sprogimo subjaurotas Sarlio Honegerio lavonas; grindys ir sienos nusetos skeveldromis.
Sraigtiniais akmeniniais laiptais nusileidome i rusi; metalines durys gaude nuo smugiu, kazin kas beldesi is vidaus.
Kai tik atsoveme sklasti, mums priesais issoko Ida Honeger. Miselis stvere ja uz rankos.
— Kur begate?
— Kur mano tevas? Brolis?..
— Jusu brolis nukautas, o tevas… kol kas gyvas.
— Nejaugi jus ji?..
— Madmuazele, — prabilau, — per ji zuvo dvylika musiskiu, jau nekalbant apie jusiskius.
— Tai siaubinga. Kodel jie taip pasielge? — sulemeno ji ir apsipyle asarom.
— Sito mes dar nezinome, — atsake Miselis. — Kur merginos, kurias jie pagrobe? Ir toji, na, kaip ten ja, kino aktore?
— Mede Diuser? Ten, pozemyje. O likusios, regis, rusyje kairej.
Iejome i pozemi. Sienas blausiai apsviete zibaline lempa. Nepaprastai isblyskusi Madlena Diuser kiutojo kampe.
— Tikriausiai jos sazine nesvari, — pratare Miselis. — Kelkis ir iseik! — grubiai pridejo jis.
Paskui islaisvinome tris merginas is kaimo.
Kai uzkopeme i pirmaji auksta, ten jau radome Lui su likusiais Tarybos nariais.
— Senasis Honegeris atgavo samone. Eime, reikia ji apklausti.
Honegeris sedejo laukymeje salia dukters. Isvydes mus, senis atsistojo.
— As jusu neivertinau. Turejau patraukti savo pusen inzinierius, tuomet butume uzvalde sia planeta.
— O kam? — paklausiau.
— Kaip tai kam? Nejau nesuprantate, jog tai buvo tas retas atvejis, kai zmogus galetu paimti i savo rankas zmonijos likima. Po keliu kartu butume sukure superzmoniu rase.
— Is jusiskes medziagos? — pasaipiai paklausiau.
— Mano zaliavoje buvo visko, ko reikia: atkaklumas, vyriskumas, panieka mirciai. Viltis dejau ir i jus. Taciau suklydau manydamas, jog istengsiu paimti valdzia be jusu. Ateiti reikejo kurti drauge.
Jis palinko prie raudancios dukters.
— Pasigailekite jos; Ida nieko nezinojo apie mano planus, netgi megino mums sukliudyti. O dabar sudie…
Jis mikliai kazin ka isimete i burna, sumurmejo: „Cianas”, — ir susmuko ant zemes.
— Na, ka gi, vienu teisiamuoju maziau, — vietoj iprastu atsisveikinimo zodziu pratare Miselis.
Savanoriai jau krove i masinas trofejus: keturias automatines patrankas, sesis kulkosvaidzius, simta penkiasdesimt sautuvu bei automatu, penkiasdesimt revolveriu ir daugybe saudmenu. Pilyje slypejo tikras arsenalas, bet visu vertingiausias radinys buvo naujutelaites spausdinimo stakles.
— Nesuprantu, ka su visa sia technika jie ketino veikti Zemeje?
— Vienas belaisvis minejo, kad Honegeris vadovavo fasistinei organizacijai, — atsake Lui.
— Siaip ar taip, viskas i gera. Dabar bus kuo atremti hidru atakas.
— Beje, po ano sykio ju daugiau nemateme. Vandalis ir Breforas baigia mazosios hidros skrodima; pabaisa jie panardino i statinaite su spiritu. Tasai Breforas tiesiog nepakeiciamas. Jis jau ismoke kaimo vaikucius lipinti molinius indus, kaip ta daro Pietu Amerikos indenai.
Kai sugrizome i kaima, buvo ketvirta valanda po pusiaudienio. Kautynes truko maziau nei diena. Nusigavau iki namu ir uzmigau it uzmustas. Sapnavau savo senaja laboratorija Bordo mieste, mano sefas man sake: „Linkiu jums maloniai praleisti atostogas. Esu tikras, ten rasite daug idomiu tyrinetinu dalyku…” Kokia ironija! Paaiskejo, kad tie „idomus dalykai” — istisa planeta!
Paskui isvydau masyvia pusbrolio Bernaro figura, stuksancia duru angoje, po to kalna, nurezta kazin kur papedeje, per simta metru po manimi…
Sesta valanda vakaro mane pazadino brolis, ir mudu iskeliavome pas Vandali. Sis lauke musu mokykloje; priesais biologa ant stalo gulejo pusiau preparuota hidra, skleidzianti dusinanti spirito kvapa. Vandalis ant popieriaus lapeliu ir ant lentos piese eskizus. Breforas su Masakru jam padejo.
— O, stai ir tu, Zanai, — sutiko mane Vandalis. — Atiduociau desimt gyvenimo metu, kad tik galeciau pademonstruoti si pavyzdeli musu akademijoje! Stulbinanti anatomija!
Jis nusivede mane prie piesiniu.
— Tik ka pradejau studijuoti siuos gyvunus, bet jau suzinojau daugybe idomiausiu dalyku. Sprendziant is visos eiles pozymiu, jie priskirtini zemiausios kategorijos organizmams. Kraujotakos sistema labai paprasta. Sirdis su dviem skilveliais, kraujas melsvas, viena smarkiai issisakojusi arterija, o toliau kraujas teka limfiniais keliais ir grizta i sirdi viena stora surenkancia vena. Poodines ertmes vaidina itin svarbu vaidmeni. Hidros kunas net po mirties staciai niekingo tankio. Virskinimo sistema itin paprasta. Bet stai kas nuostabu! Visu pirma, nerviniai centrai: jie nepaprastai sudetingi ir issivyste, ciuptuvu papedeje po chitininiu sarvu gludi tikros smegenys, po jomis — labai idomus organas, primenantis elektrine raju baterija. Tas organas ir patys ciuptuvai aprupinti gausiai issisakojusiais nervais. Akys tobulos nelyginant musu zinduoliu. Nenustebsiu, jei paaiskes, kad sie gyvunai tam tikra prasme protingi. Ir antras idomus dalykas — vandenilio maisai. Siuose didziuliuose ple— vetuose maisuose, aprepianciuose visa virsutine hidros dali, keturis turio penktadalius uzima vandenilis! Vandenilis susidaro vandens skaidymosi zemose temperaturose metu. Poretu specialaus ciuptuvo kanalu vanduo patenka i ypatinga organa, kuriame vyksta cheminis jo skaidymasis. Manding, deguonis pereina i krauja, juk tas organas perdem apnarpliotas arteriniais kapiliarais. Ak, jeigu mums pavyktu iminti sios vandens katalizes misle! Kai vandeniliniai maisai pilni, lyginamasis hidros svoris mazesnis uz oro svori, ir padaras laisvai sklando atmosferoje. Galinga plokscia uodega atstoja peleka ir — kas svarbiausia — vaira. Hidra juda ypatingu ertmiu susitraukimo deka — jos ismeta lauk ora, sumaisyta su vandeniu. Tas misinys su didziule jega islekia atgal per tikru tikriausias tutas. Viena tokia ertme patalpinau i gelezini zieda ir srove suzadinau jos raumenis. Pazvelk, kas nutiko ziedui!
Storas gelezinis lankas susisuko astuoniuke.
— Raumenu jega staciai neitiketina!
Kita ryta pabudau nuo beldimo i duris. Atvyko Lui pasiuntinys. Jis mane perspejo, kad tuojau prasides belaisviu teismas (tu belaisviu, kurie nebuvo suzeisti), ir primine, jog Tarybos nariu dalyvavimas butinas.
Nusiskubinau i teismo vieta. Virs kaimo kilo zydroji saule.
Teismas susirinko dideleje darzineje, siam atvejui paverstoje i posedziu sale. Tribunola sudare Tarybos nariai ir visuomenes atstovai, tarp kuriu buvo Vandalis, Breforas, mano brolis Polis, Masakras, penki valstieciai, Bevenas, Etranzas ir sesi darbininkai. Tarybos nariai sedejo prie stalo ant pakylos, likusieji isitaise aplink mus. Priesais juos liko laisva erdve kaltinamiesiems, o toliau issirikiavo suoleliai, skirti publikai. Ginkluota sargyba saugojo visus isejimus. Tribunolo pirmininku buvo isrinktas mano dede. Amzius bei moralinis autoritetas suteikejam sitokia teise. Pries isakydamas ivesti kaltinamuosius, astronomas atsistojo ir kreipesi i susirinkusius:
— Dar niekam is musu neteko buti teiseju, gi siandien mes esame ypatingojo tribunolo nariai. Kaltinamieji netures advokatu, vadinas, mes negaisime laiko begaliniams gincams. Uztat turime stengtis buti kuo teisingesni bei nesaliskesni. Du pagrindiniai nusikalteliai nebegyvi, ir noriu jums priminti, jog sioje planetoje, kur tiek mazai zmoniu, dera branginti kiekviena gyvybe. Taciau nevalia pamirsti, kad del teisiamuju kaltes zuvo dvylika musu savanoriu, o trims merginoms teko patirti gedingus izeidinejimus. Iveskite kaltinamuosius!
— Kur Menaras? — pakuzdomis paklausiau as.
— Jis su Martina ruosia katastrofos teorija. Tai labai idomu. Pasikalbesim veliau.
I darzine vienas po kito iejo kaltinamieji, lydimi ginkluotos sargybos. Ju buvo trisdesimt vienas. Ida Honeger ir Madlena Diuser atlydejo paskiausiai.
Mano dede prabilo vel:
— Visi jus kaltinami grobimu, zudynemis ir ginkluotu antpuoliu, o drauge ir valstybes isdavimu. Kas jusu vadas?
Kaltinamieji sekundele padvejojo, paskui isstume priekin rudaplauki milzina
— Kai seimininku nebudavo, as vadovaudavau uz juos.
— Jusu vardas, amzius, profesija?
— Zanas Bironas, trisdesimt dveju metu. Anksciau buvau mechaniku.
— Jus prisipazistate kaltas?
