zalsvokus prakaito lasus, tolydzio slapinosi grazia smaragdine ciurksle. Po valandos isskyros paliove svietusios, bet kuna dar tebebade.
Taip jis duse praleido tris valandas: rijo vandeni, mazgojosi ir salino is organizmo visa, ka pazeide radiacija. I kambari grizo po pusiaunakcio, svirduliuodamas is silpnumo ir fizinio issekimo. Nuspyre toliau i kampa svytincias drabuziu driskanas, griuvo i lova — miegoti!..
Kita diena jam visa laika norejosi gerti. Uzejo i radiometrine laboratorija, pavedziojo aplink save Geigerio skaitiklio plokstele — prietaisas traskejo kaip paprastai, registruodamas tik retas kosmines dalelytes.
— Po velniais, kada tu spejai taip sublogti? — nusistebejo aspirantas Neciporovas, susitikes ji prie auditorijos…
„Taip, pagal rezultatus, tai, be abejo, buvo zymus bandymas, — syptelejo aspirantas. — Iveikiau didesne, nei mirtina, apsvitinimo doze! Bet atlikimo poziuriu… ne, tokiais „bandymais” linksmintis per brangu. Geriau va kaip jis.”
„Liepos 27. Dubletu ir issigimeliu pas mane prisiveise didele daugybe, — toliau skaite dienorasti aspirantas. — Normalius triusius paleidziu i parka, issigimelius po viena isnesu is teritorijos sportiniame lagaminelyje, isvezu i Raudonaja Giraite uz Dnepro.
Na, viskas. Megavimasis atradimo naujumu praejo. Tos patycios is gamtos man jau sleikscios; nors ir triusis, o visgi gyvas padaras. Sitos akys dviejose galvose ant vieno kaklo, glumiai zvairuojancios vienos i kitas… brr! Beje, kokio velnio? As atradau biologines sintezes valdymo buda, isbandziau ir nuslifavau ji. Pagaliau mokslas kuria metodus — ne konstrukcijas, ne medziagas, ne apyvokos reikmenis, o butent metodus, kaip visa tai padaryti. Ir joks tyrinetojas nepraleis progos issunkti is savo metodo visa, kas tik galima.
Beje, vakar instituto valgykloje pasirode patiekalas „Kepta triusis, su svieziomis bulvemis, kaina 45 kap.”. „Mm? Sakysim, kad tai sutapimas. Taciau galimas ir toks atradimo panaudojimas: auginti mesai triusius, karves, gerinti ju veisle… organizavus pramonine gamyba, tai, be abejones, butu pelningiau, nei iprasta gyvulininkyste…
Rytoj griztu prie zmogaus sintezes bandymu. Metodika aiski, nera ko vilkinti. Ir vis delto, vien pagalvojus apie tai, man pradeda mausti pasirdziuose. Grizti prie zmogaus sintezes… Vienas dalykas, kuomet mano antrininkas atsirado pats savaime, bemaz nejuciomis, kaip tat ir buna gyvenime; kitas dalykas gaminti zmogu samoningai, kaip triusi. Is esmes, man teks ne „grizti”, o pradeti…
Ir kas per biitybe — zmogus, kad as negaliu dirbti su juo, kaip su triusiais?
Prisiminkime mastus. Plaukioja juodoje erdveje zvaigzdziu debesis — Metagalaktika. Joje linzes pavidalo dulkele is zvaigzdziu — musu Pauksciu Takas. Jo pakrastyje Saule, aplinkui ja — planetos. Vienoje ju — nei pacioje didziausioje, nei pacioje maziausioje — gyvena zmones. Trys su puse milijardo, ne taip daug. Jei isrikiuotume visus zmones i kare, zmonija butu galima apzvelgti is Eifelio boksto. Jeigu juos suguldytume vienus ant kitu, iseitu kubas, kurio krastine — mazdaug vienas kilometras, ir tiek. Kubinis kilometras gyvos ir mastancios materijos, molekule Visatos mastu… Ir kas?
O tas, kad as pats zmogus. Vienas ju. Nei visu zemiausias, nei visu auksciausias. Nei visu protingiausias, nei visu kvailiausias. Nei pirmas, nei paskutinis. O rodos, kad pirmas. Ir jauciuosi esas atsakingas uz viska…”
DESIMTAS SKYRIUS
Rupinantis artimu, svarbiausia — nepersistengti.
„Liepos 29. Sedziu informacijos kameroje, davikliuapsuptas, ant galvos „Monomacho kepure”. Rasau dienorasti, nes daugiau absoliuciai nera kuo uzsiimti. Sia savaite man ir nakvoti teks kameroje, ant sudedamos loveles.
Sedziu, atseit, ir gudiagalviauju.
Taigi, zmogus. Auksciausia gyvosios materijos forma.
Vamzdiniu kauliuku karkasas, minksti baltymu gumuleliai, kuriuose slypi tai, ka mokslininkai ir inzinieriai stengiasi isanalizuoti ir atkurti loginese schemose bei elektroniniuose modeliuose, — Gyvybe, sudetinga, nepaliaujamai funkcionuojanti ir nepaliaujamai kintanti sistema. Milijonai bitu informacijos kas sekunde prasismelkia i mus per akiu, ausu, odos, nosies, liezuvio nervu galunes ir virsta elektriniais impulsais. Sustiprinus juos, garsiakalbyje galima isgirsti charakteringus „dr-r… dr-r” — syki man bionikai demonstravo. It kulkosvaidziu paleistos impulsu serijos issisakoja nervais, sustipreja arba nuslopina vienos kitas, jungiasi, istringa molekuliniuose atminties narveliuose. Milziniskas komutatorius — smegenys — rusiuoja jas, lygina su cheminiais vidines programos irasais, kuriuose yra viskas: svajones ir troskimai, pareiga ir tikslas, savisaugos instinktas ir alkis, nieile ir neapykanta, iprociai ir zinios, prietarai ir smalsumas, — o po to duoda isakymus vykdantiesiems organams. Ir zmones kalba, bega, buciuojasi, raso eiles ir skundus, skrenda i kosmosa, kasosi pakausi, spaudo mygtukus, aukleja vaikus, abejoja…
Kas gi svarbiausia?
Mano galvoje ryskeja valdomos zmogaus sintezes budas. Galima ivesti papildoma informacija ir pakeisti zmogaus forma bei turini. Taip bus — ta linkme einama. Taciau kokia informacija ivesti? Ka taisyti? Sit, sakykim, as. Tarkim, masina sintetins mane (juo labiau, kad taip ir yra): ka as noreciau savyje istaisyti?
Taip iskart ne nepasakysi. Prie saves as pripratau. Mane kur kas labiau domina aplinkiniai, nei mano paties asmenybe… Va va, visi mes taip — gerai zinome, ko norime is kitu: kad jie nenuodytu mums gyvenimo. O ko mes patys is saves norime?
Vakar ivyko toks pokalbis:
— Sakyk, Lena, koki sunu tu noretumei tureti?
— O… kas?
— Na, koki tu ji noretum matyti, pavyzdziui, jam jau suaugus?
— Grazu, sveika, protinga, talentinga, netgi.„dora ir gera.
Lai buna mazdaug tavo ugio… ne, geriau aukstesnis! TegU jis taptu smuikininkas, o as vaiksciociau klausyti jo koncertu. Lai butu panasus i… nagi viespatie, ko tu prasnekai apie tai? Oi, suprantu: tu nusprendei man pasipirsti! Taip? Kaip idomu! Pradek pagal visas taisykles, gal as ir sutiksiu. Na!
— Mm… ne, as siaip, bendrai…
— Ak, bendrai! Abstraktus sunus, taip?
— Kaip tik.
— Tuomet si klausima tau reikia svarstyti su kokia nors abstrakcia moterim, o ne su manim!
Moterys viska suvokia stebetinai konkreciai.
Beje, is to, ka ji pasake, galima isskirti viena ypatybe — buti protingam. Kaip tik tai, kas man aisku.
Zmones logiskai masto kur kas blogiau, negu elektronines sistemos. Informacijos apdorojimo greitis menkas: 15–20 bitu per sekunde, — todel nuolat tenka ijungti „gaisaties linijas”. Paklausk zmogu netiketai ko nors sudetingesnio, negu „Kiek valandu?” — ir isgirsi atsakyma: „A?” arba „Ka?” Tai nereiskia, kad pasnekovas apykurtis — tiesiog per ta laika, kol tu kartoji klausima, jis karstligiskai svarsto, ka atsakyti. Kartais ir sito laiko nepakanka, tuomet pasigirsta: „Mm… matote… ee… kaip cia jums geriau paaiskinus… mat…”
Pertrauka. Uzsisedejau. I laisve!
Rytas panasus i smuiko melodija. Zaluma gaivi, dangus melynas, oras grynas…
Antai per parka i instituto garaza zingsniuoja Pasa Pukinas — saltkalvis, gerovas ir klascius; jis vyriskai nesa ant nuozulniu peciu savo seimos prakeiksma. Tuojau as ji isbandysiu.
. — Sakyk, Pasa, ko tu geidi is gyvenimo toki ryta?
— Valentinai Vasiljeviciau! — saltkalvis tarytum lauke sio klausimo, ziuri i mane dziaugsmingai ir ikveptai. — Jums as pasakysiu kaip saviskiui: desimt rubliu iki algos! Dievazi, atiduosiu!
Suglumes as isimu desimtine, duodu ir tik po to sumoju, kad Pasa niekam ir niekuomet nera skolu grazines. Nera buve tokio fakto.
— Aciu, Valentinai Vasiljeviciau, amzius neuzmirsiu! — Pukinas skubiai slepia pinigus. Pabrinkusiame jo veide matyti a gailestavimas, kad nepaprase daugiau. — O ko jus geidziate is gyvenimo loki ryta?
