dalimis jausmingai rangesi poros. „As tyliu!” — sauke musu kaimynas, idebes akis i tuscia grafina.
— Tiesa sakant, vienintelis zmogaus pranasumas — universalumas, — atlaidziai pastebejo Ivanovas. — Nors ir blogai, bet jis daug ka gali padaryti. Bet universalumas — sudetingumo produktas, o sudetingumas — kiekybinis faktorius. Ismoksime elektroniniu joniniu spinduliu pluostais gaminti masinas is desimciu milijardu elementu — ir viskas. Zmoniu dainele sudainuota.
— Kaip tai sudainuota? — nerimastingai paklause Lena.
— Jokiu baisybiu nebus, nereikia gascioti. Tiesiog tykiai, padoriai ir nepastebimai susidarys situacija, kai masinos gales issiversti be zmoniu. Be abejo, masinos, gerbdamos savo kureju atminima, bus maloningos ir kitiems zmonems ir tenkins ju nesudetingus poreikius medziagu apykaitos srityje. Daugeliui zmoniu tai, be abejones, bus patogu — nesutramdomos savimei-, les apakinti, jie dargi manys, kad masinos jiems tarnauja. O masinoms tai bus kazkas panasu i antraeili nesalygini refleksa, paveldeta Iproti. O gal jose ir neliks tokiu iprociu; juk masinos pagrindas — racionalumas… Kuriems galams joms iprociai?
— Beje, racionalios masinos ir siuo metu mums tarnauja! — karstai pertrauke ji Lena. — Jos tenkina musu poreikius, argi ne?
Asi gudriai tylejau. Valera susijuoke.
— Cia jau kaip ziuresim, Lenocka! Masinos taip pat pagristai gali skaityti, kad zmones tenkina ju reikmes. Jeigu as buciau, sakysim, elektronine masina „Ural-4” — netureciau zmonems jokiu pretenziju: gyveni sviesiame kambaryje su kondicionuotu oru, yra pastovi ir kintama srove — karsto ir salto vandens ekvivalentas, taip sakant. Dar ir tarnai baltais chalatais laksto del kiekvieno tavo kaprizo, apie tave raso laikrasciuose. O darbas — ne dulkeles: perjunginek sau sroves, praleisk impulsus… Ko negyventi!
— As tyliu! — paskutini karta pratare kaimynas, po to atsitiese ir eme sukaloti ant visos sales kazka nesvankaus.
Prie jo tuctuojau soko metrdotelis ir draugovininkai.
— Na, ir kas, kad as girtas! — kele skandala dede, uz parankiu tempiamas prie isejimo. — Uz savo geriu, uz uzdirbtus. Vogti — irgi darbas…
— Antai jis, jiisu rupesciu objektas, visoje grozybeje! — Valera perkreipe plonas lupas. — Saves vertas palikuonis to dykaduonio, kuris isigeres klyke: „Zmogus — tai skamba isdidziai!” Jau nebeskamba… Na tai ka. Valia, — jis pasisuko i mane. — Kraustykis, drauge imsimes musu temos, tuomet ir tu sj ta paliksi ateiciai. Protingos masinos fabrikai, veiklios ir visagales elektronines smegenys, ir jose — tavo idejos, tavo kuryba, visa, kas mumyse geriausia… supranti? Zmogus kurejas — dar kol kas skamba isdidziai. O tai, kas jame geriausia, liks ir pletosis netgi tuomet, kai mazaraste bobse Gamta galutinai apsikvailins su savo „homo sapiens”!
— Bet juk tai baisu, ka jus kalbate! — pasipiktino Lena. — Jus… kaip robotas! Jus staciai nemylite zmoniu!
Ivanovas zvilgtelejo i ja svelniai ir globejiskai:
— Mes juk nesigincijame, Lena. As paprasciausiai aiskinu jums, kas ir kaip.
To jau buvo per daug. Lena iduko ir nutilo. As taip pat nieko neatsakiau. Tyla daresi nejauki. As pasaukiau oficianta, atsiskaiciau. Mes isejome i Markso prospekta, i pati „Dneprovsko Brodveju”. Pro sali defiliavo dykinetojai.
Staiga Valera skaudziai sugriebe mane uz rankos.
— Valia, girdi? Matai?
Is pradziu as nesupratau, ka reikia girdeti ir matyti. Pro mus ejo vaikinas su mergina, abu vienodomis sukuosenomis, abu storais megztiniais. Po vyruko kaklu trenke dziaza tranzistorinis imtuvas geltonoje perlamutrineje dezuteje su istrizu raketos siluetu. Aplinkui itaigiai sklido svarus saksofono garsai ir ryskios triubu sinkopes… As buciau pazines sio tranzistoriaus skambesi tarp simtu ivairiausios markes imtuvu bei radiolu, kaip motina pazista savo mazylio balsa vaiku darzelio klegesyje. „Triuksma slopinantis plataus diapazono stiprintuvas”, kurs jame itaisytas, — mano ir Valeros isradimas.
— Vadinasi, serijine gamyba pradejo, — padariau isvada. — Galima reikalauti is gamyklos autoriniu… Ei, jaunuoli, kiek paklojai uz tranzistoriu?
— Penkiasdesimt doleriu, — isdidziai pareiske grazeiva.
— Va, matai: penkiasdesimt doleriu — lygiai keturiasdesimt penki „tugrikai”. Aiskus antkainis uz garso kokybe. Turetum dziaugtis!
— Dziaugtis? Dziaukis pats! Stai tu sakai: baisu… (is teisybes, taip sake Lena, o ne as). Jau geriau baisu, negu sitai!
M-taip… Kazkada mudu gilinomes i kvantine fizika, stebejomes nesuvokiamu elektrono — „bangos daleles” — dvilypumu; studijavome puslaidininkiu teorija ir technologija, mokemes ivaldyti subtiliausius laboratorines technikos metodus. Puslaidininkiniai prietaisai tuomet tebebuvo elektronikos ateitis: apie juos rase populiarintojai, svajojo inzinieriai. Daug tu svajoniu buta: vienos issipilde, kitas atmete technika. Bet va — apie tai, kad tranzistoriai papuos spuogais aptekusiu prospekto pizoniuksciu tualetus — niekas nesvajojo.
O kiek mudu su Valera pliikemes su ta triuksmo problema! Mat, elektronai puslaidininkio kristale plinta kaip dazu kruopelytes vandenyje — tie patys chaotiSki ir beprasmiski „Brauno judesiai”. Del to ausinese arba garsiakalbyje girdisi triuksmas, panasus i patefono adatos dzerskima ir drauge i tolimos bangu musos snaresi. Zodziu, ten istisa istorija… Tai buvo mano pirmasis isradimas — it kokia iskilminga muzika skambejo fraze TSRS Isradimu reikalu komitetui: „Prie pareiskimo pridedame zemiau isvardintus dokumentus, prasome isduoti autorini pazymejima isradimui, pavadintam”…
Na, gerai: kazkas ten isgyveno pazinimo dziaugsma, dege kurybiniu ieskojimu ugnimi, patyre sekme kaip inzinierius, — o kas rupi vargsui grazeivai? Juk jam tu dziaugsmu nemaz nekliuvo. Sit ir belieka: paaukok kruvinu prakaitu uzdirbtus „tugrikus”, nuspausk mygtuka, pasuk reguliatoriu — ir vaiksciok kaip kvailys, uzrietes spranda…
Ivles palydejome Valera iki viesbucio.
— Tai kaip? — paklause jis, paduodamas man ranka.
— Reikia pagalvoti, Valera.
— Pagalvoti? — Lena piktai ziurejo i mane. — Tu dar galvosi?
Vis delto ji — nesanturus zmogus. Patyletu verciau…
Idomiausia, kad Valera dargi nepasidomejo, ka as veikiu, —
jam buvo visiskai aisku, kad Sistemologijos institute nieko gera negali buti ir reikia dangintis pas ji.
Ka gi, verta pagalvoti”..
„Spalio 27. Skambino Ivanovas:
— Apsigalvojai?
— Dar ne.
— Ak, tos moterys! As tave, zinoma, suprantu… Ryzkis, Valia, kartu dirbsime. As tau paskambinsiu rytoj pries isvaziuodamas, gerai?
…Jeigu tada, kovo menesi, kai mano kompleksas dar tik pradejo projektuotis ir kurtis, as buciau sustabdes bandyma ir emes analizuoti galimus raidos kelius — viskas butu pasuke mikroelektroniniu bloku sintezes kryptimi, nes as taip ir isivaizdavau savo darbo tiksla. Dabar as jau buciau pralenkes Valera. Darbas riedetu kitais begiais, ir nei man, nei kam kitam ne i galva neateitu, jog cia praziuretas gyvu organizmu sintezes budas.
Taciau jis nepraziuretas, sis budas…
O kaip malonu buvo, pasitelkus inzinieriaus patirti, vien minties jega montuoti bake ploksteles su mikroschemomis: trigeriais, invertoriais, desifratoriais! Ta jo „Poema”, jeigu prie jos pridetume mano „masina motina”, — tikras dalykas. Tiesa sakant, „masina motina” jau dabar yra ne kas kitas, kaip jo „masina fabrikas”. As ir cia daug pasiekiau. Dar nevelu pasukti ta linkme…
O tokie darbai is tikruju gali baigtis nuo zmoniu nepriklausomo masinu, ne robotu, o butent viena kita papildanciu ivairiausiu masinu pasaulio (ar visuomenes) sukurimu. O gal tai is tiesu naturalus evoliucijos tesinys? Ziurint is salies, nieko baisaus: na, buvo Zemeje baltymines (jonines chemines) sistemos — ju informacijos pagrindu issivyste elektronines kristalines sistemos. Evoliucija vyksta toliau…
Taip, bet jei ziuresime is salies, tai ir pasauline termobranduoline katastrofa visai nebalsi. Na, ten kazkas plykstelejo, suintensyvejo radioaktyvus atmosferos fonas. Betgi Zeme sukasi aplink savo asi? Sukasi. Aplink Saule? Sukasi. Vadinasi, Saules sistema nesuiro, kaip buvo, ir liko stabili, viskas tvarkoj.
„Jus nemylite zmoniu!” — pasake Lena Ivanovui. Kas tiesa, tas tiesa: chilobokiskas dvokas, pasitraukimas is instituto, vakarykstis susidurimas su musu isradimu — tai vis pakopos zmoniu neapkentimo laiptais. Bene maza ju,
