atrode, jog kairiaja veido puse smaigsto nesuskaiciuojamos adatos.
— Kas Martinai?.. — sukuzdejau.
— Jai nieko nenutiko, — atsake Masakras. — Lengvas nervinis sukretimas. Daviau jai migdomuju.
— O kas man?
— Nudegimai, isniro kairysis petys. Jums pasiseke. Hidra nubloske tamsta per gera desimti metru — ir jokio rimto suzeidimo, neskaitant isnarinto peties! Smugi susvelnino krumai. Peti itveriau, kol gulejote be samones, todel ir atsitokejote. Dabar kelias savaiteles teks paguleti.
— Dvi savaites? As turiu tiek darbu! Tik ka suradau gelezies ruda…
Rankas sutrauke klaikus skausmas.
— Sakykit, daktare, ar nieko neturite pries tuos nuodus? Degina tiesiog neistveriamai.
— Po penkiu minuciu palengves: uztepiau raminancio tepalo.
Durys atsilapojo, ir i kambari isiverze Miselis. Jis metesi prie manes, bet, isvydes sutvarstytas rankas, sustojo.
— Daktare, kas jam?
— Niekai!
— Ak, seni, seni! Jeigu ne tu, mano sesers jau nebutu…
— Nejau manai, kad buciau leides tai skraidanciai delei suziau— moti mus vien del to, kad ji suklydo, rinkdamasi maista? — pameginau pajuokauti as. — Beje, ji nebegyva?
— Nebegyva? Ne tas zodis! Juk tu supjaustei pabaisa i dirzus! Drauguzi, nebezinau, kaip tau dekoti…
— Nesirupink! Sioje planetoje dar turesi proga padaryti man panasia paslauga.
— O dabar leiskite ligoniui pamiegoti! — pertrauke mus Masakras. — Netrukus jis ims karsciuoti.
Visi paklusniai pasuko duru link. Kai Miselis jau zenge i koridoriu, suktelejau jam ir paprasiau rytoj atsiusti pas mane Beltera.
Veikiai uzmigau, ir tas nerimastingas miegas truko kelias valandas. Prabudau visiskai nusilpes, bet uztat be jokiu karsciavimo pozymiu. Paskui uzsnudau vel — sisyk jau ramiai — ir ismiegojau kone iki kito pusiaudienio. Veida ir rankas skaudejo kur kas menkiau. Greta mano lovos ant kedes miegojo dvilinkai sulinkes Miselis.
— Jis nesitrauke nuo taves visa nakti, — pranese Polis, pasirodes tarpduryje. — Kaip jautiesi?
— Geriau, kur kas geriau! Kaip manai, kada galesiu keltis?
— Masakras sake, jog po dvieju triju dienu — jei priepuolis nebepasikartos.
Umai is uz Polio nugaros isniro Martina, nesina padeklu, ant kurio stovejo garuojantis kavinukas.
— Pusryciai Herakliui! Daktaras leido.
Ji pastate padekla ant stalelio, padejo man atsisesti, uzkiso uz nugaros pagalve ir prabegom lupomis pakstelejo i kakta.
— Stai jums atlygis, tegul ir menkutis! Tik pamanykite: jeigu ne jus, dabar buciau beformis lavonas. Br-r!
Mergina palytejo Miselio peti.
— Kelkis, brolau! Taves laukia Lui.
Miselis ziovaudamas atsistojo, pasiteiravo, kaip jauciuosi, ir pasisalino drauge su Poliu.
— Lui taip pat zadejo uzsukti. O dabar, Herakli, as jus pamaitinsiu.
— Kodel Herakli?
— Kaip kodel? Plikomis rankomis susigrumti su hidromis!..
— O as maniau, kad jus turite omeny mano herakliska kuno sudejima! — neva apmaudziai nutesiau as.
— Na, jei juokaujate, vadinas, greit pasveiksite.
Ji pamaitino mane nelyginant kudiki, paskui istiese puodeli kavos.
— Skanu! — pagyriau.
— Dziaugiuosi. Juk pati ruosiau. Bet jei tik zinotumet!.. Del kavos man teko kreiptis i Taryba, isivaizduojate? Dabar kava prilyginama vaistams!
— Bijau, kad nuo kavos teks atprasti. Vargu ar Telo planetoje rasime kavamedziu. Bet tai dar puse bedos, taciau ka gi darysime su cukrumi?..
— Nieko baisaus! Surasime koki nors cukringa augala! O jei nesurasime — kaime liko aviliu. Valgysime medu, kaip senais gerais laikais.
— O geles? Musu Zemes lopinelyje ju pakanka, uztat Telo augaluose iki siol dar nepastebejome ne vieno ziedelio.
— Pagyvensim — pamatysim. As optimiste. Is milijardo milijardu turejome tik viena sansa likti gyvi — ir vis delto islikome!
Musu pokalbi nutrauke beldimas i duris. Pasirode neperskiriami Ida ir Anri.
— Atejome dirstelti i didvyri! — pareiske Ida.
— Hm, didvyri… Kai tave uzspeicia i kampa, norom nenorom tampi didvyriu!
— Nezinau, — atsiliepe Anri. — Ko gero, as buciau leidesis sueda— mas.
— Net jei su tavimi butu buvusi Ida?
— Ka, ka?..
Nuraudau.
— Ne, pasakyti norejau ne tai. Isivaizduok, kad su tavimi butu buvusi Martina ar kuri kita mergina!
— Atvirai snekant, nezinau.
— Tu paprasciausiai saves neivertini! Beje, tave pasikvieciau ne tokiems pokalbiams. Pasiimk du zmones, kurie dirbo su manimi, ir nuodugniau istyrinek rudviete. Atnesk man ivairiu pavyzdziu. Tadien, kai suradome gelezi, buvojau velu, ir as negalejau kaip reikiant apziureti klodo. Jeigu jis pasirodys vertingas, pasistenk issyk nuzymeti patogia gelezinkelio trasa. Taciau nepamirs hidru: pasirodo, jos ne visuomet skraido buriais, as tuo isitikinau! Tos pabaisos gali pulti po dvi ar po tris, tad geriau apsaugai pasiimk desimt zmoniu ir sunkvezimi. O kaip sekasi jums, Ida?
— Pradejau sisteminti jusu dekretus. Man labai idomu: staciai akyse gimsta nauji istatymai. Taciau jusu Taryba… Jus pasiskyre— te sau diktatoriskus igaliojimus!
— Tikiuosi, laikinai. O kol kas kitaip nevalia. Kas nauja kaime?
— Lui nirsta. Jis surado stebetojus, praziopsojusius jusu hidra, — tai vaikinai is treciojo posto. O tie teisinasi, sako, kad hidra buvo viena.
— Tai sunsnukiai!
— Lui rekia, kad juos reikia nusauti.
— Na, sito jau per daug…
Po penkiu dienu, remdamasis i Miseli ir Martina, pirmasyk isejau is namu. Tada ir suzinojau, kuo baigesi incidentas: zioplius paprasciausiai isvijo is apsaugos ir nuteise dvejus metus padirbeti sachtoje. Pamazu pasitaisiau, ir viskas vel grizo i normalias vezes.
I rudviete nutieseme gelezinkeli ir pastateme primityvia aukstakrosne. Rudos — kaip paaiskejo, hematito, — aptikome nedaug, uztat geros kokybes, ir kuklioms musu reikmems jos turejo pakakti.
Nepaisant viso Etranzo ismanymo, pirmasis lydymas nusiseke ne kazin kaip. Tikros koksines anglies mes neturejome, todel ketus isejo prastokas, taciau visgi siaip ne taip perlydeme ji i pliena. Atvirai snekant, artimiausiai ateiciai gelezies turejome pakankamai, ir siam lydymui ryzomes veikiau del to, kad norejome ismeginti savo jegas. Nuliejome begius ir vagonu ratus. Prie rudvietes pastateme akmenines sleptuves, kur darbininkai galejo pasislepti hidru antpuolio metu, o garveziuku kabinas perdirbome taip, kad, reikalui prispyrus, juose butu galima uzsidaryti aklinai.
Orai nesikeite: atrode, jog cia viespatauja nesibaigiantis, labai siltas pavasaris. „Juodosios naktys” pamazu ilgejo. Mano dede ir Menaras isorinese orbitose atrado jau penkias planetas; artimiausioje planetoje aptiko atmosfera ir debesis. Pro debesuotumo propersas galima buvo iziureti juras bei zemynus. Spektroskopas nurode, kad kaimynes atmosferoje yra deguonies bei vandens garu. Toji planeta buvo bemaz tokio pat dydzio kaip Telas ir turejo du didelius palydovus. Nuostabu, kaip giliai musu sielose isisaknijo aistra be atvangos plesti savo valdas! Netgi mes, nelaimingi zmonijos trupineliai, neismanantys, kas gali nutikti rytoj, netgi mes nu dziugome suzinoje, kad gretimai yra planetu, kuriose galetu gyventi zmones.
Netoli rudvietes atlikome bandyma — saugomi garnizono suareme mazdaug hektara Telo plesiniu. Dirva buvo lengva, sodriai patresta perpuvusiomis pilkomis zolemis. Tuctuojau isakiau uzseti ja ivairiomis javu rusimis — nepaisydamas protestuojanciu valstieciu, tvirtinanciu, jog dabar sejai „ne metas”. Miselis puse dienos jiems
