Kai per bombardavima zuvo mano motina ir sesuo, meciau ji zaides. Padariau ta nesamoningai ? as paprasciausiai nebegalejau juokauti ir prie to nebegrizau. Rikai tada buvo jau septyneri metai; pasirodzius Belai, Rikai sukako desimt, o kai susizadejau su Bela ? gal jau vienuolika. Kaip mergaite nemego Belos, manau, supratau tik as ? savo neapykanta Rika reiske vien nenoru kalbetis. Bela vadino tai “drovumu”; Mailsas tikriausiai irgi taip galvojo.
Bet as viska supratau ir bandziau Rika perkalbeti. Ar esat megine dar nepasiekusi paauglystes amziaus vaika itikineti kuo nors, apie ka jis nenori sneketi? Tai tas pat, ka berti zirnius i siena. Tariau sau ? praeis, kai Rika supras, kokia Bela miela.
Visai kas kita ? Pitas. Jei nebuciau buves taip isimylejes, Pito elgesys butu aiskiai parodes, kad mudu su Bela niekad viens kito nesuprasim. Ak, kaipgi, katinas Belai “patiko”. Kates jai esancios mielos, mano plinkanti galva ? zavi, mano megstami restoranai ? nuostabus, ir jai patinka viskas, kas patinka man.
Bet kates neapgausi. Yra “katiski” ir “nekatiski” zmones, ir pastarieji, “negalintys pakesti gero, naudingo gyvulelio”, tikriausiai sudaro dauguma. Jeigu jie is mandagumo ar del kokios kitos priezasties bando tai nuslepti, jiems nepavyksta, nes jie nemoka bendrauti su katemis ? o kaciu kodeksas kur kas grieztesnis negu diplomatu.
Tas kodeksas pagristas savigarba ir tarpusavio pagarba; jis panasus i Lotynu Amerikos
Kates neturi jumoro jausmo, ju “as” baisiai ispustas, ir jos labai jautrios. Jei paklaustumet, kam gaisti laika, tupinejant apie kate, buciau priverstas atsakyti, kad logiskos priezasties nera. Bene paaiskinsi zmogui, nemegstanciam astriu suriu, kodel jam “turetu patikti” Limburgo suris. Siaip ar taip, visiskai suprantu kinu mandarina, nurezusi neikainojama auksu siuvineta rankove, nes ant jos miegojo kaciukas.
Bela bande pademonstruoti “meile” Pitui taip, lyg Pitas butu buves suo... Ir Pitas ja apdraske. Po to, kaip ismintingas katinas, skubiai pasisalino ir ilgai nesirode ? ir gerai, nes butu gaves i kaili, o Pito as niekad nemusiau. Suduoti katinui kvailiau negu kvaila: kates paveikia vien kantrybe, tik jau ne smugiai.
Taigi tepiau idreskimus jodu ir bandziau paaiskinti, ka Bela padare ne taip: ? Atleisk, man is tiesu nemalonu, baisiai nemalonu, kad taip isejo. Bet taip bus ir kita karta, jei vel taip darysi!
? As juk tenorejau ji pamyluoti!
? Taip, tiesa... Bet sitaip myluojami sunys, o ne kates. Kates negalima pleksnoti, ja reikia glostyti. Negalima daryti staigiu judesiu ten, kur gali pasiekti jos nagai. Negalima kates liesti, kai ji nemato... Ir visad reikia stebeti, ar jai patiks. Jei kate nenori buti glostoma, ji is mandagumo pakentes ? kates labai mandagios, ? bet aiskiai matosi, ar katei glostymas patinka, o jei ne, reikia baigti, kol neisseko jos kantrybe.
Sudvejojau:
? Tu juk nemegsti kaciu?
? Kaciu? Oi, kokie niekai. Aisku, as megstu kates, ? o paskui pridure: ? Gal tik anksciau as su jomis nesusidurdavau. O ji labai greit isizeidzia, ar ne?
? Jis. Tai Pitas, katinas. Ne, tiesa sakant, jis ne toks jau uzgaulus, nes su juo visad buvo gerai elgiamasi. Bet tau teks ismokti bendrauti su katemis. Zinai, is kaciu negalima juoktis.
? Ka? Del dievo, kodel gi?
? Ne todel, kad jos nejuokingos. Kates baisiai komiskos. Bet jos neturi jumoro jausmo, ir juokas jas izeidzia. Aisku, kate nedreks, jei is jos pasisaipysi, tik tyliai nutapens salin, ir paskui nelengvai su ja besusidraugausi. Bet ne tai svarbiausia. Kur kas svarbiau moketi paimti kate ant ranku. Kai gris Pitas, parodysiu, kaip tai daroma.
Bet Pitas net nemane grizti, ir as nebeparodziau Belai, kaip elgtis su katinu. Po to Bela jo nebeliete . Ji kalbindavo Pita ir stengesi pasirodyti ji megstanti, bet prie katino nesiartino, o tas savo ruoztu nesiartino prie Belos. As pasistengiau uzmirsti incidenta ? juk negalejau del tokio nieko suabejoti moterimi, kuri man brangesne uz visa pasauli.
Bet veliau konfliktas del Pito vos nesibaige krize. Svarstem, kur gyvensime. Nors Bela vis dar nenorejo paskirti sutuoktuviu datos, mudu daznai ir smulkiai nagrinedavome tokius dalykus. As norejau pirkti sodyba kur nors netoli gamyklos, Belai labiau prie sirdies buvo butas mieste, o veliau, prasigyvenus ? prasmatni vila BelEre.
As kalbejau:
— Mieloji, tai nepraktiska. As turiu gyventi arti gamyklos. O be to, ar esi bandziusi laikyti katina miesto apartamentuose?
— Ak, tiesa! Stai kas, brangusis, gerai, kad priminei. Pastaruoju metu as daug, tikrai daug suzinojau apie kates. Mes atiduosim Pita isoperuoti. Tada jis bus daug ramesnis ir gyvens miesto bute patenkintas.
Negalejau patiketi savo ausimis. Isispoksojau i Bela. Padaryti is senojo kario eunucha? Paversti ji zidinio puosmena?
— Bela, tu nesupranti, ka sneki!
Ji nutilde mane iprastu “mama geriau zino” ir eme zerti argumentus, kuriu paprastai griebiasi zmones, laikantys kates daiktais: kad Pitui visai neskaudes, kad iseis tik i gera, kad ji supranta, koks brangus man tas katinas, ir todel niekados nedristu mudvieju isskirti, kad tai labai paprasta, visai nepavojinga ir daroma visu musu labui.
Grubiai nutraukiau:
— O kodel nesiulai to paties ir mums?
— Ko, brangusis?
— To paties. As irgi suskysteciau, vakarais sedeciau namie ir niekad su tavim nesigincyciau. Pati sakei — operacija neskausminga, ir tikriausiai as buciau kur kas laimingesnis.
Ji paraudo.
— Kvailys!
— Kaip ir tu!
Bela nebegrizo prie tos temos. Ji niekad neleisdavo nuomoniu skirtumui isaugti i barni: ji nutilo ir eme laukti. Bet nepasidave — nieko panasaus. Bela pati buvo daug kuo panasi i kate. Gal kaip tik del to as ir neistengiau atsispirti jos kerams.
Dziaugiausi, kad nebereikia gincytis. Buvau iki ausu apsivertes darbais — projektavau “Sumanuji Frenka”. “Vilis” ir “Tarnaite” zadejo didziules pajamas, bet mane persekiojo ikyrus noras sukurti tobula, universalu namu apyvokos automata, viska mokanti tarna. Prasom, galit vadinti ji robotu, nors sis zodis baisiai nuvalkiotas, o as anaiptol nemaniau konstruoti mechanini zmogu.
Norejau padaryti prietaisa, galinti nudirbti visus darbus kurie tik pasitaiko namuose: ne tik virti, valyti — tai jau savaime aisku,— bet ir susidoroti su tikrai sudetingais darbais, tokiais kaip kudikio pervystymas ar rasomosios masineles juostos pakeitimas. Norejau, kad vietoj gaujos “Tarnaiciu”, “Viliu Langavaliu”, “Aukliu Nensiu”, “Pasiuntinuku Hariu” bei “Sodininku Gus u” vyras ir zmona galetu isigyti viena masina, kainuojanciu, tarkim, tiek,
