snauduliu, eme galvoti, kaip tai padaryti. „Pasem,si is reaktoriaus kolba vandens ir pradziai suruosim sau lengva radiacini nudegima… Dalykas juk rimtas!”
— …Intensyvus Cerenkovo svytejimas vandenyje liudija intensyvia radiacija aplink reaktoriaus korpusa, — nuobodziai aiskino Valernas, — o tai ir nenuostabu: grandinine reakcija. Didejantis ryskumas liudija didejanti radiacijos intensyvuma, ryskumo mazejimas — atitinkamai rodo priesinga dalyka. Stai prasau pasiziiireti, — jis pasuko sturvaleli ant nedidelio skydo i desine dr i kaire; zalia sviesa baseine sumirksejo.
— O jeigu sukteltume visai i desine, sprogimas ivyktu? — baiksciai pasiteiravo rudaplaukis slakuotas jaunuolis su akiniais.
— Ne, — vos sulaikydamas ziovuli, atsake profesorius (toki klausima jis gaudavo per kiekviena uzsiemima). — Yra ribotuvas. Ir be to dar — reaktoriuje numatytas autoblokavimas. Kai tik grandinines reakcijos intensyvumas virsys leistinas ribas, automatas numes i reaktoriu papildomus grafito strypus… ana tuos, matote? Jie sugeria neutronus ir slopina reakcija… O dabar susipazinsime su radioaktyvaus spinduliavimo poveikiu gyvam organizmui. Valentinai Vasiljeviciau, prasom!
Krivoseinas prirideno prie baseino vezimeli su akvariumu, kuriame juodu, peleku spurganomis apkrastuotu kunu rangesi ir smulkius dantis siepe pusmetrinis ungurys.
— Stai upinis ungurys, Anguilliformes, — nepasukdamas galvos, paskelbe Valernas, — pati gyvybingiausia upiu zuvis. Kai Valentinas Vasiljevicius tekstels ji i baseina, ungurys, paklusdamas instinktui, tuoj pat ners i gelme… mm… ko as — asmeniskai jo vietoj nedaryciau, kadangi patys dalingiausi egzemplioriai po dvieju triju minuciu iskyla pilvu i virsu. Beje, pasiziurekite patys, Prasau uzfiksuoti laika. Valentinai Vasiljeviciau, pradekite!
Krivoseinas isverte akvariuma i baseina, spragtelejo sekundometra. Studentai persilenke per barjera. Juodas zaibas metesi i pilkais kokliais isgrista baseino dugna, apibreze rata, kita, perkirto zalia atosvaiste virs cilindro. Ten ungurys, kaip matyt, apako ir atsitrenke i priesinga sienele, sustelejo atgal…
Staiga svytejimas baseine pasidare ryskesnis — ir toje zalioje sviesoje Krivoseinas pamate tai, nuo ko jam pagaugai nuejo per nugara: ungurys susipainiojo trosuose, ant kuriu kabojo grafito strypai — reakcijos reguliatoriai, ir eme blaskytis tar ju! Vienas Strypas issoko is narvelio ir it zalias pagaliukas nuleke i sali. Svytejimas pasidare dar ryskesnis.
— Visi atgal! — greitai ivertines padeti, sukomandavo isblyskes Valernas. Jo baritonas kazkaip iskart pritilo. — Prasau pasisalinti!
Nervus nukrete avarinis skambutis. Suspragsejo blokavimo aparato kontaktoriai. Sviesa vandenyje suzybsejo, lyg baseine kas butu emesis suvirinimo elektra, ir pasidare dar ryskesne. Dangstydamiesi veidus, studentai siubtelejo link isejimo. Duryse kilo spustis.
— Prasau nesijaudinti, draugai! — pametes galva, susuko Valernas suvis jau falcetu. — Urano-235 koncentracija siluma isskirianciuose reaktoriaus elementuose per maza atominiam sprogimui! Bus tik siluminis sprogimas — kaip garo katile!
— O viespatie! — riktelejo kazkas.
Triokstelejo durys. Kazkuri mergina suspiege pakvaisusiu balsu. Kazkas nusikeike. Strazdanotas akiniuotis studentas nesutrikes paciupo nuo stalo dvieju pudu sinchronoskopa Sl-8, istrenke juo lango rema ir paskui ji pats soko zemyn… Per keleta sekundziu sale istustejo.
Pirmaja panikos akimirka Krivoseinas metesi ikandin visu, bet susitvarde ir priejo prie reaktoriaus. Nuo cilindro kilo stambus burbulai, kunkuliavo vanduo — vietoj ramaus svytejimo baseine dabar liepsnojo zalias lauzas. Ungurys nebesiautejo, bet jo ismusti grafito strypai persikreipe ir uzsipleistavo lizduose.
„Uzvirs vanduo — ir radioaktyvaus garo debesis pasklis po visa apylinke, — karstligiskai svarste Krivoseinas. — Tai neblogiau uz atomini sprogima… Na, galiu? Bijausi… Nagi! Kuriems velniams visi mano bandymai, jei as bijausi? O jei istrigsiu kaip ungurys?.. E, velnias!”
(Netgi dabar aspirantas Krivoseinas pasijuto nejaukiai: kaip jis galejo ryztis? Isivaizdavo, kad jam jau viskas niekai? Ar pradejo veikti motociklininko psichika, pasivaideno, tarytum lektu tarp dvieju priespriesiniu sunkvezimiu: svarbiausia — negalvoti, pirmyn!.. Svaiginanti pavojaus akimirka, masinu kauksmas — ir tvaksincia sirdimi issiverzi i asfaltuota erdve! Bet juk ten buvo ne „akimirka” — puikiausiai galejo likti baseine su pastipusiu unguriu.
Ji pagavo motociklininkiskos drasos suoras. Traukydamas sagas, jis nusimete drabuzius, perkele koja per barjera, bet — „Stop! Ramiau, Valia!” — soktelejo nuo baseino prie preparavimo stalo, uzsimove gumines pirstines, uzsidejo hermetinius akinius („Ech, butu dabar akvalangas!..” — svystelejo mintis). Itrauke i plaucius oro ir teskesi i baseina.
Netgi atstu nuo reaktoriaus vanduo buvo siltas. „Tukstantis vienas, tukstantis…” — instinktyviai grezdamas veida i sali, Krivoseinas slidziomis plytelemis zenge i baseino centra. „Tukstantis sesi…” — eme grabineti kunkuliuojanciame vandenyje. Guminemis pirstinemis kazka liete, o ka butent — negalejo suprasti, teko vis delto zvilgtelti; ungurys, susivijes i kilpa tarp lynu, kybojo kiek zemiau. „Tukstantis desimt, tukstantis vienuolika…” — atsargiai, kad netyciom neistrauktu strypu, timptelejo isglezusi zuvies kuna. „Tukstantis sesiolika…” Rankos eme kaisti, norejo atitraukti, bet susilaike ir palengva pradejo pinklioti unguri is trosu rezginio. Akiniai pasirode ne tokie jau hermetiski, radioaktyvaus vandens sroveles prasisunke prie voku. Prisimerke. „Tukstantis dvidesimt, tukstantis dvidesimt vienas…” Ispinkliojo! Zalioji pasvaiste sumirguliavo, strypai be garso slystelejo i cilindra. Baseine iskart pasidare tamsu.
„Tukstantis dvidesimt penki!” Staigiai atsistumes, Krivoseinas sustelejo prie sieneles, issoko ligi pusisiujo is vandens, isitvere barjero, islipo. „Tukstantis trisdesimt…”
Uzteko proto pasokcioti ir nusipurtyti pernelyg gausia zudancia dregme, dargi pasivolioti ant grindu. Kelnemis sausai nusisluoste veida, akis. „Kad tik neapakus anksciau, nei nubegsiu.” Siaip taip apsirenge, puole is sales.
Kontrolineje budeleje gergzdamas sukrioke apsvitinimo signalizatorius. Islindo, uzkirsdamos kelia, autoturniketo savaros. Jis persoko turniketa ir pasileido begti tiesiai per svieziai sukasta gazona i bendrabuti.
Smegenys masinaliai skaiciavo laika: „Tukstantis septyniasdesimt, tukstantis septyniasdesimt vienas…” Pazistamu nesutiko — gelbejo sutemos, tik prie „B” zonos aptvaro kazkas suktelejo pridurmui: „Ei, Valia, kur skubi?” — berods, aspirantas Neciporovas is gretimos katedros. „Tukstantis astuoniasdesimt, astuoniasdesimt vienas…” Oda perstejo, niezejo, paskui ja pradejo badyti milijonai adatu: tai nervu sistema, ismiklinta ankstesniuose bandymuose, pranesinejo, kad suskilusiu branduoli protonai ir gama kvantai apsaudo baltymu molekules epitelio lastelese ir odos nervu galunese, pramusa kraujotakos indu sieneles, suzeidzia baltuosius ir raudonuosius kraujo kunelius. „Tukstantis simtas… tukstantis simtas penki. Dabar dygciojimas persimete i raumenis, i pilva, po kiausu; plauciuose eme perseti, tarytum uztraukus stipriausio naminio tabako. Tai kraujas isnesiojo susprogdintus atomus ir suskaldytus baltymus po visa kuna.
— „Tukstantis du simtai penki… du simtai astuoni… idiotas, ka as padariau! Du simtai dvylika…” — jau nebebuvo uzmanymu, nebebuvo polekio. Buvo baime. Noras gyventi. Pilva pradejo tampyti vimdancios spazmos, burna prisipilde seiliu su vario prieskoniu. Bebegdamas uzkliudes rhasyvias lauko duris, kad tos net sugaude, Krivoseinas suprato: svaigsta galva. Akyse pritemo. „Du simtai keturiasdesimt vienas… nenubegsiu?” Reikejo pasikelti i ketvirta auksta. Jis atgalia ranka susere sau per skruostus — galvoje prasviesejo.
Kartu su juo i kambario tamsa isiverze niurus svytejimas. Pirmasias sekundes Krivoseinas glebiai ir beprasmiskai klaidziojo po kambari. Baime, toji samonei nepavaldi baime, kuri gena suzeista zveri i urva, vos neprazude ir jo: jis uzmirso, ka reikia daryti. Siaubingai pagailo saves, kunas pritvinko spengiancio silpnumo, samone geso. „Na ir nugaisk, kvaily”, — abejingai pagalvojo jis ir pajuto nepaprasta pykti ant saves. Tai ji ir isgelbejo.
Drabuziai su zaliomis — it kerpes ant medziu — dememis nuleke ant grindu; kambaryje pasidare dar sviesiau: sviete kojos, ant ranku matesi gyvaplaukiai ir venu piesinys. Krivoseinas puole i dusa, pasuko ciaupo rankenele. Smoge saltas vanduo, blaivindamas eme sruti galva, kunu, ant guminio kilimelio atsirado smaragdo tonais mirguliuojantis klanas, ir Krivoseinas kelias mintimis ir valiai sukaupti taip reikalingas akimirkas pazvalejo.
Dabar jis nelyginant strategas vadovavo kune isisiubavusiai kovai uz gyvybe. Kraujas, kraujas, kraujas kunkuliavo visose gyslose! Karstligiski sirdies tvinksniai aidejo smilkiniuose. Miriadai kapiliaru plove is kiekvienos liauku raumenu lasteles, ciulpe is limfos suzalotas molekules ir dalelytes; baltieji kuneliai verzliai ir svelniai gaube jas, skaide i paprasciausias medziagas, nese I bluzni, plaucius, kepenis, inkstus, zarnyna, met i prakaito liaukas… „Atitverti kelia i kaulu ciulpus!” — isivaizduotais pojuciais jis paliepe nervams, laiku atsimines, kad radioaktyvumas gali uzkresti kraujo kunelius gaminancias kaulu smegenis.
Praejo keliolika minuciu. Dabar jis iskvepdavo radioaktyvu ora ir silpnai svytincius vandens garus; spiaude svytincias seiles, kuriose kaupesi suardytos radioaktyvios smegenu ir galvos raumenu lasteles; plove nuo kuno
