aiskino, kad Telo planetoje nera iprastu metu laiku, todel seti ir pjauti visuomet „metas” ir geriau ta padaryti dabar nei paskui.
Kai prasidejo arimo darbai, mes vel aptikome ploksciuosius padarus — tokius, kaip tasai, kuri radome pirmosios zvalgybos metu. Valstieciai juos pramine gyvatemis, ir sis vardas prigijo, nors su zemiskosiomis gyvatemis sie gyvunai neturejo nieko bendra. Ju ilgis svyravo nuo penkiasdesimties centimetru iki triju metru. Nors ju negalejome vadinti nuodingais, padarai buvo ganetinai pavojingi: galingi tusciaviduriai apatinio zandikaulio dantys susvirksdavo aukai nepaprastai stipriu virskinimo sulciu, kurie degino audinius, sukeldami savotiska gangrena, — jei nukentejusiam tuctuojau nesuteiktum pagalbos, viskas baigtusi galunes amputacija ar netgi mirtimi. Laimei, tie labai pikti ir mitrus padarai pasitaikydavo gana retai. Vienas ikando buliui, kuris tuctuojau pastipo, o kitas — zmogui. Netoliese buve Vandalis su Masakru nedelsdami uzverze zaizda ir amputavo suzeista koja. Tai buvo vieninteles aukos.
Ikandin augalu Telo planeta pradejo isavinti zemiskieji vabzdziai, visu pirma stambios rudosios skruzdeles, kuriu pavadinima jau pamirsau. Netoli Vandalio rudvietes aptikome visa skruzdelyna! Skruzdes godziai rijo derva besisunkiancia is pilkuju augalu, ir stebetinai greit dauginosi. Tuo metu, kai bandymu lauke prasikale pirmieji zali daigai, skruzdes jau knibzdejo visur, lengvai dorodamos mazus Telo vabzdzius, meginancius kovoti su ateiviais.
Po audringos pradzios stojo taikos ir ramybes dienos. Palaipsniui, po truputi mes iveikeme netgi tai, kas atrode neiveikiama. Bego menesiai. Surinkome pirmaji derliu, gausu „zemiskuose” laukuose ir staciai stulbinanti isartame Telo planetos sklype. Panasu, jog javai aklimatizavosi puikiai. Galviju bandos dauginosi, taciau ganyklu kolei kas uzteko. Matyt, zemiskieji augalai buvo stipresni uz vietinius, ir aplink jau pasirode maisytu stepiu demes. Keista buvo regeti, kaip mums pazistamos zoles juosia koki nors dulkinai pilka krumeli su cinkuotais lapais.
Tik dabar, laisvalaikiu, galejau pagalvoti apie save. Issyk po katastrofos jauciausi sutrikes, kone apimtas nevilties: zinojau, kad esu pasmerktas amzinai tremciai, visiems laikams atskirtas nuo draugu, atkirstas nuo ju tokia neiveikiama praraja, kokios neismatuosi jokiais zemiskaisiais matais. Patyriau siauba, susitikes su nepazistama planeta, kurioje knibzdejo pabaisos. Paskui privalejome imtis neatideliotinu veiksmu: kovojome su banditais, organizavome darba, as gavau atsakinga ministro posta, kuri man primete, — visam tam skyriau visa savo laika bei demesi ir tik dabar nustebes pastebejau, kad buvusios nuotaikos isgaravo be pedsako. Mane persmelke nuotykiu troskimas, dziugi ir nenumaldoma neregetu horizontu atradejo aistra.
Karta, eidamas i observatorija, apie tai papasakojau Martinai: dabar ji su Miseliu ten lankydavosi tik retkarciais, didziaja savo laiko dali pasvesdami visuomeniniams reikalams bei jauno piemens Zano Vidalio mokymui — paaiskejo, kad tas vaikinas nepaprastai gabus. As desciau jam geologija, Vandalis — biologija, o mano brolis — Zemes istorija. Veliau Vidalis tapo zymiu mokslininku ir, kaip zinote, buvo isrinktas respublikos viceprezidentu. Taciau neuzbekime ivykiams uz akiu.
— Tik pamanykite! — kalbejau Martinai. — Kai mano pusbrolis Bernaras norejo pasiimti mane i tarpplanetine ekspedicija, grieztai atsisakiau. Pareiskiau, jog is pradziu privalau baigti instituta, bet is tiesu paprasciausiai pabugau! Del kokios nors suakmenejusios iskasenos buvau pasiryzes traukti kad ir i pasaulio krasta, bet vien nuo minties, jog teks apleisti Zeme, imdavau drebeti is siaubo! O dabar esu Telo planetoje ir ne kiek del to nesigailiu. Stebetina, tiesa?
— As stebiuosi dar labiau, — atsiliepe Martina. — Rasiau disertacija, kurioje irodinejau isgaubtos erdves teorijos nepagristuma. Ir stai dabar savo kailiu isitikinau, kad ji yra teisinga!
Mes buvome jau pusiaukeleje, kai umai sukauke pavojaus sirena.
— Po velniu, vel tie nelemti padarai! Greiciau i sleptuve!
Dabar tokios sleptuves nuo hidru stovejo visur, o artimiausia stuksojo per trisdesimt metru nuo musu. Pasileidom begte, nemastydami apie savimeile, nors sisyk buvau apsiginklaves ne tik revolveriu, bet ir automatu. Priverciau Martina ieiti vidun, o pats pasilikau ant slenkscio, pasirengdamas saudyti. Is virsaus eme ristis akmeneliai, o ikandin ju priesais mane isdygo juoda klebono figura.
— Ak, tai jus, mesje Burne! Is kur atskrenda hidros?
— Tikriausiai is siaures. Sirena dave tik viena signala. Eikite i sleptuve!
— Viespatie, ir kada gi mes atsikratysime tu pragaro isperu?
— Bijau, kad dar negreit. O stai ir jos pacios! Slepkites, jus gi neturite ginklo.
Aukstai virs musu pasirode zalias debeselis. Visai greta jo, tik truputeli zemiau, danguje issiskleide juodi kamuoleliai — sprogo raketos.
Per zemai! Oho, sisyk jau geriau!
Kita salve kirto tiesiai i burio viduri, ir po keliu sekundziu is virsaus eme dribti zalios mesos gniutulai. Palikes praviras duris, neriau i sleptuve: net zuvusios hidros oda sukelia skausmingus nudegimus.
Sleptuveje Martina snekuciavosi su kiure ir tolydzio dirsciojo pro storo stiklo langeli. Tarsi suvokusios, kad buryje likti pavojinga, hidros pikiravo grupelemis po dvi ar tris. Pro privertas duris maciau, kaip jos sukasi virs musu siaurojo gelezinkelio garvezio; masinistas uzdaroje kabinoje buvo saugus. Umai nusikvatojau: is garvezio issiverze garo ciurksle, ir persigandusios hidros puole kas kur. Vis dar juokiausi, zvalgydamasis aplink. Apacioje, kaime, tratejo suviai, ir aiksteje prie sulinio jau voliojosi kelios numustos pabaisos. Umai dangu uzdenge kazkoks seselis. Liuoktelejau i sleptuve ir uztrenkiau duris: hidra prasvilpe virs stogo. Kol pro saudymo anga iskisau automata, ji buvo jau toli.
Maitinos suksnis priverte mane pasokti:
— Zanai, greiciau cionai!
Puoliau prie langelio: musu link skuode gal dvylikos metu berniukas, o ji vijosi hidra. Iki sleptuves dar liko apie pusantro simto metru. Nepaisant mirtino pavojaus, berniukstis, regis, nepasimete: jis bego zigzagais, sumaniai pasinaudodamas medziais, kurie kliude jo persekiotojai. Visa ta scena smestelejo priesais mane nelyginant zaibo tvyksnyje: po akimirkos jau buvau lauke. Hidra pakilo aukstyn ir pasiruose pikiruoti.
— Gulk! — surikau.
Berniukas suprato ir prigludo prie zemes; pabaisa nepataike. Paleidau i ja desimties suviu serija is penkiasdesimties metru nuo tolio. Hidra pasoko ore ir vel pasigreze puolimui. Kilstelejau automata, nusitaikiau; po antrojo suvio automatas uzsikirto. Dekle turejau atsargini vamzdi, taciau pakeisti jo jau nebesuspejau. Sviedes salin automata, stveriau revolveri. Hidra artinosi.
Ir tuomet pro mane puksdamas nukure musu storuliukas kiure su savo besiplaikstancia sutana. Ko gero, taip mikliai jis dar niekada nebegiojo! Hidra verzliai nusileido, taciau klebonas spejo isskesti rankas, pridengti berniuka ir sutikti mirtina duri…
Per tas sekundes as pakeiciau vamzdi ir is desimties metru atstumo tol pleskinau i pabaisa, kol toji negyva znektelejo ant savo aukos kuno.
Apsidairiau: kitu hidru gretimai nesimate, o ir kaime nebeaide— jo suviai; tik aukstai danguje sklande kelios zalios demes. Vargais negalais istraukiau kiure lavona — vienas gramas hidros nuodu patiesia jauti, o sisyk pabaisa susvirkste bent desimt, jei ne daugiau! Martina lengvai pakele samones netekusi berniuka, ir mudu pasukome i kaima. Gyventojai baimingai vere is vidaus uzbarikaduotas duris. Berniukas atsitokejo ir, kai perdaveme ji motinai, jau istenge paeiti pats.
Aiksteje prie sulinio sutikome apsiniaukusi Lui.
— Bjauri diena, — pratare jis. — Cia du nukauti — Pjeras Evre ir Zanas Klodas Saras. Jie nepasitrauke i sleptuve, kad butu patogiau saudyti…
— Nukauti trys, — pataisiau ji.
— Kas treciasis?
Paaiskinau.
— Kaip gaila… Prisipazinsiu, as nelabai megstu dvasininkus, bet sis krito narsiuju mirtimi. Reikia iskilmingai palaidoti visus tris.
— Daryk kaip nori, mirusiems jau vis vien.
— Reikia pakelti gyvuju nuotaika. Daugelis supanikavo, nors mes numuseme trisdesimt dvi hidras.
Is Tarybos sales paskambinau dedei, kad tasai del musu nesijaudintu. Kita diena ivyko laidotuves, kuriose Lui pasake atsisveikinimo kalba, slovindamas triju zuvusiuju heroizma.
Is kapiniu isejau su Martina ir Miseliu. Pasuke i takeli, radome triju hidru lavonus; ant kelio tysojo didziulis daugiau nei sesiu metru ilgio padaras. Teko ji apeiti. Martina isblysko it kreida.
— Kas tau, sesyte? — paklause Miselis. — Pavojus jau praejo.
— Ak, Miseli, as bijau! Sis pasaulis pernelyg baisus ir ziaurus! Tos zalios pabaisos nuzudys mus visus!
