viename kambaryje su manimi ir Miseliu, tare:
— Dabar privalome laikytis isvien. Jusu dede bus su mumis, mokytoju, manding, taip pat galima pasikliauti. Vadinas, Taryboje musu bus penketas, tai yra dauguma. Mums teks ginti savo poziuri, o tai ne visuomet bus lengva. Taciau mus palaikys darbininkai, inzinieriai tikriausiai irgi, o gal net dalis kaimo gyventoju. Ir svarbu toli grazu ne savimeile! Sitaip kalbu del to, jog, mano manymu, tiktai mes iki galo suvokiame, ka butent reikia daryti, kad isgelbetume si zemiskojo pasaulio lopineli.
— Vadinas, tu nori sukurti diktatura? — paklause Miselis.
— Diktaturos — ne, taciau stipria vyriausybe — taip.
— Nematau didesnio skirtumo, — atsiliepiau as. — Nemanau, jog tai isties butina. Issyk atsiras nepatenkintu…
— Kiure… — pradejo Miselis, taciau Lui ji pertrauke:
— Nebutinai! Kiure pakankamai protingas, o kadangi i religinius reikalus mes nesikisime, galesime netgi patraukti ji savo pusen. Valstieciai? Zemes jiems nestigs — imk kiek noresi! Gi kalbant apie kolektyvine gamyba — pramone ir amatus teks kazkiek suvisuomeninti, — tai sioji naujove ju kol kas nepalies. Ne, manding, sunkiausia bus tuomet, kai imsime lauzyti senas iprastas nuostatas. Siaip ar taip, is pradziu bus nelengva. Veliau, pasikeitus kelioms kartoms, iskils nauji uzdaviniai, gi dabar mes privalome isgyventi. Ir jei pradesime nuo tarpusavio priesiskumo ar leisime suveseti anarchijai bei nusikalstamumui…
— Sutinku! As su tavim.
— As irgi, — linktelejo Miselis, — nors, garbes zodis, niekad gyvenime nesitikejau, jog kada nors tapsiu direktorijos nariu!
Pirmasis Tarybos posedis buvo skirtas „ministru portfeliu” dalyboms.
— Pradesime nuo liaudies svietimo, — prabilo Miselis. — Ministru siulau isrinkti mesje Burne. Mes privalome bet kokia kaina issaugoti savo mokslini pavelda. Kiekvienas mokslininkas turi pasirinkti is mokiniu pacius gabiausius ir is pradziu perteikti jiems savo praktines zinias. Teorija destysime veliau — patiems talentingiausiems, jeigu tokiu atsiras. Podraug reikes rasyti vadovelius ir papildyti observatorijos bei mokyklos bibliotekas. Laimei, observatorijoje liko gana daug moksliniu darbu paciais ivairiausiais klausimais.
— Puiku! — sutiko Lui. — Pramones ministru siulau paskirti Et— ranza, zemes uki patiketi Sarnje, o tu, Zanai, busi geologijos ministru — tai labai svarbus darbas. Mesje kiure bus musu teisingumo ministru, o mokytojas — finansu ministru; jis laisvalaikiu savarankiskai studijavo ekonomika. Prisieis leisti pinigus — juk reikia tureti kokia nors mainu priemone.
— O as? — pasiteiravo Miselis.
— Tu organizuosi policija.
— Kad as tapciau policininku?!.
— Taip. Darbo turesi daug, jis bus nelengvas: surasymai, rekvizicijos, tvarkos palaikymas ir taip toliau. Tave gerbia, si aplinkybe tau pades.
— Na, tokiu budu as veikiai prarasiu visas simpatijas! O koki posta uzimsi tu?
— Palukek! Mari Prel bus sveikatos apsaugos ministre; jai pades daktaras Masakras ir daktaras Ziuljenas. O as, jei nepriestaraujate, uzsiimsiu armijos reikalais.
— Armijos? O gal tuo paciu ir laivyno?
— Galbut. Nezinia, kas musu laukia sioje planetoje! Be to, nelabai tenustebsiu, jei veikiai apsireiks tas niaurus subjektas is pilies.
Lui pataike i desimtuka! Kita diena ant visu sienu pasirode spausdinti atsisaukimai. Ju tekstas skelbe:
Valstieciai ir miestieciai! Vadinamasis visuomenes gelbejimo komitetas uzgrobe valdzia, prisidengdamas demokratijos regimybe. Kas priklauso tam komitetui? Is devyniu nariu tiktai keturi cionyksciai gyventojai! Darbininkas, trys mokslo ziurkes, inzinierius, mokytojas — stai jau sesi balsai pries du valstieciu balsus ir mesje kiure, kuri pries jo valia itrauke i sia purvina istorija. Ka visi tie zmones nutuokia apie teisetus jusu reikalavi mus? Tiktai as, stambus zemvaldys, galiu juos suprasti ir paremti. Stokite i mano partija! Isvaikykite apsisaukeliu saujele! Ateikite prie mano pilies Slenyje!
Joachimas Honegeris.
Lui dziugavo:
— Na, ka as jums sakiau? Stai matote! Teks imtis priemoniu.
Pirmaja priemone tapo visu ginklu konfiskacija; ginklus veliau isdalinome patikimiems savanoriams. Tokiu radosi penkiasdesimt; ju vadu paskyreme atsargos leitenanta Simona Bevena. Toji armijos uzuomazga, nepaisant kuo margiausios ginkluotes, jau buvo reiksminga jega.
Tuo metu galutinai paaiskejo, kad planetoje mes vieni. Inzinieriai, padedami Miselio bei mano dedes, sukonstravo pakankamai galinga siustuva, Radio-Tela. Atiduodami pagarba Zemei, savo naujajam pasauliui suteikeme lotyniska gimtosios planetos pavadinima — Telas. Pati didziausia menuli pramineme Febu, vidurini — Selena, o mazaji — Artemide. Zydraja saule pavadinome Heliju[2], o raudonaja — Soliu.
Simonas Bevenas jaudindamasis pasiunte i eteri pirmuosius saukinius. Transliavome juos penkiolika dienu, ismeginome ivairaus ilgio bangas, taciau nesulaukeme jokio atsako. Eteris tylejo. Anglies buvo mazai, tad veliau saukinius siusdavome tik karta per savaite. Ir lygiai taip nesekmingai. Reikejo pripazinti ruscia tiesa: esame pasmerkti vienatvei. Telo planetoje nebuvo kitu zmoniu, tiktai mes, na, nebent kokios nors menkos grupeles be siustuvu ir imtuvu.
HIDROS
Jei nepaisytume nauju labai panasaus turinio atsisaukimu, Honegeris musu nebetrikde. Kol kas nepavyko nustatyti, kas gi klijuoja tuos atsisaukimus. Taciau veikiai pilies seimininkas primine apie save paciu tragiskiausiu budu.
Ar atmenate Roza Feije, ta pacia mergina kuria mes istraukeme is griuvesiu po katastrofos? Nepaisant jaunatves — Rozai suka ko vos sesiolika, — ji buvo pati graziausia mergina visame kaime. Mokytojas mus perspejo, kad iki katastrofos apie ja atkakliai sukosi Sarlis Honegeris. Ir stai karta — buvo grazi naktis — prabudome nuo suviu. Mudu su Miseliu akimoju pasokome, taciau Lui buvo dar miklesnis, ir mes ikandin jo islekeme i lauka. Su revolveriais rankose puoleme i susisaudymo vieta. Ten jau darbavosi naktine sargyba: aidejo pavieniai medziokliniu sautuvu suviai, tratejo tetusio Boriu vincesteris — pastarasis istojo i musu armija, issaugodamas tureta serzanto laipsni. Gatve nutvieske liepsnos liezuviai: dege vienas namas. Susisaudymas buvo chaotiskas, karstligiskas. Kai tik pasiekeme aikste, virsum musu galvu susvilpe kulkos, pasigirdo automato serijos: uzpuolikai buvo ginkluoti automatais! Sliauzte nusigavome iki tetusio Boriu.
— Viena patiesiau, — isdidziai pareiske sis. — Skuodzianti, nelyginant laukine ozka senais gerais laikais!
— Ir kas gi jis?
— Is kur man zinot? Sunsnukiai mus uzpuole.
Nuaidejo dar keli suviai, paskui pasigirdo nevilties sklidinas moters balsas:
— Padekite! Cionai! Padekite!..
— Tai Roza Ferje, — pratare Lui. — Honegeris nori ja pagrobti, tai nieksas!
Automato serija priverte mus pasilenkti. Sauksmai tyko tolumoje. Kazin kur tamsoje suriaumojo masinos variklis.
— Na, palauk, kiaule! — susuko Miselis.
Jam atsake kandus juokas, paskui variklio gausmas eme tolti, kol galiausiai nutilo visai. Prie degancio namo liko keli nukautieji ir vienas suzeistasis, meginantis nusliauzti i sali. Mes nepatikejome savo akimis — tai buvo kaimo siuvejas! Kartece suvarpe jam kulksnis. Nelaimelio kiseneje radome automato apkaba.
Apklausa ilgai netruko. Vildamasis isgelbeti savo kaili, isdavikas atskleide visus Honegerio planus, siaip ar taip — tuos, kuriuos zinojo. Pilies seimininkas ketino uzgrobti kaima ir tapti Telo diktatoriumi. Jis vadovavo penkiasdesimciai samdomu banditu ir turejo didziules siuolaikiniu ginklu atsargas. Musu laimei, sunelis nepanoro laukti ir nusprende su tuzinu gangsteriu pasigrobti Roza Ferje, kurios palankumo jau seniai (ir bergzdziai) sieke. Siuvejas buvojo snipas; po antpuolio vyrukas tikejosi prisiglausti pilyje. Drauge su siuveju Honegerio atsisaukimus
