— Mm. tiesa sakant… matai… n-na… kad ir pinigus atgauti.
— Jau ka man davet — neprapuls! — ir Pasa zygiuoja toliau.
M-taip… kaipgi cia as? Vadinasi, ir su mano loginiu mastymu ne kas? Keista: mano nervu tinklas kiekviena sekunde perdirba visa Niagara informacijos, jo padedamas as atlieku sudetingiausius, jokioms masinoms neimanomus judesius (rasau, pavyzdziui), o sit laiku susigaudyti… Zodziu, i „masina motina” dera paruosus ivesti informacija, kaip buti protingam, greitai susivokti. Jei man dievas nedave, reikia nors naujuoju antrininku pasiriipinti. Lai bus protingesnis uz mane, rasi nepakenks.”
„Rugpiucio 3. Taip, bet… norint i masina ivesti informacija, reikia ja tureti. O jos nera.
Dabar as dalinu laika tarp informacines kameros ir masinos. Perziurejau ne maziau kaip tona literaturos — ir nieko doro.
Galima butu padidinti dubleto smegenu apimti — tai nesunku: as matau, kaip atsiranda smegenys. Bet zmogaus protas nuo smegenu svorio nepareina: Anatolio Franso smegenys svere kilograma, Turgenevo — du, o vieno kretino smegenu svoris sieke kone tris: 2 kilogramus 850 gramu.
Butu galima padidinti smegenu zieves pavirsiu, vingiu skaiciu; tai irgi nesunku. Bet intelektas nuo vingiu skaiciaus taip pat nepareina: strazdas turi daug daugiau vingiu, negu musu artimiausias giminaitis orangutangas. Va tau ir paukstiska smegenine!
As zinau, su kuo susijes zmogaus protas; su musu nerviniu lasteliu veiklos sparta. Tai visiskai aisku, elektroninems masinoms veiklos sparta — visu svarbiausia. Nesuskubo masina isspresti uzdavinio per ta trumpa laika, kol startuojancioje raketoje sudege kuras, — ir raketa, uzuot isejusi i orbita, kulvirsciomis lekia zemen.
Didziuma kvailysciu ir mes padarome analogiskai — per reikiama laiko tarpa nespejame isspresti uzdavinio, nespejame susivokti. Gyvenimo uzdaviniai — ne menkesni uz raketos isvedimo i orbita uzdavinius. O laiko visuomet truksta. Baisu pagalvoti, kiek kvailysciu pridaroma pasaulyje del to, kad mes per sekunde tegalime apdoroti tiktai dvi desimtis, o ne dvi simtines bitu logines informacijos!
Ir ka gi? Didele daugybe straipsniu, ataskaitu, monografiju apie skaiciavimo masinu logikos tobulinima ir darbo spartinima (nors ju veiklos sparta jau bemaz siekia 10 milijonu operaciju per sekunde) — ir nieko, kaip pagreitinti zmogaus mastyma ir pagerinti jo mastymo logika. Batsiuvys vaiksto be batu.
Zodziu, kad ir kaip butu liudna, si sumanyma teks atideti geresniems laikams…”
Aspirantas Krivoseinas masliai patryne kakla. Taip, is tikruju… Jis nesvarste sios problemos, kazkaip neteko, — gal todel, kad is aspiranto stipendijos ne ka tepaskolinsi? Vienintelis dalykas, kuriuo jis uzsiiminejo — atminties tobulinimas, o ir sitai prasidejo savaime: perdirbant save, pernelyg daug ka reikejo atsiminti vienu metu. O kai bandymas baigdavosi, nereikalinga informacija trukdydavo naujam darbui. Todel jam teko ismokti naudotis kryptingo uzmirsimo chemija: „istrinti” smegenu zieveje tas mazareiksmes nauju ziniu detales, kurias paprasciau velei sugalvoti, negu atsiminti.
Bet tai visai kas kita. O apie logines smegenu veiklos sparta jis negalvojo. Aspirantui pasidare nesmagu: taip isikniso i biologija, net uzmirso, kad pasirinko ja, ketindamas kaip inzinierius sistemologas ieskoti nauju galimybiu zmoguje… Vadinasi, ne jis vadovavo darbui, o darbas vadovavo jam? Jis dare tai, kas ejosi. „Zmonija gali zuti, jei kiekvienas darys tik tai, kas jam eisis”, — pasake Androsiasvilis. Ir labai paprastai.
Bet ta problema nelengva isspresti: informacija zmoguje pernesa jonai, ju nepriversi skrieti tokiu greiciu, kaip guvius ir lengvus skaiciavimo masinos elektronus… E, as, rodos, teisinu save! Zmogus sugeba labai greitai spresti sudetingus uzdavinius: judeti, dirbti, kalbeti, o logikos srityje jis staciai maza teturi biologinio patyrimo. Gyvunams evoliucijos procese nereikejo galvoti, visose situacijose jiems teko „imtis priemoniu”: ikasti, sustaugti, pasokti, prisliauzti — ir kuo greiciau, tuo geriau. Va jeigu sekmingai kovai uz buvi gyvunams butu prireike spresti lygciu sistemas, vesti diplomatines derybas, prekiauti ir perprasti pasauli… nemanyk, ir dar kaip butu issivystes ju protas! Cia reikia pamastyti, paieskoti…”
„Rugpiucio 4. SSM-12 pulto lemputes eme mirkcioti ramiau. Tai reiske, kad „masina motina” isimine visa informacija apie mane. Kur dabar jos, mano svajones, charakterio trukumai, zarnyno sandara, mintys ir neeiline isvaizda — „magnetines atmi ties” kubuose? Kristalobloko narveliuose? O gal istirpo auksaspalviame bako skystyje? Nezinau, bet tai nesvarbu.
Rytoj — bandomasis atgaminimas. Tik isbandymas, ir nieko daugiau.”
„Rugpii: icio 5. 14 valandu 5 minutes — „Galima!” Is saules spalvos skyscio bake pradejo formuotis naujas vaiduokliskas „as”. Vaizdas toks pat, kaip ir atsirandant triusiui, tik vienu metu su kraujotakos sistema virsutineje bako dalyje susidaro pasklidas pilksvas kresulys; iS jo paskui formuojasi smegenys. Smegenys, kuriems pagerinti as neturiu informacijos. Akys mato, tik rankos nepasiekia…
Ketvirta valanda naujasis dubletas materializavosi iki neperregimos stadijos; ant jo buvo zymu trumpikes ir sportiniai marskineliai…
…Jei pries pusmeti kas nors man butu sakes, kad i mano bandymu metodika ieis gyvybes ir mirties, morales ir baudziamuju istatymu klausimai, as vargu ar buciau pajeges deramai ivertinti toki samoju. O siandien as stovejau prie bako ir galvojau: „Stai tuojau jis atgis, isnirs is skyscio… Kam? Ka as su juo veiksiu?”
— As egzistavau ir pries atsirasdamas masinoje, — pasake man pirmasis dubletas. — As buvau tu.
Ir jis buvo nepatenkintas savo padetimi. Ir su situo mums prasides bendro gyvenimo grozybes: nesutarimai del Lenos, bugstavimai, kad kas neuzkluptu drauge, tachtos ir sudedamosios lovos problema… Ir svarbiausia: cia ne tai, ko as laukiau ig naujojo bandymo. As noriu valdyti zmogaus sinteze, o cia tik meginimas. Meginimas nusiseke — masina atkuria mane. Reikia eiti toliau.
Bet jeigu as ji istirpinsiu, isakes „Ne!” — juk tai bus mirtis? Tik, atleiskite, kieno mirtis? Mano? Ne, as gyvensiu. Antrininko bake? Bet juk jis dar negyvena…
Ar tik mano eksperimentai — ne teismingas dalykas? O antra vertus, jei as per kiekviena bandyma dauginsiu savo dubletus, ar tai nebus piktnaudziavimas tarnybine padetimi? Dubleto aspiranto teisybe: cia tikrai „darbelis kaip reikiant”!
Visos tos mintys, ko gero, is silpnadvasiskumo. Siuolaikiniame pasaulyje zmones politiniu tikslu ir ideju vardan patys eina ir kitus siuncia zudyti ir mirti. Yra ideju ir tikslu, kurie tai pateisina. As irgi turiu didele ideja ir dideli tiksla: sukurti buda,
kuris padetu tobulinti zmogu ir zmoniu visuomene; jos labui as, jei prireiks, ir saves nepagailesiu. Tai kodel gi as bijausi savo darbo interesais sukomanduoti „Ne!”? Reikia biTiti ziauresniam, jei jau syki emeisi tokio darbo.
Tuo labiau kad tai vis delto ne mirtis. Mirtis yra visiskas informacijos apie zmogu isnykimas, taciau „masinoje motinoje” informacija neisnyksta, o tik pereina is vienos formos (elektriniai impulsai ir potencialai) i kita, i zmogu. Sulig pirmu pareikalavimu as visuomet galiu pagaminti nauja dubleta…”
As svarsciau, kol Slangai, issisakojantys nuo bako, pradejo ritmingai trukcioti, siurbdami atliekama skysti. Tuomet uzsidejau „kepure” ir isakiau masinai „Ne!”
Labai nemalonu matyti: buvo zmogus — ir istirpo. Ir dabar negera… Nieko, vaikine, neskubek. As tave pagaminsiu taip, kad bus miela malonu. Tiesa, as negaliu tau ideti proto daugiau, negu pats turiu, bet isore as tau padarysiu tokia — apsvaigsi. Juk tavyje — kaip ir manyje — daug kliaudu: kreivokos kojos, pernelyg placios ir storos slaunys, gungtelejusi nugara, liemuo kaip rastgalys, baisybe nereikalingu plauku ant koju, ant kriitines ir nugaros. O atvipusios ausys, o zandikaulis, teikiantis mano veidui pareigingo bukagalvio israiska, o kakta, o nosis… ne, btikime savikritiski: tokia isore ne velniui netinka!”
„Rugpiucio 6. Antras meginimas — kaskart sunkiau! Siandien as uzsigeidziau vienu moju pataisyti naujojo antrininko isvaizda ir taip apsikvailinau, kad ir prisiminti nemalonu.
As pradejau bandyma, tiksliai zinodamas, kas mano isoreje „ne tai” (tiesa sakant, viskas ne tai, jei galiu pakeisti). Taciau kas — „tai”? Bandymuose su triusiais „tai” kriterijumi buvo visa, kas tik man kniosteldavo i galva. Bet zmogus — ne triusis; nors ir sakoma: viena galva gerai, o dvi dar geriau, bet niekas ir niekuomet sito nesuprato biologine prasme.
Kai po komandos „Galima!” pasirode naujojo antrininko pavidalas ir pusiau vaiskus sviesiai violetiniai pilvo raumenys eme dengtis geltonomis riebalu apnasomis, as daviau signala „ne tai!” Masina, paklusdama mano vaizduotei, istirpde riebalu sluoksni ten, kur as ji maciau: ant pilvo ir apie kakla. O ant nugaros ir sonu riebalai liko…
As tai ne iskart pastebejau, nes emiausi taisyti veida. Vaizduoteje dutileto kaktai suteikiau kilnius bruozus, o kai dir telejau is sono, mane apeme siaubas: kiausas susiplojo ties virsugalviu! O ir kaktos forma aiskiai neatitiko likusios veido dalies.
Zodziu, as pasimeciau. Masina mano sutrikima visai pagristai suprato kaip visiska „ne tai!” ir istirpde
