minciu, nei emociju. Pavargau. O, kaip as pavargau! Tingiu dargi plunksnakoti susiieskoti.
Masina didzia dalimi atsizvelge i mano pageidavimus del isores. Kai ka as pataisiau sintezes procese. Joks patyrimas nedingsta; kai dublelas pradejo formuotis, man nereikejo skaiciuoti, matuoti — igudusi akis iskart pastebedavo, kur ir kas jo sandaroje „ne tai”, ir kontroliavo, kaip masina istaiso situos „ne tai”.
Prie bako as pastaciau trapa, padejau jam islipti. Jis stovejo priesais mane nuogas, lieknas, muskulingas, grazus, tamsiaplaukis — kazkuo panasus ir jau nebepanasus i mane. Aplink jo pedas plito skyscio klanai.
— Na, kaip? — mano balsas kazkodel uzkimo.
— Viskas tvarkoj, — syptelejo jis.
O paskiau… paskiau man pradejo virpeti Itipos, veidas, drebejo rankos. As dargi negalejau uzsirukyti. Jis uzdege man cigarete, ipyle puse menzuros spirito, snekedamas: „Na, na… viskas tvarkoj, ka jau cia”, — zodziu, ramino. Juokinga…
Dabar bandysiu uzmigti.”
„Gruodzio 5. Siandien as tikrinau loginius dubleto-3 sugebejimus.
Pirmasis turas (zaidimas „zioplys”) — 5:3 jo naudai. Antrasis turas (zaidimas „zodziai”): is zodzio „abreviatura” per 10 minuciu jis sudare 8 zodziais daugiau, negu as; is zodzio „pertempimas” — 12 zodziu daugiau. Treciasis turas — lenktyniavome, spresdami loginius uzdavinius is Azarovo sistemologijos uzdavinyno aukstajai mokyklai. Pradejome 223 numeriu. Per dvi darbo valandas as issprendziau tiktai iki 235 nr., jis — iki 240 nr.
Apie jokia suktybe is mano puses negali buti ne kalbos — mane pati pagavo azartas. Iseina, kad jis 25 — 30-cia procentu suvokia greiciau uz mane — ir visa tai deka menkos namudininkiskos naujoves! O kaip butu galima padidinti zmogaus sugebejimus, pasitelkus tikra moksla!
Bet paziuresim, kaip jis dirbs.”
„Gruodzio 7. Kol kas musu darbas neintelektualus — tvarkomes laboratorijoje. Ne vien tik vielu ir gyvojo skyscio slangu sampynas narpliojame. Sluostome ir siurbliais sugeriame dulkes, valome pelesius is kolbu, nuo prietaisu ir paneliu.
— Sakyk, kaip tu ziuri i biologija?
— I biologija? — jis nesusivokdamas pazvelge i mane, prisimine. — A, stai apie ka tu! Zinai, as jo taip pat nesuprantu… Mano manymu, tos jo keistybes — is per didelio noro irodyti savo verte.”
— Fiut! — svilptelejo aspirantas Krivoseinas ir is netiketumo dargi pasoko kedeje. — Cia tai bent!
Kaipgi cia… juk dubletas-3 taip pat buvo „masinos motinos” kurinys, tik paskesnis. Vadinasi… vadinasi, masina jau ismoko kurti zmogaus organizma? Na, zinoma. Juk jis buvo pirmas, todel reikejo atlikti sudetingus ieskojimus. O dabar masina isimine visus ieskojimu kelius, issirinko is ju tuos, kurie veda staciai i tiksla, ir susidare zmogaus sintezes programa.
Taigi, jo atrastas vidiniu pertvarkymu budas — tikrai unikalus. Ji reikia saugoti… Uzvis geriausia irasyti savo atminti i „masinos motinos” kristaloblokus: sisyk ne miglota ieskojimu atminti, o tikslias ir patikrintas zinias, kaip perdirbti save. Tik kuriems galams?
— Et, kiek galima apie tai galvoti! — susirauke aspirantas ir vel isikniaube i dienorasti.
„Gruodzio 18. Nepamenu; ar sitie salciai vadinami didziaisiais, ar tie, kurie esti sausyje? Siaures rytu vejas atgine musuosna tokia sibirietiska ziema, kad garinis apsildymas vos pajegia susidoroti su salciu. Parke balta balta, ir laboratorijoje prasviesejo.
Ar pagal biblijini grafika, ar ne, bet naujojo dubleto krikstynos ivyko. Ir krikstateviu buvo Haris Chilobokas.
O buvo taip. I instituta metinei praktikai atvyko Charkovo universiteto studentai. Uzvakar as uzejau i jaunuju specialistu bendrabuti, kur juos apgyvendino, ir „psichologiniams bandymams” pasiskolinau studento bilieta bei nukreipima praktikon. Studentai ziurejo i mane su drovia pagarba, ju akys spindejo — imanytu, mokslo labui atiduotu ne tik studentu bilietus, o ir pusbacius. Pasa as paemiau is Pasos Pukino.
Su siu dokumentu forma ir turiniu mes supazindinome „masina motina”: varteme pries objektyvus, slaminome lapelius… Kuomet pasas, studento bilietas ir nukreipimo blankas pasirode bake, as uzsidejau „Monomacho kepure” ir metodu „tai — ne tai” atkoregavau visus irasus, kaip mums reikejo.
Dubletas-3 pakrikstytas Kravecu Viktoru Vitaljeviciumi. Jam, atseit, 23 metai, jis rusas, karo prievolininkas,Charkovo Valstybinio universiteto fizikos fakulteto penkto kurso studentas, gyvena Charkove, Saltasis kalnas, 17… Labai malonu susipazinti!
Ar taip jau ir malonu? Sios operacijos metu mudu su ka tik iskeptu Kravecu snekejomes pusbalsiu ir jautemes pinigu klastotojais, kuriuos tuoj tuoj suciups. Nesikeicianti inteligentu pagarba teisetumui!
Kai kita diena mes iskakome pas Chiloboka (Kravecas apsiforminti, o as — paprasyti, kad studenta paskirtu i mano laboratorija), mudu irgi jautemes kaip nesavi. As, be kita ko, bugstavau, kad Haris jo nepasiustu i kita laboratorija. Bet viskas baigesi gerai. Studentu siais metais buvo pilna kaip grybu po lietaus. Kuomet Chilobokas isgirdo, kad studentui Kravecui as garantuoju medziaga diplominiam darbui, jis bande man ipirsti dar du.
Haris, zinoma, atkreipe demesi, kad mes panasus.
— Ar jis ne jusu giminaitis, Valentinai Vasiljeviciau?
— Kaip cia jums pasakius… Siek tiek. Trecios eiles sunenas.
— A-a, na, tuomet suprantama! Zinoma, zinoma… — jo veidas rode, kad jis supranta mano giminiskus jausmus ir nuolaidziauja jiems. — Ir gyvens jis pas jus?
— Ne, kuriems galams? Lai gyvena bendrabutyje.
— Taip, taip, zinoma, kaipgi… — is Hario veido buvo matyti, kad ir mano santykiai su Lena — jam ne paslaptis. — Suprantu jus, Valentinai Vasiljeviciau, ak, kaip as jus suprantu!
Dieve, kaip biauru, kai tave „ak, kaip supranta” Cliilobdkas.
— O kaip jums sekasi daktaro disertacija, Hari Charitonoviciau? — paklausiau as, noredamas pakeisti pokalbio tema.
— Disertacija? — Chilobokas su nepasitikejimu pazvelge i mane. — Siaip sau… o kodel jus susidomejote, Valentinai Vasiljeviciau? Juk jus diskretininkas, analogine elektronika — ne jusu sritis.
— As dabar ir pats nezinau, kur mano, o kur ne mano sritis, Hari Charitonoviciau, — nuosirdziai prisipazinau.
— Sit kaip? Ka gi, tai pagirtina… Bet as dar negreit ginsiu disertacija: reikalai vis atitraukia, kasdienybe, ner kada kurybiskai padirbeti. Jus pats greiciau uz mane apginsite, Valentinai Vasiljeviciau, ir kandidato, ir daktaro, che-che…
I laboratorija grizome biauriai nusiteike. Musu darbe yra kazkokio itartino dvilypumo: laboratorijoje mes dievai, o ka tenka susidurti su mus supancia aplinka, pradedame politikuoti, apgaudineti, vangstytis. Kas tai — tyrinejimu specifika? Ar tikroves specifika? O gal musu charakteriu specifika?
— Galu gale ne as sugalvojau kvitu sistema zmoniu vargui: pasus, prirasymo lapelius, aniketas, leidimus, pazymejimus, — pasakiau as. — Be popierelio tu — vabalelis, su popiereliu — jau zmogus.
Viktoras Kravecas neatsiliepe.”
„Gruodzio 20. Na, pradedame dirbti drauge.
— Ar tau neatrodo, kad su savo priesaika mes smarkiai prasoveme pro sali?
— ?!
— Na, ne su visa priesaika, o su tuo sakramentiniu punktu…
—,„..kol nebusim absoliuciai tikri, kad atradimo negalima panaudoti zmoniu nenaudai?
— Butent. Mes igyvendinome keturis sintezes budus: pagal informacija apie zmogu susintetinome zmogu, veliau susintetinome pagerintus ir nepagerintus triusius, elektronines schemas ir patobulinta zmogu. Ar bent vienas ju absoliuciai garantuoja nauda zmonems?
— M-m… ne. Bet paskutinysis budas is principo igalina…
— …daryti „bebaimius ir nepriekaistingus riterius”, Georgijaus kavalierius bei liepsningus kovotojus?
— Sakysime paprasciau: gerus zmones. Tu pries?
— Mes dar kol kas ne balsuojame, o svarstome. Ir man atrodo, kad si ideja pagrista — atleisk, zinoma — labai vaikisku vadinamuju „geru zmoniu” isivaizdavimu. Abstrakciai „geru” ir abstrakciai „blogu” zmoniu nebuna — kiekvienas zmogus kam nors geras ir kam nors blogas. Objektyviu kriteriju cia nera. Todel ir tikrieji bebaimiai, nepriekaistingi riteriai turejo daugiau priesu, negu bet kas kitas. Visiems geras tik gudrus ir slykstokas egoistas, kuris, siekdamas savo tikslu, nori su visais sutarti. Yra, teisybe, „kvaziobjektyvus” kriterijus: geras tas, kuri palaiko dauguma. Ar tu sutiktum moraliai pagristi paskutiniji buda, remdamasis tokiu kriterijumi?
