uzgrobeme du automatus, veikianti dvidesimties milimetru kulkosvaidi ir daug saudmenu. Mazoji musu armija issyk tapo neismatuojamai galingesne.
Laukeme zvalgu, nenutraukdami ugnies, ir veikiai pilyje tvykstelejo gaisras. Galu gale zvalgai sugrizo. Antraja prieso gynybos linija esancia per du simtus metru nuo pilies, sudare apkasai su trimis kulkosvaidininku postais ir atskirais automatininku lizdais. Baigdamas pranesima tetusis Boriu pridejo:
— Nesuprantu, ka jie ketino veikti su visais siais ginklais? Juk negalejo numatyti, kas mums nutiks! Reiks apie juos pranesti policijai.
— Taigi mes dabar ir esame policija, seni!
— Tiesa, as ir pamirsau. Na, tuomet viskas kur kas paprasciau!
Bevenas kartu su mumis uzkope i kalvos virsune, atidziai apziurejo vietove ir paprase Miselio paskubomis brukstelti plana. Miselis greit atliko uzduoti: laisvalaikiu jis piesdavo ir, tiesa sakant, piesdavo puikiai.
— Jus su dviem kariais pasiliekate cia, — nusprende Bevenas, — artilerija taip pat pasilieka. As pasiimsiu tik kulkosvaidi ir katapulta. Turiu tris signalines raketas, kai pamatysite jas — nutraukite ugni. Prieso apkasai driekiasi palei ta neauksta pylima laukymes apacioje. Ir saudykite kuo taikliau!
— Masakra irgi pasiimsite?
— Ne, jis pasiliks cia. Juk Masakras — vienintelis chirurgas sioje planetoje!
— Teisingai. Taciau nepamirskite, kad esat inzinierius.
Musu savanoriai leidosi link pilies, is paskos tempdami kulkosvaidi ir katapultas. Isakiau raketininkams atidengti ugni i prieso apkasus. Apsaudymas truko keturiasdesimt penkias minutes — po dvi raketas per minute. Is viso turejome du simtus desimt raketu, gamykla atidave viska ka galejo, todel prisiejo taupyti.
Neturedami binoklio, is savo stebejimo punkto negalejome nustatyti priesui padarytos zalos, tad paprasciausiai stengemes sutelkti ugni i centra ar i pacius apkasu pakrascius, ten, kur zvalgai pastebejo kulkosvaidininku lizdus. Po trisdesimt penktosios salves galiausiai prabilo ir musu kulkosvaidis. Keturiasdesimt penktoji smoge staciai i pylima. Issyk po sio smugio isvydau dumine signalines raketos uodega ir isakiau nutraukti ugni.
Kitoje pilies puseje prasidejo susisaudymas: musiskiai atakavo is priesakio ir is uznugario. Lengviau atsidusau pastebejes, kad prieso kulkosvaidziai tyli. Susiremimas tesesi gal dvidesimt minuciu. Nuolat aidejo granatu sprogimai; dusliai sproginejo katapultu bombos. Paskui viskas nutyko. Mes susizvalgeme, neistengdami nuslepti nerimo. Kuo baigesi ataka? Ar daug auku? Galiausiai is misko isniro savanoris, mosuojantis popieriaus lapu. Vos sulaukeme, kol jis nubegs slaitu zemyn.
— Viskas gerai, — dusdamas pranese vaikinas ir istiese pranesima. Miselis skubiai isvyniojo lapeli ir balsu perskaite:
— Apkasai uzimti. Penki musiskiai nukauti, dvylika suzeistu. Priesininkas patyre didziuliu nuostoliu. Mazdaug dvidesimt zmoniu uzsibarikadavo pilyje. Sokite i sunkvezimi ir atvezkite musiskiams raketines atramas bei daktara. Sustokite prie jegeriu namelio. Bukite atsargus: miske gali slapstytis priesai.
Prie medziotoju namelio radome Bevena.
— Musis buvo karstas ir atkaklus, laimei, greit baigesi. Jusu raketos, — Bevenas kreipesi i dede, — tiesiog nuostabios! Be ju ir be jusu katapultu, — pridejo jis, atsigrezdamas i mane, — mums butu buve riesta.
— Kas is musiskiu zuvo?
— Trys darbininkai — Salavenas, Frijo ir Roberas. Ir du valstieciai — nezinau, kuo jie vardu. Cia, namelyje, guli trys sunkiai suzeisti kariai.
Masakras tuctuojau nuskubejo pas juos.
— Lengvai suzeide devynis, — tese Bevenas, — as vienas is ju. — Jis kilstelejo sutvarstyta kairiaja ranka. — Niekai, skeveldra palei nyksti.
— O kaip ana puse?
— Daug nukautu ir suzeistu. Trys paskutiniosios salves kirto tiesiai i apkasus. Eime pasiziureti.
Isties, darbas buvo atliktas „svariai”. Net tikra artilerija vargiai butu istengusi nuveikti daugiau.
Pamirse atsarguma kystelejome is apkasu galvas, ir virsum ju tuctuojau susvilpe automato serija.
— Jiems pavyko issinesti lengvaji kulkosvaidi ir viena automata, — pratare Bevenas, — tad verciau jau jus, mesje Burne, parodykit musu zmonems, kaip statyti raketu atramas.
— Kodel? Viska padarysiu pats.
— Neleisiu jums rizikuoti!
— Visu pirma, keturiasdesimt treciaisiais as dalyvavau italu kampanijoje, o sitie banditai tikrai nera baisesni uz Hitleri. Antra, as, kaip ir visi astronomai, turiu per daug kraujo, tad visai nekenktu mazuma jo nuleisti. Trecia, esu atsargos majoras, o jus viso labo tik leitenantas, tad daugiau jusu nebegaisinsiu. Ap-link! — juokdamasis pridejo dede.
— Nusileidziu! Tik bukite atsargus!
Raketu atramas pastateme apkasuose per du simtus metru nuo pilies. Isdidus statinys gerokai nukentejo: desinysis sparnas sudeges, langai ir durys uzbarikaduoti. Laukymeje riogsojo pajuodusio metalo kruva — viskas, kas liko is prasmatnaus Honegerio limuzino.
— Gal zinote, kas nutiko musu merginoms? — paklause Miselis.
— Vienas belaisvis tvirtina, kad jas dar pries ataka uzrakino giliame rusyje. Regis, Honegerio dukrele nepritare tetusio planams, tad ja veikiausiai uzdare ten pat. Matyt, mergina norejo perspeti mus apie brolio ir tevo keslus. Reikia taikytis i langus ir duris, — uzbaige Bevenas, kreipdamasis i dede.
Pasukome kreipianciasias atramas reikiamu kampu. Vos kuris nors is musu kysteldavo galva virs apkasu, akimoju imdavo svilpti kulkos. Galiausiai dede ijunge elektros kontakta. Isgirdome trumpa raketu kauksma bei kurtinanti sprogima.
— Tiksliai!
Po antrosios salves raketos pranyko isduzusiuose languose ir sprogo viduje. Prieso kulkosvaidis nutilo. Paleidome dar tris salves. Uz musu nugaru isitaise savanoriai laiste kulkosvaidziu ugnimi ziojincius pilies langus. Bet stai is apvalaus pastoges langelio isniro ranka ir eme mosuoti balta skepeta.
— Pasiduoda! Seniai metas.
Pilies viduje nuaidejo dar keli suviai: matyt, pasidavimo salininkai ramino tuos, kurie trosko kautis iki pabaigos. Balta skepeta dingo, paskui pasirode vel. Susisaudymas nutilo. Baimindamiesi klastos, is apkasu nelindome, taciau ugni visgi nutraukeme. Galu gale pro ismustu duru anga i terasa isejo zmogus, nesinas balta nosine.
— Eiks arciau! — isake Bevenas.
Zmogus pakluso. Tai buvo visai jaunutis blondinas, malonaus, taciau isvargusio veido, su giliais idubusiomis karsciuojanciomis akimis.
— Ar paliksite mus gyvus, jei pasiduosime? — paklause jis.
— Busite teisiami. O jei nepasiduosite, visus greiciau nei per valanda issiusime i ana pasauli. Isduokite mums Honegerius ir iseikite laukymen, iskele rankas.
— Sarlis Honegeris nukautas. Jo tevas gyvas, taciau mums teko ji apsvaiginti; kai iskeleme balta veliava senis eme saudyti i mus.
— Kur merginos?
— Jos rusyje kartu su Ida, atleiskite, su madmuazele Honeger ir Madlena Diuser.
— Jos gyvos, nenukentejo?
Blondinas guztelejo peciais.
— Aisku. Ka gi, iseikite, mes laukiam.
TEISMAS
Dvidesimt islikusiu kareivu issirikiavo laukymeje, numete po koju ginklus ir sudejo rankas uz galvu. Du paskutinieji istempe Honegeri, kuris vis dar neatgavo samones; prie senio pastateme sargybinius.
Gniauzdami automatus, mudu su Miseliu iejome i pili; vienas belaisvis rode mums kelia.
Viduje viespatavo chaosas. Ant salono sienu kreivai sleivai kybojo kulkomis suvarpyti izymiu meistru paveikslai imantriuose remuose. Du tusti gesintuvai bylojo, kad cia taip pat siautejo gaisras. Vestibiulyje tysojo
