imdavo peStis. Paskui pavargdavo, vel apsiuostydavo ir po to pradedavo normalu triusiska gyvenima.
