kiek geras automobilis, bet galincia atstoti tarna kinieti, apie kuri visi yra skaite, bet ne vienas mano kartos zmogus nera regejes.
Jei man pavyktu — tai butu antroji emancipacijos deklaracija, isvaduojanti moteri is simtmecius trukusios vergijos. Norejau, kad nebeliktu to amzinojo “Moters darbai begaliniai”. Namu ruosa — nuobodus ir nereikalingas vargas, ir tai zeidzia mano, kaip inzinieriaus, savigarba.
Kad galeciau pats vienas susidoroti su sia problema, visos “Sumaniojo Frenko” detales turejo buti standartines, ir reikejo vadovautis iprastais principais. Fundamentalus tyrimai — ne vieno zmogaus darbas: as tegalejau tobulinti ankstesnius atradimus, kitaip nebuciau istenges pats apsidirbti.
Laime, inzinerine technika buvo jau labai daug pasiekusi, o as, turedamas “Q” pazymejima, neleidau laiko veltui. Reikalavimai, keliami balistinei raketai, kur kas sudetingesni uz tuos, kuriuos numaciau savo automatui.
Taigi, ka turejo dirbti “Sumanusis Frenkas”? Atsakau: viska, ka kiekvienas zmogus daro namuose. “Frenkui” nereikia losti kortomis, myluotis, valgyti, miegoti, bet jis privalo viska sutvarkyti, kai losimas baigtas, gaminti valgi, kloti lovas, priziureti kudiki — bent jau stebeti vaiko kvepavima ir, jam pakitus, pranesti zmogui. Nutariau, kad atsakineti i telefono skambucius “Frenkui” nereiks, nes Rysiu kompanija jau nuomoja tam tikslui savo prietaisa, Duru atidarineti — taip pat ne, nes daugumoje nauju namu jau imontuoti atitinkami automatai.
Bet kad “Frenkas” ismoktu nuveikti daugybe mano numatytu darbu, jam butinai reikia ranku, akiu, ausu ir smegenu... Pakankamai smegenu.
Rankas galiu uzsisakyti atomines inzinerijos tiekimo kompanijose, kurios gamina ir “Tarnaites” rankas, tik sikart reiks paciu geriausiu, su sudetingais pagalbiniais mechanizmais ir jautria griztamojo rysio grandimi, kokia ivedama mikroanalizei ir radioaktyviu izotopu sverimui. Akis uzsakysiu ten pat, tik paprastesnes, nes “Frenkui” nereikes matyti ir valdyti operaciju, vykstanciu uz keliu jardu storumo betoniniu sienu, kaip atominiu reaktoriu gamyklose.
Ausis nusipirksiu bet kurioje radijo ir televizijos firmoje, nors tikriausiai teks suprojektuoti papildoma schema, kad “Frenko” rankas valdytu regejimas, klausa ir lytejimas kartu — taip, kaip valdomos zmogaus rankos.
Bet tranzistoriai ir integralines schemos sutaupo labai daug vietos.
Kopeciu “Frenkui” nereikes. Sumontuosiu issitempianti it strucio kakla ir rankas, panasias i sudedamas znyples. O ar reikia ji ismokyti vaikscioti laiptais?
Beje, yra toks elektrinis kreslas su ratukais, galintis uzvaziuoti ir nusileisti laiptais. Gal nusipirkti ir panaudoti kaip sasi? Jo talpa ir keliamoji jega apribotu eksperimentinio modelio dydi ir svori — stai ir tureciau pradinius matmenis. Maitinimo ir valdymo blokus imontuociau i “Frenko” smegenis.
Smegenys — stai kas kebliausia. Galima padaryti zmogaus skeleto tipo ir net geresni karkasa. Galima ivesti griztamojo rysio grandis, ir tas daiktas kals vinis, sveis grindis, mus kiausinius arba nemus. Taciau be to, ka zmogus turi tarp ausu, to padaro ne tik zmogum, bet net lavonu nepavadinsi.
Laime, zmogaus smegenu man nereikejo, tenorejau sukurti klusnu kvaiseli, gebanti atlikti nuolat pasikartojancias namu ruosos operacijas,
Stai cia ir praverte Torseno atminties vamzdeliai.
Musu tarpkontinentines raketos “maste” Torseno vamzdeliais; supaprastintais Torseno vamzdeliais naudojosi Los Anzelo ir panasiu vietu eismo reguliavimo sistemos. Gilintis i elektronines atminties teorija neverta — net Belo laboratoriju darbuotojai jos dorai nesupranta; svarbiausia — imontavus Torseno vamzdeli i kontroles grandi ir rankiniu budu “nurodzius” masinai, kaip atliekama ta ar kita operacija, vamzdelis “isidemes”, kaip tai daroma, ir sekanti karta — dar daug kartu — jau pats, be zmogaus pagalbos, valdys tos operacijos atlikima. Automatiniam irankiui to gana; balistinems raketoms ir “Sumaniajam Frenkui” reikia dar ir pagalbiniu grandziu, igalinanciu masina “mastyti”. Tiesa sakant, anoks cia mastymas (mano manymu, mastyti nesugeba jokia masina); pagalbine schema — tai “ieskanti” grandis, kuriai duota programa: “Ieskok to ir to tokiose ir tokiose ribose; kai rasi — vykdyk pagrindine instrukcija”. Pagrindines instrukcijos sudetingumas priklauso nuo Torseno atminties vamzdelio talpos — o ta talpa tikrai didziule — ir, be to, “mastancias grandis” (kaip kazin ka, jos primena skystagalvius patarinetojus) galima uzprogramuoti nutraukti pagrindiniu instrukciju vykdyma, jei procesas nesutampa su irasytuoju i atminti.
Tai reiskia, kad uzteks “Sumaniajam Frenkui” karta parodyti, kaip nurinkti nuo stalo, isgrandyti bei isplauti lekstes, ir po to jis susidoros su visomis nesvariomis lekstemis, kokios tik pasitaikytu. Dar daugiau — galima i jo galva ibrukti elektronine jau uzprogramuoto Torseno vamzdelio kopija, ir “Frenkas” suplaus nesvarias lekstes, pirmakart jas isvydes — ir ne vienos nesukuls.
Dar vienas mokytas vamzdelis — ir “Frenkas”, pirmakart pamates apsislapinusi kudiki, iskart pakeis vystyklus, ir niekad o niekad mazylio neuzgaus.
I kvadratine “Frenko” galva lengvai tilps simtas Torseno vamzdeliu, ir kiekviename bus irasyta vis kito namu ruosos darbo programa. Tada visas “mastancias” grandis sujungsim su apsauga — schema, kuri lieps “Frenkui” mesti darba ir sauktis pagalbos, susidurus su reiskiniu, nenumatytu instrukcijoje. Kad nebutu vaiku ar leksciu nuostolio.
Taigi emiau ir sumontavau “Frenka” elektriniame kresle. Automatas panesejo i kabykla, besimyluojancia su astuonkoju... Bet kad zinotumet, kaip jis sveite stalo sidabra!
Mailsas apejo pirmaji “Frenka” is visu pusiu ir nenuleisdamas akiu ziurejo, kaip tas maiso ir paduoda martini, krato ir valo pelenines (svariu peleniniu “Frenkas” neliete), atidaro ir itvirtina langa, tvarko knygas spintoje ir sluosto nuo ju dulkes. Sriubtelejes martinio, Mailsas tare:
— Per daug vermuto.
— As toki megstu. Bet galim liepti, kad tau kokteili sumaisytu vienaip, o man — kitaip. Dar daug atminties bloku neuzpildyta. Juk tai “Sumanusis”!
Mailsas gurkstelejo dar martinio.
Mailsas kostelejo ir tare:
— Pradesime.
— Gerai,— sutikau.— Brangioji, jei pasitarimas oficialus, protokola teks surasyti pagal visas taisykles. Taigi, 1970 metai, lapkricio 18, treciadienis, 21 val. 20 min. Visi akcininkai dalyvauja — surasyk pavardes — D. B. Deivis, tarybos pirmininkas ir pirmininkaujantis. Koks nors senas reikalas?
— Jokio.
— Tvarka. Pradek, Mailsai. Kas nors naujo? Mailsas krenkstelejo:
— As noriu perziureti firmos veiklos kursa, pasiulyti programa ateiciai ir pateikti tarybai apsvarstyti finansavimo projekta.
— Finansavimo? Nekvailiok. Skolu mes neturim, o pelnas kas menuo auga. Kas tau atsitiko, Mailsai? Nepatenkintas einamaja saskaita? Ja galima padidinti.
