Bela pazvelge tiesiai i mane. Nepazinau jos veido.
— Deni Deivi, jei manai, kad po to, ka cia prisnekejai, mes vis dar susizadeje, tai esi dar kvailesnis, negu visad maniau.
Ji kreipesi i Dzentri:
— Nuvesi mane namo, Mailsai?
— Aisku, brangioji.
Norejau kazka sakyti, paskui uzsiciaupiau ir issvyravau lauk, palikes skrybele. Isejau paciu laiku, kitaip tikriausiai buciau uzmuses Mailsa — Belos negalejau paliesti.
Suprantama, neuzmigau. Kokia ketvirta valanda ryto islipau is lovos, ciupau telefono rageli, pazadejau didelius pinigus ir apie puse sesiu su pikapu privaziavau prie gamyklos. Nuejau prie vartu, noredamas juos atrakinti ir privaziuoti prie pakrovimo aiksteles, kad galeciau ikelti “Sumanuji Frenka” per uzpakalini borta—”Frenkas” sveria keturis simtus svaru.
Ant vartu kabojo nauja spyna.
Besiropsdamas per tvora, susibraiziau i spygliuota viela. Viduje su vartais vargo nebus — dirbtuveje rasiu simta irankiu spynai nuimti.
Bet duru uzraktas irgi buvo pakeistas.
Tuo metu, kai as ziurejau i duris, svarstydamas, kas lengviau — iskulti langa pompa ar, atsinesus is sunkvezimio domkrata, igrusti ji tarp staktos ir rankenos, kazkas riktelejo:
— Ei tu! Rankas aukstyn!
Ranku nepakeliau, bet atsigreziau. Vidutinio amziaus vyriskis taikesi i mane didziuliu revolveriu — su tokiu miesta galima issprogdinti.
— Kas per vienas?
— O tu kas toks?
— As Denis Deivis, vyriausias gamyklos inzinierius. Jis aprimo, bet patrankos nenuleido.
— Teisingai, panasus. Bet jei turi koki atpazinimo dokumenta, geriau parodyk.
— Kokiu pagrindu? As klausiu, kas jus toks?
— As? Nebusi girdejes. Dzo Todas is vietines Patruliu kompanijos. Privatus, turiu pazymejima. Turetumet mus pazinoti: jau ne pirma menesi naktimis saugom jusu imone. Bet sianakt man pavesta ypatinga uzduotis.
— Ypatinga? Tokiu atveju, jei jums dave patalpos rakta, atrakinkit. Man reikia ieiti. Ir nukreipkit pagaliau ta muskieta.
Jis vis dar taikesi i mane.
— Jokiu budu negaliu, misteri Deivi. Pirma, neturiu rakto. Antra, del jusu duoti ypatingi nurodymai. I vidu neieisit. Atrakinsiu jums vartus.
Apsidairiau, ieskodamas akmens langui ismusti.
— Prasyciau, misteri Deivi...
— A?
— Nenoreciau, tikrai nenoreciau, kad spirtumetes. Nes sauti i kojas nerizikuosiu: saulys is manes prastas. O sis gelezekas uztaisytas bukomis kulkomis — labai jau jus sudarkys.
Tikriausiai tai ir priverte mane persigalvoti, nors man mieliau manyti, kad visai kas kita: mat vel pazvelges pro langa pamaciau — ten, kur buvau palikes “Sumanuji Frenka”, jo nebera.
Isleides mane pro vartus, Todas iteike voka:
— Liepta atiduoti, jei pasirodysit.
Laiska perskaiciau sunkvezimyje. Stai kas jame buvo parasyta:
Tik dukart perskaites laiska susiprotejau, kad nesu pasirases su korporacija jokios sutarties, pagal kuria tureciau vykdyti trecio ar kurio kito punkto salygas.
Diena i moteli, kur laikiau baltiniu pamaina, specialus pasiuntinys pristate paketa. Jame buvo mano skrybele, plunksnakotis, antroji logaritmine liniuote ir keli dokumentai. Bet “Sumaniojo Frenko” breziniu ir uzrasu nebuvo.
Kai kurie popieriai labai mane sudomino. Pavyzdziui, “sutartis”— kaipgi, trecias punktas dave teise mane atleisti is anksto neperspejus, bet sumokejus triguba menesini atlyginima. Bet dar idomesnis buvo septintas punktas, naujausios laidos sunybe : pagal ji tarnautojas pasizada penkerius metus nedirbti jokiai konkuruojanciai firmai, o buve darbdaviai turi pirmumo teise pirkti jo paslaugas uz grynus pinigus, t. y. as galiu bet kada grizti, jei tik nukeles kepure paprasysiu darbo Mailso ir Belos; jie man ir skrybele tikriausiai del to grazino.
Bet istisus penkerius metus nebegalesiu konstruoti namu apyvokos prietaisu, negaves ju leidimo. Verciau jau gerkle persiresiu.
Cia buvo visu perdavimo aktu kopijos, tvarkingai uzpildytos, liudijancios, kad “Tarnaite”, “Vili Langavali” ir dar kelis smulkesnius isradimus atidaviau “Tarnaites” susivienijimui (“Sumanusis Frenkas”, aisku, nebuvo uzpatentuotas, tai yra, as maniau, kad jis neuzpatentuotas — tiesa suzinojau veliau).
Bet as niekam nebuvau perdaves jokiu patentu, net oficialiai nebuvau apiformines dokumentu, patvirtinanciu “Tarnaites” susivienijimo teise i mano isradimus: korporacija sukuriau as ir maniau, kad nera ko skubeti.
Liko dar trys popieriai: mano akciju (neatiduotu Belai) sertifikatas, patvirtintas cekis ir laiskas, kuriame buvo papunkciui paaiskinta, uz ka man duotas cekis: tai susikaupes “uzmokestis”, isskaiciavus sumas, kurios jau anksciau buvo ismoketos grynais, trigubas menesinis atlyginimas uz atleidima neperspejus, pinigai pagal “septinta punkta”— ir premija — tukstantis doleriu —”atsidekojant uz suteiktas paslaugas”. Tikrai mieli zmones.
Vel skaitydamas t a nuostabu rinkini, spejau suprasti, kad elgiausi, matyt, nelabai protingai, kai pasirasinedavau viska, ka Bela padedavo ant mano stalo. Parasai ant siu popieriu tikrai mano.
