toks padaras su prie kuno prigludusiais ciuptuvais isniro is vandens ir tuctuojau pasinere vel; niekas nespejo ne aiktelti.
Dar syki apzvelgeme bekraste pelke ir pirmakart per visa viesnages sioje planetoje laika aukstai danguje pastebejome debeseli. Jis buvo zalsvos spalvos. Tik veliau mums buvo lemta suzinoti gresminga jo reiksme.
Kai grizome prie automobilio, sis stovejo su ijungtais zibintais.
— Sviesa buvo isjungta, atsimenu tiksliai! — susukau. — Kazkas pabuvojo masinoje!
Taciau aplink dulketoje zemeje matesi vien musu koju pedsa kai. Pasukau sverta, noredamas isjungti zibintus, ir klyktelejau: rankenele buvo isterliota kazin kuo saltu bei lipniu nelyginant sraiges gleives.
Nuriedejome iki kryzkeles ir pasukome i siaure. Gana greit kelia mums pastojo griutys.
— Verciau grizkime i kaima ir vaziuokime keliu link karjero, — pasiule Lui. — Cia mes pernelyg arti negyvosios zonos.
Paklausiau jo patarimo. Kaime pamateme dede: istieses sutvarstyta koja, jisai sedejo kresle ir snekuciavosi su klebonu bei mokytoju. Pasakeme, kad musu nelauktu anksciau rytojaus, ir nusiskubinome staciai i siaure. Is pradziu kelias uzsiropste i neauksta pereja paskui nusileido i sleni, nudrykusi lygiagreciai kalnagubriui. Retai pasitaikancios cionykstes fermos beveik nenukentejo: valstieciai gine i laukus galvijus ir dirbo savo darbus, tarsi nicnieko nebutu nutike. Dar uz poros kilometru kelia vel pastojo griutys. Cia nuniokojimu juosta buvo siaurelesne, o chaoso vidury smygsojo nepaliestas kalnas. Isiropsteme i ji ir apzvelgeme vietove is virsaus. Aplinkui „zeme” ir cia tyvuliavo vien pelkes.
Jau prasidejo raudonoji prieblanda, visi jautemes nusikamave ir todel nusprendeme apsinakvoti artimiausioje fermoje. Sesias valandas ismiegojome kaip uzmusti, o paskui iskeliavome i vakarus. Sikart isvydome ne pelkes, o tustutele jura. Tuomet pasukome i pietus.
Masina nuriedejo jau bent dvidesimt kilometru, bet negyvosios zonos dar nesimate. Tarp griuvesiu per kazin koki stebukla isliko kelias, ir mes be vargo stumemes i prieki. Zinia, vaziuoti teko letai, nes retsykiais tekdavo aplenkti uolienu nuolauzas, uzgriuvusias dali plento. Umai uz posukio isvydome visiskai nepaliesta kampeli: zavinga sleni su miskais bei lankomis. Akmenys uztvenke kalnu upeli, ir tas issiliejo i spindinti ezereli. Nuozulniame slaite stuksojo mazute pilis, kurios link vede uksminga aleja. Pasukome i ja. Prie ivaziavimo pastebejau lentele: „Privati nuosavybe. Ieiti draudziama!”
— Manding, dabar tai jau nebesvarbu, — sumurmejo Miselis.
Kai tik sustojome prie pilies, terasoje pasirode dvi merginos ir
jaunuolis. Jis buvo aukstas, tamsiaplaukis ir, ko gero, patrauklus, taciau dabar vaikino veida iskreipe pagiezingos nuostabos grimasa. Viena mergina, irgi pakankamai daili, veikiausiai buvojo sesuo. Antroji, vyrelesne, atrode pernelyg ryski blondine, kad jos plauku spalva galetumei palaikyti naturalia. Jaunuolis mikliai nubego laiptais zemyn.
— Jus ka, nemokat skaityti?
— Manau, — pradejo Vandalis, — esamomis aplinkybemis…
— Kokios dar aplinkybes? Cia privati valda, ir joje nepageidauju regeti nicnieko, isskyrus savo svecius!
Tuo metu as buvau jaunas, karstakosiskas, nevaldziau emociju, todel pasaipiai atsiliepiau:
— Paklausyk, pienburni, mes specialiai atvykome pasiteirauti, ar jusu „gimines” pilis neuzvirto ant to, kas tau atstoja galva Nejau sitaip dera sutikti gelbetojus?
— Tuctuojau nesdinkites! — suriaumojo jisai. — Antraip isakysiu ismesti jus is cia su visa jusu griuvena!
— Isvaziuosime ir patys, — atsake Vandalis, sulaikydamas mane. — Taciau leiskite pasakyti, jog dabar mes kitoje planetoje, kur jusu pinigai vargiai ko beverti…
— Kas cia dedasi?
Terasoje pasirode pagyvenes placiapetis vyriskis, lydimas tuzino augalotu ir nesimpatisku vaikinu.
— Teti, sie tipai isiverze be leidimo, o dabar…
— Patylek, Sarli! — pertrauke ji pilies seimininkas. Paskui jis atsigreze i Vandali: — Jus kalbejote apie kita planeta. Kaip jus suprasti?
Vandalis paaiskino.
— Vadinas, mes jau nebe Zemeje? Idomu, idomu… Planeta negyvenama, neliesta?
— Kol kas dviejose pusese mateme tik pelkes, o treciojoje — jura. Belieka issiaiskinti, kas yra ketvirtojoje puseje — jeigu jusu sunus mums leis.
— Sarlis jaunas, jis nezinojo, kas nutiko. Mes cia nicnieko nesupratome. Is pradziu pamaniau, jog prasidejo zemes drebejimas, bet kai pamaciau dvi saules ir tris menulius… Dekoju, dabar man viskas aisku. Tikiuosi, jus su mumis islenksite po taurele?
— Dekui. Apgailestaujame, taciau mes neturime laiko.
— Na, ka jus! Ida, paruosk sveciams…
— Ne, mes isties labai skubame, — pertraukiau ji as. — Kol sviesu, privalome pasiekti „zemes krasta” ir iki vakaro sugrizti i kaima
— Tokiu atveju negaisinsiu jusu. Rytoj atvyksiu suzinoti zvalgybos rezultatu.
Mes vel leidomes i kelia.
— Ta-aip, jie man nelabai patiko, — issunke Miselis.
— Slykstus snukiai, — pritare Lui. — Zinote, kas jie? Honegeriai, pasak ju paciu, sveicarai. Tevas milijonierius, praturtejo is ginklu prekybos. O sunelis dar bjauresnis uz teva. Isivaizduoja, neva visos merginos kraustosi is proto del jo ir jo pinigu. Pasaulyje nera teisybes! Ak, kad sie tipai butu prazuve po griuvesiais vietoje musu geruolio mero!
— O kas gi ta prasmatni blondine, buvusi su jais?
— Madlena Diuser, — atsake Miselis. — Kino aktore. Izymi ne tiek savo vaidmenimis, kiek skandalingais nuotykiais. Jos fotografijos buvo visuose laikrasciuose.
— O tuzinas tipu pakaruokliu fizionomijomis?
— Tikriausiai parankiniai purviniems darbeliams, — atsiliepe Lui.
— Bijau, kad sie zmones pridarys mums nemazai rupesciu, — susimastes pratare Vandalis.
Vel prasidejo dyka zona. Keturias valandas traukeme per ja pesciomis, bet sikart, didziai savo nuostabai, uz nuniokojimo ribos aptikome tvirta dirva Baisiausiai susijaudinau. Sustojau ant paskutiniosios kalkakmenio nuolauzos, isiraususios i neregetas zoles, nesiryzdamas kelti kojos i kito pasaulio zeme. Ne tokie sentimentalus Lui su Miseliu ta zingsni zenge pirmi.
Surinkome daugybe augmenijos pavyzdziu; cia buvo blausiai zaliu zoliu su siurksciais, astriais stiebais be ziedu ir aibes krumoksniu su stebetinai tiesiomis sakomis bei pilka metalinio atspalvio zieve. Lui aptiko ir viena negyva cionykstes faunos atstova. Tas triju metru ilgio padaras panesejo i plokscia ir akla bestuburi zalti. Ant jo „galvos” pastebejome dvi dideles astrias znyples su vidiniais kanalais. Vandalis pasake, jog bemaz toki itaisa turi vabalo plaukiko lervos. Zemeje jis nieko panasaus nebuvo mates. „Aklas zaltys” atrode isdziuves. Jo odoje pastebejau anga, aplink kuria sustingo zvilgancios gleives.
Vandalis norejo pasiimti radini su savimi, taciau mes isiziurejome atidziau ir pastebejome, kad sausa atrodo tik oda, o nepazistamo gyvuno viduriai jau puva. Todel teko pasitenkinti fotonuotraukomis. Baimindamiesi, jog aukstoje zoleje gali sleptis gyvi ir tikriausiai pavojingi sio padaro gentainiai, paskubomis leidomes atgal i kaima.
Uz musu nugaru iki pat horizonto driekesi zole apejusi stepe, o virsum jos tolumoje kybojo dar vienas zalias debesis.
VIENATVE
Pries pradedami tyrineti planeta, privalejome kaip reikiant isikurti islikusiame zemiskosios teritorijos lopinelyje ir suorganizuoti siokia tokia bendruomene. Kaime musu lauke geros zinios: suliniuose vel atsirado vanduo — tiesa, mazuma surokas, taciau, Van— dalio manymu, visiskai tinkamas gerti. Surasymas vyko pilnu tempu. Su zmonemis sunkumu nekilo, kebliau ejosi su galvijais, bet visu kebliausiai — su materialinemis atsargomis. Dede neklydo perspedamas: „Mane pazista, taciau as jiems niekas — ne meras ir netgi ne municipalinis patarejas”.
