klijavo smuklininkas Ziulis Modriu. Ta pacia nakti abu isdavikus pakoreme ant didelio azuolo sakos.
Susiremime netekome triju zmoniu, sesi buvo suzeisti. Dingo trys merginos — Roza, Misele Oduji ir Zaklina Prel, Mari dukterecia. Uztat po to naktinio antpuolio visi kaimo ir aplinkiniu fermu gyventojai stojo musu pusen. Banditai paliko du nukautus vyrus, du automatus, revolveri ir nemazai soviniu. Austant, dar nepatekejus zydrajai saulei, Taryba vienbalsiai paskelbe Sarli ir Joachima Honegerius drauge su visais ju bendrais uz istatymo ribu ir isleido isaka del mobilizacijos. Taciau netiketi ivykiai priverte atideti pilies ataka.
Ta ryta kai musu armija susirinko aiksteje, i kaima isiverze is siaubo paklaikes motociklininkas. Tas valstietis su savo zmona ir dviem vaikais gyveno izoliuotoje fermoje uz penkiu kilometru nuo kaimo. Pries tris dienas jisai mums pranese, jog itin keistomis aplinkybemis krito viena karve: ryte ji buvo visiskai sveika, o vakare seimininkas ganykloje rado tiktai gyvulio skeleta bei kaili. Atrode, jog is vargses karvutes kazin kas isciulpe visa krauja mesa bei vidurius. Odoje liko kelios nedideles angos. Ir stai siandien tasai valstietis atsiskubino vel. Jis taip skubiai nusoko nuo motociklo, jog neissilaikes griuvo i dulkes ir kimiai susvokste:
— Mirtis! Skraidancios deles! Jos zudo vienu smugiu…
Nelaimingasis buvo baltas it kreida ir visas drebejo. Sugirdeme
jam pilna stiklinaite degtines, ir tik tada valstietis istenge papasakoti, kas gi nutiko.
— Vadinas, austant isginiau karves, norejau iskuopti tvarta. Pjeras, mano sunelis, nugine jas i ganykla. Zinia, danguje regejau zalia debesi, bet kas gi, velniai rautu, zinojo, kas ten per daiktas! Siame pasaulyje dvi saules ir trys menuliai, pamaniau as, tai kodel negali buti ir zaliu debesu? Na, ir stai. Ak, kokia slykstybe! Pjeras jau pasuko namu link, kai debesis umai eme kristi. Taip, ir nukrito! Ir pamaciau, jog ten geras simtas zaliu deliu, ir visos su tabaluojanciais ciuptuvais! Jos nudribo tiesiai ant bandos, ir nelaimingos karves susyk krito negyvos. Saukiu Pjerui: „Slepkis!” — tik jis jau nebesuspejo, vargselis. Viena dele prileke priejo ir is virsaus, is geru triju metru aukscio, smoge kazkuo panasiu i ilga liezuvi, ir vaikis issyk griuvo negyvas. Tuomet uzrakinau zmona su antruoju kudikiu name, liepiau sedeti ir nieku gyvu neiti laukan, o pats sokau ant motociklo — ir cionai! Jie mane vijosi, tie prakeikti padarai, taciau nepavijo. Prasau, vaziuojam drauge, as bijau, kad jie isivers i namus!
Is valstiecio pasakojimo tuctuojau atpazinome keistuosius pelkiu gyventojus, taciau labai nustebome, kad jie geba skraidyti. Siaip ar taip, gresme buvo rimta. Mudu su Miseliu pasiciupome du automatus ir sedome i dengta masina; Vandalis, neprasydamas leidimo, isitaise ant uzpakalines sedynes, Bevenas su visa savanoriu grandimi soko i sunkvezimi dengtu virsum — ir iskeliavome.
Uz dvieju kilometru pamateme pirmaja hidra — sitaip Miselis pakrikstijo tuos nelemtus padarus, ir tas vardas prigijo. Hidra sklande virs pievos, vaikydama avis. Numuseme ja ir sustojome, nepaisydami valstiecio prasymu pasiskubinti.
— Norint iveikti priesa privaluji pazinti, — paaiskino Vandalis.
Gyvunas panesejo i didziuli istempta keturiu metru ilgio vyn- maisi su galinga plokscia uodega. Priesaky tabalavo sesi tusciaviduriai ciuptuvai su raginiais nagais galuose, is ju sunkesi gleives. Kiekvieno ciuptuvo papedeje gludejo po aki. Viduryje, ciuptuvais apjuostame rate, stuksojo kuginis kupstas, is kurio stirksojo ilgas vamzdelis; raginis jo galas nureztas istrizai nelyginant svirksto adata.
— Ko gero, geluonis nuodingas, — pastebejo Vandalis. — Patariu saudyti, neislipant is sunkvezimio; brezentas storas, galbut jisai jus apsaugos. Butent toki padara mateme pelkeje, tik sis kur kas didesnis ir gali skraidyti. Taciau kaip? Neaisku…
Isilgai visos virsutines hidros liemens dalies karojo du maisai, suvarpyti kulkomis. Uz ciuptuvu, kur pataike uztaisas, zalioje mesoje ziojejo skyle, i kuria galima buvo igrusti kumsti.
Mes pajudejome i prieki. Masina vairavo Miselis. Atsidariau savo puses langeli ir iskisau laukan automato vamzdi; antraji automata sugniauze Vandalis ir saugojo kairiaja puse. Sunkvezimis riedejo pavymui.
Uz posukio tarp medziu isvydome dar viena hidra. Ji sustingo ore mazdaug per tris metrus nuo zemes, laisvai nukorusi mazuma virpancius ciuptuvus. Is netiketumo prasoviau pro sali. Hidra mostelejo uodega ir eme sparciai kilti aukstyn — mazdaug sesiasdesimties kilometru per valanda greiciu! Taip ir nepavyko jos numusti. Dar uz puskilometrio pasirode ferma; is kamino ruko taikus dumelis. Pravaziavome pro sali ir pasukome i gruntuota kelia, kur masinos ratai vargiai istenge issiropsti is giliu provezu. Uz lango stiklo smestelejo persigande valstietes ir jos antrojo sunelio, gal vienuolikos metu berniuko, veidai.
Pervaziavome lauka ir atsidureme ganykloje. Cia prie karviu lavonu knibzdejo maziausiai sesiasdesimt hidru, viena ar du ciuptuvus panardinusiu auku kunuose.
— Atsargiai! — riktelejo mums valstietis. — Tik ka ju buvo kur kas daugiau!
Kol nenuaidejo pirmas suvis, hidros nekreipe i mus demesio. Kai kurios apsunkusios atsiplese nuo karviu lavonu ir pasuko prie vandens — matyt, atsigerti. Kad ir kaip ten butu, ta akimirka mes tespejome iziureti, kaip, prilekusios prie dideles balos, hidros nardino i ja ypatinga storelesni ciuptuva ir godziai siurbe vandeni. Po to pabaisos pastebimai issipute, taciau, kad ir keista, ju judesiai tapo akivaizdziai lengvesni.
Kiekvienas issirinkome po taikini. As nusitaikiau i artimiausia grupe — seseta padaru, dorojanciu viena karve.
— Ugnis! — sukomandavo Bevenas. Sutreskejo salve, tarsi kas butu perdreskes silkini audini. Tuscios mano automato gilzes subarbeno i priekini stikla; viena isoko Miseliui uz apykakles, ir tasai trumpai nusikeike, po marskiniais pajutes ikaitusi metala. Hidros eme blaskytis. Daugelis issyk sudribo ant zemes nelyginant perdurti maisai, — sienavau jas be gailescio. Vandalis, taiklesnis uz mane, isigudrino viena salve pakirsti po dvi. Medziokliniu sautuvu kartece draske hidras i gabalus.
Tos, kuriu nepavyko kliudyti issyk, stebetinai greit metesi aukstyn ir po keliu sekundziu zaliu debeseliu pakibo aukstai virsum musu galvu. Vel uztaisiau automata ir islipau is masinos. Sunkvezimyje isitaise savanoriai pasirenge pridengti mus ugnimi. Negyvu karviu oda buvo subadyta neatpazistamai; raginiai danteliai, vainikuojantys hidru ciuptuvus, paliko apvalias plestines angas. Visa poodine mesa virto kazkokiu juosvu purvu.
— Isorinis virskinimas, — paaiskino Vandalis. — Nelyginant vabalo plaukiko lervu. Hidra nudobia auka nuodingu geluonimi, paskui per ciuptuvus isvirkscia skrandzio sulciu, kuris mesa pavercia maistingomis gleivemis, ir ramiai susiurbia ta mase.
Noredamas geriau apziureti pabaisa Vandalis pasilenke, pritupe, bet tuctuojau pasoko, staugdamas is skausmo: jo ranka atsitiktinai palytejo zalia oda.
— Atsargiai! Nelieskit tos slykstynes, ji degina!
Kairiaja Vandalio ranka issyk isbere balksvi spuogeliai.
— Degina kaip velnias! Ar kada lytejote meduza? Tai stai, cia tas pat, tik stipriau. Kas palies — nepasidziaugs!
Jo ranka sparciai istino, Vandalis dvi dienas inkste is skausmo, bet, laimei, paskui viskas praejo.
Tuo tarpu zaliasis debesis vis kybojo virsum musu galvu, ir mes neismaneme, ka daryti. Pasisalinti? O jei hidros vel sumanys pulti ferma? Pasilikti? O jei Honegeris, mums nesant, uzims kaima? Dilema issprende pacios hidros.
— Atgal, i priedanga! — umai sukliko Miselis, nenuleidziantis akiu nuo zaliojo debesies. Mes puoleme prie masinos; pirmas i ja isoko Vandalis, ikandin ir mudu su Miseliu. Spejau uztrenkti dureles, kai vienas padaras trenkesi i masinos stoga ir uzsimuse. Laimei, metalas atlaike smugi. Likusios pabaisos didziuliu greiciu eme suktis virs sunkvezimio, panesedamos i fantastiska karusele. Paskubomis uzveriau masinos langeli ir stebeilijau i jas, pasirenges kiekviena akimirka atidengti ugni.
Nuaidejo suviai. Savanoriai negailejo parako! Suzeistos hidros susirietusios dribo ant zemes, o likusios toliau sukosi paselusiam sokyje. Umai, tarsi pagal komanda, jos metesi atakon, istiesusios nuodingus geluonis. Pasigirdo klyksmas — matyt, viena hidra persmeige brezenta savo gresminguoju ginklu ir igele kazkuriam vaikinui. Sunkvezimis issyk pajudejo. Dabar mes taip pat atidengeme ugni ir sisyk saudeme ganetinai sekmingai. Hidros aplipo sunkvezimi, mes baiminomes suzeisti draugus, bet, kadangi musu niekas nepuole, taikemes neskubedami ir saudeme pasirinktinai — tarytum tire. Per kelias minutes pavyko sunaikinti dar trisdesimt pabaisu, o viso ju nukoveme daugiau nei septyniasdesimt. Sikart pamoka nenuejo veltui: hidros metesi aukstyn ir galu gale nuskrido.
Viena negyva, taciau neprakiurdyta pabaisa liko kyboti per du metrus virs sunkvezimio. Vikriai uzmeteme ant jos kilpa ir nuvilko— me i kaima nelyginant priesu oro baliona. Valstieti su seima ir pusiau suvirskinta jo sunelio lavona taip pat issivezeme drauge. Lauke liko dvylikos karviu kunai ir visos nukautos hidros — tiktai viena Vandalio prasymu aprisome virvemis ir atsargiai itraukeme i sunkvezimi, kad veliau galetume nuodugniai istyrineti.
Beje, paaiskejo, kad nuogastavome be reikalo: sunkvezimyje niekas nenukentejo, tiesiog vienas savanoris sukliko is baimes. Nepaisant sekmingos operacijos baigties, dabar zinojome, koki gresminga pavoju mums kelia
