tu — pakopu, kiekvieno veiklaus zmogaus gyvenime! Palygink savo kasdiene patirti s inzinieriaus darbo patirtimi ir is tikruju gali isikalbeti, kad kur kas paprasciau tobulinti masinas, nes jose viskas racionalu ir aisku.
Na, gerai, o as ar myliu zmones? Kaip tik nuo to pareina, kas man toliau daryti.
Niekad apie tai negalvojau… Na, as myliu save, kad ir kaip tai siaubinga. Mylejau teva. Myliu (sakykim) Lena. Jei kada nors turesiu vaiku, tur but, mylesiu ir juos. Valera nepasakyciau, kad myliu, bet gerbiu. Bet myleti visus zmones, kurie vaiksto gatveje, su kuriais susiduriu darbe, valdinese istaigose, apie kuriuos skaitau laikrasciuose ir girdziu snekas… ko jie man turi rupeti? arba as jiems? Man patinka grazios moterys, protingi, linksmi vyrai, bet uz nieka laikau kvailius ir girtuoklius, negaliu pakesti autoinspektoriu, esu abejingas seniams. O rytais keleiviu spustyje mane kartais istinka TTP — tramvajines troleibusines pasiutliges priepuoliai, kuomet norisi visiems dauzyti per galvas ir greiciau issikrapstyti laukan… Zodziu, zmonems as jauciu pacius skirtingiausius jausmus.
Aha, cia jau kazkas apciuopiamesnio. Santykiuose su zmonemis mes jauciame pagarba, meile, panieka, geda, baime, pasididziavima, simpatija, pazeminima ir taip toliau. O masinu atzvilgiu? Taip, jos irgi sukelia emocijas: su gera masina, smagu dirbti; jei kas be reikalo sugadina masina ar prietaisa — gaila; o jau kitasyk kiek prisikeiki, kol aptinki gedima!. Bet tai visai kas kita. Tai, tiesa sakant, jauti ne maSinoms, o zmonems, kurie jas gamino ar naudojo. Arba gali naudoti. Netgi atominiu bombu baime — tik baimes atspindys: mes bijome ne bombu, o zmoniu, kurie jas dare ir keslauja paleisti i darba. Lygiai taip pat kelia baime ir ketinimai kurti masinas, kurios nustums zmogu i antra plana.
As myliu gyvenima, noriu viska pajausti — ta jau tikrai zinau. Na, o koks gi gali buti gyvenimas be zmoniu? Juokinga… Zinoma, hipotetinei Ivanovo „masinai fabrikui” reikia priespastatyti „masina motina”!
Aisku, as pasirenku zmones!
O Valera — protingas ir stiprus vaikinas — pasirodo silpnesnis uz mane. Ne jis renkasi darba, o darbas renkasi ji…
(Nagi, o jeigu saziningai, Krivoseinai? Visai visai saziningai: jeigu tu siuo metu savo rankose neturetum budo zmogui kurti,
argi nepamokslautum elektroniniij masinu naudai? Kiekvienas is musu, specialistu, stengiasi savo darba pagristi idejiskai — negi imsi ir prisipazinsi uzsiimas juo tik todel, kad nieko kito nesugebi! Kurybiniam darbuotojui toks prisipazinimas tolygus bankrotui.
Beje, o ar as m.oku padaryti tai, ko imuosi?..)
Uzteks! Zinoma, labai inteligentiska ir miela: apspiaudyti save, paverkslenti, kad esi netobulas, pasikamuoti, kad svajones ir poelgiai dvilypiai… O kur jis, tas dvasios riteris su aukstuoju mokslu ir reikiamos specialybes darbo stazu, riteris, kuriam as galiu ramiai atiduoti tema? Ivanovas? Ne. Azarovas? Nepavyko perprasti. O darbas stovi.
Todel, kad ir koks as buciau, lai mano pirstas kol kas dar paguli ant sio mygtuko.”
„Spalio 28. Skambutis laboratorijoje.
— Na, Valia, apsisprendei? (Koks subtilus klausimas!)
— Ne, Valera.
— Gaila. Mudu su tavim sauniai padirbetume. Beje, as tave suprantu. Linkejimu jai. Labai miela moteris, dziaugiuosi, tau pasiseke.
— Aciu. Perduosiu.
— Na, kol kas. Busi Leningrade, aplankyk.
— Butinai! Laimingai parskristi, Valera.
Ne kelmo tu, Valera, nesupranti… Na, tiek to. Viskas! As, rodos, pajutau darbo inirsi. Aciu tau, Valera, nors uz tai!”
TRYLIKTAS SKYRIUS
Niekada nezinai, kas gera, kas bloga. Antai, stenografija atsirado is negrazaus braizo, patikimumo teorija — is masinu luzimu bei gedimu.
„Lapkricio 1. Taigi as, pats to nenoredamas, irodziau, kad, pasitelkus informacija apie… sakysim, vidutini zmogu, galima susintetinti psichopata ir verga. Taip atsitiko todel, kad papild ma informacija buvo ivesta siurksciai, prievarta (ak, neissitenka Sis „rezultatas” akademinese frazese!). Dabar man bent minimaliai butina irodyti priesinga galimybe.
Bandyme su dubletu Adomu pozityvu tai, kad jis gyvas ir jo kunas sveikas. Ir jo isore tokia, kokia as uzmaniau. Ir dar: dabar as igijau patyrima, kaip pakeisti zmogaus kuno formas… Negatyvu: „patogus” daugkartiniu perdirbimu bei istirpinimu budas kategoriskai atpuola — viska reikia padaryti issyk. Ir koregavimo buda „tai — ne tai” reikia naudoti tik tais atvejais, kada as tvirtai zinau, jog — „tai”, ir galiu kontroliuoti palkitimus; paprastai kalbant, taisyti tik nezymius. isores trukumus.
Zodziu, ir trecia karta tenka pradeti is nieko…
As noriu sukurti pagerinta savo paties varianta: grazesni ir protingesni. Vieninteli.s imanomas budas — drauge su savo informacija irasyti masinon ir savo pageidavimus. Jinai gali juos suvokti, gali ir nesuvokti; krastutiniu atveju iseis toks pat Krivoseinas, ir viskas. Svarbu — ne blogesnis.
Su isore daugmaz aisku: uzsidesiu „Monomacho kepure” ir kuo apciuopiamiau — iki haliucinaciju — isivaizduosiu esas lieknas, be defektu fizionomijoje (salin slakus, randa virs antakio, istaisyti nosi, sumazinti zandikauli ir t. t.) ir kune (suauginti kelio raisti, pasalinti riebalu pertekliu). Ir plaukai kad butu tamsesni…
O kaip padidinti protinius sugebejimus?.. Staciai panoreti, kad naujasis mano antrininkas bu.tu protingesnis uz mane? „Masina motina” i tai nekreips demesio — ji suvokia tik konstruktyvia informacija… Reikia pagalvoti.”
„Lapkricio 2. Turiu ideja. Primityvia kaip vyza, taciau ideja. Skirtingu dienos metu as nevienodai protingas. Po pietu, kaip zinia, atbunki — tai dargi kazkaip biologiskai pagrista (kraujas atslugsta is galvos). Vadinasi, informacija apie save masinon irasyti tik nevalgius. Ir neprisirukyti iki apkvaitimo.
Ir dar i viena savo mastysenos ypatybe verta atsizvelgti: artejant nakciai, blaivias mintis ir samprotavimus isstumia svajones, vaizduotes ir jausmu zaism_as. Tai irgi niekam netinka, svajingumas man jau pridare nemalonumu. Vadinasi, kai tik vakaras — lauk is kameros. Tegu mano naujasis dubletas bus blaivaus proto, nuovokus ir susivaldantis!”
„Lapkricio 17. Prasidejo trecia savaite, kai aa mokau „masinc} motina”, kaip mane patobulinti. Taip ir knieti per „Monomaclio kepure” isakyti: „Galima!”, paziureti, kas iseis. Bet ne: ten — zmogus! Lai masina isiurbia visas mano mintis, vaizdinius, pageidavimus. Lai supranta, ko as noriu.”
„Lapkricio 25, vakaras. Ant baltu zibintu vamzdeliu krinta sniegas, krinta ir krinta, tarytum jam reiktu virsyti norma… Stai vel pro musu nama eina toji mergaite su ramentais — grizta is mokyklos. Tur but, ji sirgo poliomielitu, jai paralyziavo kojas.
Kiekvienasyk, kai matau ja — su didele kuprine ant smailu peciu, kaip ji neigudusiai iriasi ramentais, kreivai ikypai pakimba tarp ju, — man geda. Geda, kad as pats sveikas — kuolu nepartrenksi; geda, kad as, protingas ir issimokslines zmogus, niekuo negaliu jai padeti. Geda, kai jauti kazkokia didziule gyvenime gludincia beprasmybe.
Vaikai neturi vaikscioti su ramentais. Ko vertas visas pasaulio mokslas ir technika, jeigu vaikai vaiksto su ramentais!
Nejau as ir dabar darau kazka ne tai? Ne tai, kas reikalinga zmonems? Juk mergaitei tas mano budas niekuo nepades.
…Greit menuo, kai as, is anksto nusistates, apie ka galvoti, einu i informacijos kamera, tvirtinu prie kuno siustuvo kontaktus, uzsidedu „Monomacho kepure”, galvoju, balsiai kalbu. Kartais mane ima ir apninka abejones: o jeigu „masinoje motinoje” vel kas nors ne taip iseina? Nera kontroles, velnias griebtu! Ir as baiminuosi, taip baiminuosi, net imu nuogastauti, kad toji baime neatsilieptu busimojo dubleto charakteriui…”
Kitas Irasas dienorastyje buvo padarytas piestuku.
„Gruodzio 4. Na, stai… Is teisybes, dabar man reiktu dziugauti: pavyko. Bet negaliu — nera nei jegu, nei
