1
Viena ziema, pries prasidedant Sesiu savaiciu karui, mano katinas Petronijus Arbitras ir as gyvenome Konektikute, senoje sodyboje. Abejoju, ar ji tebestovi — raketa pataike visai salia miesto, o sodyba buvo netoli sprogimo zonos ribos. Tie senieji karkasiniai pastatai dega kaip rukomasis popierius. Net jei namas ir isliko, kazin ar kas ji benuomoja — juk iskrito radioaktyvios nuosedos; bet tuo metu mudviem su Pitu ten buvo gera gyventi. Nuomos mokejau nedaug, nes nebuvo vandentiekio, o valgomajame prie siaurinio lango pasistaciau stala braizymui — ten buvo geras apsvietimas.
Vienintelis namo trukumas — vienuolika duru i kiema.
Netgi dvylika, jei priskaiciuosime dar ir Pito duris. As visad stengiuosi itaisyti Pitui atskiras duris; siuo atveju tam pasitarnavo nenaudojamo miegamojo lange istatyta lenta, kurioje ispjoviau siaura, vos katino usu plocio landa. Labai jau didele savo gyvenimo dali esu praleides atidarinedamas katems duris. Karta paskaiciavau, kad nuo civilizacijos ausros sitaip jau sugaista 97 800 zmogaus darbo metu. Galiu parodyti apskaiciavimus.
Pitas paprastai vaikscioja pro savasias duris, nebent — o tai jam labiau prie sirdies — pavyksta priversti mane atidaryti kurias kitas. Bet jei lauke prisnigta, pro savo duris katinas neis uz jokius pinigus.
Budamas dar visai mazas murkiantis puku kamuolelis, Pitas susikure nesudetinga filosofija. As privalau rupintis gyvenamuoju plotu, maistu ir oru; visa kita — jo darbas. Bet svarbiausia mano prievole — rupintis oru. Konektikuto ziemos grazios tik kalediniuose atvirukuose — ta ziema patikrines savasias duris Pitas vis nesutikdavo iseiti, nes uz ju buvo pilna (o Pitas nekvailas!) nemalonios baltos mases, ir imdavo kaulyti, kad atidaryciau didziasias duris.
Katinas tvirtai tikejo, kad bent uz vienu duru turi buti vasara. O tai reiske, kad as kaskart turiu apkeliauti su juo visas vienuolika duru, ir kiekvienas palaikyti atviras, kol Pitas isitikins, kad ir cia ziema, vis labiau niaukdamasis del tokio netikusio mano seimininkavimo.
Po to jis pasilikdavo viduje, ir tik nenumaldomas hidraulinis spaudimas isvydavo ji lauk. Katinui sugrizus, pedelese isales, ledas kauksedavo ant mediniu grindu tarsi mazytes klumpeles; Pitas rusciai zvelgdavo i mane ir jau nebemurkdavo, kol neissilaizydavo... Tada atleisdavo man — iki kito karto.
Bet jis taip ir nenustojo ieskoti Duru i Vasara. 1970 metu gruodzio 3 diena as taip pat ju ieskojau.
Mano paieskos buvo beviltiskos — kaip ir Pito sausio menesi Konektikute. Sniegas, kiek jo pasitaiko pietu Kalifornijoje, rezervuotas kalnu slidininkams, miestui nelieka; jis turbut ir siaip nepasiektu Los Anzelo per smoga. Bet mano sirdy buvo ziema.
Sveikata (jei nepaisysim vis sunkejanciu pagiriu) nesiskundziau, mano amzius pats tas — be keliu dienu trisdesimt, ir toli grazu nebuvau bankrutaves. Manes neieskojo nei policija, nei apgauti vyrai, nei pareigunai — jokios bedos, nuo kurios neisvaduotu lengva amnezija. Bet mano sirdy buvo ziema, ir as ieskojau duru i vasara.
Jei manot. kad pernelyg saves gailiuosi — neklystat. Planetoje geri du milijardai zmoniu tikriausiai gyvena kur kas prasciau nei as. Bet as vis vien ieskojau Duru i Vasara.
Daugumas mano isbandytuju pastaruoju metu buvo besisukancios durys — pries tokias as kaip tik dabar ir stovejau. Uzrasas skelbe: Baras restoranas “Be rupesciu”. Iejau, issirinkau tolimesne kabina, atsargiai padejau ant kedes kelionini krepsi, isitaisiau salia ir pakvieciau padaveja.
Krepsys pasake:
— Kuurrrr? As pasakiau:
— Nurimk, Pitai.
— Neeu!
— Niekai, ka tik buvai. Tupek ramiai, ateina padavejas. Pitas nutilo. As pazvelgiau i palinkusi virs stalo padaveja ir pasakiau:
— Dviguba jusu skotiskojo, stikla vandens ir pusbuteli imbierines giros.
Padavejas sumiso:
— Imbierines giros, sere? Su viskiu?
— Neturit?
— Turim, kaipgi. Bet...
— Tai atneskit. Gerti giros neketinu, paprasciausiai noriu pasisaipyti i ja ziuredamas. Ir dar atneskit lekstele.
— Tuojau pat, sere. Jis pasluoste stala.
— O ar nenoretumet nedidelio kepsnio? Arba — siandien turime ypac gardziu austriu?
— Klausyk, drauguzi, uzmokesiu uz tas austres, jei pazadesi ju nepatiekti. Ko man reikia, ta ir uzsisakiau. Ir nepamirsk leksteles.
Jis uzsiciaupe ir nuejo. Vel pasakiau Pitui, kad nesijaudintu — jureiviai pasieke uosta. Grizo padavejas apmaudziai nesdamas ant leksteles pusbuteli giros. Liepiau ji atidaryti, o pats sumaisiau viski su vandeniu.
— Gal atnesti kita stikla girai, sere?
— As tikras laukinis — geriu is butelio.
Padavejas nutilo ir teikesi paimti uzmokesti bei arbatpinigius, neuzmirsdamas priedo uz austres. Jam nuejus, pripyliau i lekstele giros ir plekstelejau per krepsi:
— Sriuba ipilta, Piteri.
Krepsys buvo neuzsegtas: niekad jo neuzsegu, kai viduje Pitas. Katinas praskleide krepsio krastus letenelemis, iskiso galva, po to pasistiebe ir pasidejo priekines leteneles ant stalo krasto. Pakeliau stikla, susizvalgeme:
— Uz moteru gimine, Pitai,— mylek ir uzmirsk! Jis linktelejo: tostas visiskai atitiko jo filosofija. Graksciai palenkes galva, eme lakti imbierine gira.
— Zinoma, jei gali,— priduriau as ir truktelejau gera gurksni. Pitas neatsake. Jam visai nesunku uzmirsti moteriskos lyties butybe — tai apsigimes viengungis.
Priesais mane uz baro lango vis kaitaliojosi reklaminis uzrasas. Fraze “MIEGODAMAS — DIRBK” keite “IR SAPNE UZMIRSK VARGUS”. Po to plyksteledavo dvigubai didesnes raides:
ABIPUSIO DRAUDIMO KOMPANIJA
Visas tris frazes perskaiciau kelis kartus, visai to nepastebedamas.
Apie suletinta egzistavima zinojau tiek, kiek ir visi — nei daug, nei mazai. Kai pirma karta apie tai buvo paskelbta, perskaiciau viena kita straipsni, be to, du ar tris kartus per savaite su rytiniu pastu gaudavau draudimo kompanijos reklamini lapeli, kuri paprastai ismesdavau net nezvilgtelejes, nes mane tai tedomino tiek, kiek ir lupu dazu reklamos.
Pirma, ne taip seniai as nebuciau galejes sumoketi uz saltaji miega — brangiai kainuoja. Antra, kodel vyriskis,
