Kita diena aprimau tiek, kad jau galejau kalbetis su advokatu — su labai protingu ir labai megstanciu pinigus advokatu, besikaunanciu ragais ir nagais ir nevengianciu smogti priesininkui zemiau juostos. Is pradziu jis mielai sutiko imtis mano bylos uz atitinkama atlyginima. Bet, perziurejes visus daiktinius irodymus ir isgirdes viska iki galo, susinere pirstus ant pilvo ir apniuko.
— Deni, duosiu patarima, kuris jums nieko nekainuos.
— Na?
— Nevarkit. Beviltiska.
— Bet jus saket...
— Pats zinau. Jus svariai apmove. Bet kaip tai irodysit? Jie ne tokie jau kvaili — nepasisavino jusu akciju ir neisvare neuzmokeje. Dave lygiai tiek, kiek galetumet tiketis, jei viskas butu teiseta ir jus atsistatydintumet ar butumet isvytas — kaip cia nurodoma — nesutapus nuomonems del firmos veiklos kurso. Gavot viska, kas priklauso... Ir apciulpta tukstanteli priedo, kad visi matytu — nepykstama.
— Bet as nepasirasiau jokios sutarties! Ir neperdavinejau patentu!
— Sie popieriai rodo ka kita. Juk pripazistat, kad parasas jusu. Ar dar kas nors gali patvirtinti, kad sakot tiesa?
Pagalvojau. Ne, niekas. Net Dzeikas Smitas nezinojo, ka veikia administracija. Vieninteliai liudininkai — Mailsas ir Bela.
Advokatas tese:
— Pakalbekim apie dovanotas akcijas — tai vienintele galimybe issipainioti is to kebelio. Jeigu jus...
— Betgi is visu dokumentu tik tas vienas nesuklastotas! As perrasiau jai akcijas.
— Taip, bet kodel? Sakotes perleides jai akcijas kaip suzadetuviu dovana, tikedamasis vedybu. Nekreipkit demesio, kad ji balsavo, remdamasi tomis akcijomis — ne cia esme. Jei irodysit, kad tai buvo suzadetuviu dovana, neabejotinai tikintis vedybu, ir kad Bela tai zinojo, galit priversti ja arba teketi uz jusu, arba grazinti akcijas. Tada kontrole vel jusu rankose, ir tie pauksteliai skrenda lauk. Galit irodyti?
— Po velniu, as nebenoriu jos vesti. Negaleciau pakesti.
— Jusu reikalas. Bet nenorekit visko iskart. Ar turit liudininku arba irodymu — laisku, siaip ko,— kurie patvirtintu, kad ji prieme dovana, zinodama, kad dovanojate jai akcijas kaip busimai zmonai?
Pagalvojau. Aisku, liudininkai — ta pati porele. Mailsas ir Bela,
— Matot? Pries ju parodymus ir kruva dokumentu tegalit priespastatyti savo zodzius, o taip ne tik nieko nelaimesit, bet, ko gero, pakliusit i beprotnami, kaip paranojikas. Patariu imtis darbo kurioje kitoje srityje... Arba, geriausia, sukurti konkuruojancia firma kaip atsakyma i ta suklastota sutarti. Noreciau pamatyti, kaip tie punktai atlaikytu patikrinima — aisku, jei ne man tektu tuo uzsiimti. Bet nekaltinkit ju suokalbiu. Jie laimes, o tada iskels ieskini jums ir atims net tuos skatikus, kuriuos dar leido pasilaikyti.
Advokatas atsistojo.
Paklausiau tik dalies jo patarimo. Pirmame to paties pastato aukste buvo baras. Uzejau ir isgeriau pora, o gal devyneta taureliu.
Vaziuodamas pas Mailsa, turejau pakankamai laiko prisiminimams, Kai susikalem kiek pinigo, Mailsas su Rika issinuomojo grazia sodybele San Fernando slenyje, pabego nuo alinancios Mohavo kaitros ir i darba eme skraidyti lektuvu. Apsidziaugiau, prisimines, kad Rikos siuo metu ten nera — issiusta i skautu stovykla prie Didziojo Lokio ezero. Nenorejau, kad Rika matytu, kai barsiuosi su jos pateviu.
Judejau suspaustas masinu srauto Sepulvedos tunelyje, ir staiga man dingtelejo, kad pries pasirodant Mailsui butu nekvaila atsikratyti sertifikato. Nesitikejau skandalo (nebent pats uzvirciau kose), bet mintis atrode verta demesio... Pasidariau itarus kaip katinas, kurio uodega karta prignybo suveriamos durys.
Palikti popieriu masinoje? O jei mane suims uz izeidima veiksmu? Kvailai iseis, jei popierius liks automobilyje, o automobili konfiskuos.
Galeciau issiusti ji pats sau, bet pastaruoju metu siuntas atsiimu Centriniame paste pagal pareikalavima, nes tenka kilnotis is viesbucio i viesbuti, kai isaiskeja, kad su manimi gyvena katinas.
Geriausia pasiusti dokumenta patikimam zmogui. Bet tokiu nepazistu.
Ir tada prisiminiau, kuo tikrai galiu pasitiketi. Rika.
As gal atrodau esas didelis megejas gauti per nagus, jei pasitikiu moterimi, kai visai neseniai viena moteris mane apsvarino. Bet siedu atvejai visiskai nepanasus. Rika pazinojau dar visai maza, ir jei pasaulyje yra nors vienas tikrai saziningas zmogus — tai Rika. Ir Pitas taip mano. Be to, Rikos isvaizda nevaro vyru is proto. Jos tik veidas moteriskas, o kunas dar ne.
Kai pavyko istrukti is Sepulvedos tunelio grusties, isvairavau is autostrados ir susiradau vaistine. Ten nusipirkau pasto zenklu, dideli voka, maza voka ir popieriaus laiskams. Pradejau rasyti:
Stabtelejau ir susimasciau. Prakeikimas, jei man kas atsitiks... Kad ir autoavarija, ar dar kas, nuo ko nustoji kvepaves... Jei popieriu tures Rika, gali baigtis tuo, kad jis paklius i Mailso ir Belos rankas. Nebent pasirupinciau, kad tatai jiems nepavyktu. Galvodamas apie tai, supratau, kad pasamoneje jau apsisprendziau: apsieisiu be saltojo miego. Prablaivejimas ir gydytojo isrezta paskaita pazadino mano atkakluma: nebegsiu, o pasiliksiu kautis, ir geriausias mano ginklas — stai sios akcijos: jas turedamas, galiu kistis i visus kompanijos reikalus. Jei vel pabandytu manes neisileisti, pasamde paprasta sargybini — sekanti karta ateisiu su teismo atstovu, serifo igaliotiniu ir teismo isduotu orderiu.
Ir ieskini galiu iskelti. Kad ir nelaimesiu, uztat busiu padares sunybe, o gal net atbaidysiu Manikso zmones nuo sanderio.
Gal net nesiusti popieriaus Rikai?
Ne, jei man kas atsitiktu, tegu akcijos lieka jai. Rika ir Pitas — visa mano “seima”. Rasom toliau:
Paskui paemiau kita lapa ir parasiau:
