juodo klaikaus vandens. Gimtojo krasto atminimui pavadinau ja Dordone. Vargu ar verzliuose jos vandenyse galejo gyventi hidros, bet del viso pikto reikejo buti budriems.
Nusprendeme vaziuoti pries srove, vildamiesi aptikti tinkamesne vieta perkelai, ir vakarop visiskai netiketai pasiekeme upes istakas: jau ganetinai gili ir vandeninga srove verzesi is po krumoksniais apaugusios kalkakmenio atbrailos. Buvo nelengva suvaldyti sarvuoti, neleisti jam nusprusti nuo to uoleto tilto, uzversto stam biomis nuolauzomis ir israizyto grioviais, taciau galiausiai mums visgi pavyko. Kitame krante nusileidome kiek zemiau ir pasukome jau tiesiai link Tamsos virsukalnes.
Kazkokios regejimo apgaules deka mums rodesi, jog si virsukalne sliejasi prie kalnagubrio, nors is tiesu ji vienisa stuksojo lygumoje toli priesais likusius kalnus. Monolitiniame milzino kune spindejo bazaltas ir juoda lava — dar vienas nesenos vulkanines veiklos pozymis. Skystos lavos paprastai islygina slaitu nelygumus, kol galiausiai pacios ima eizeti bei irti.
Placios sustingusio vulkaninio stiklo — obsidiano — ciurksles leidosi link pacios kalno papedes. Priejau prie vienos tokios ciurksles — ne neitardamas, kad cia manes lauks stulbinantis radinys. Ant atbrailos gulejo kruva obsidiano skeveldru. Viena ju patrauke mano demesi. Atrode, kad nuolauzai dirbtinai suteikta lauro lapo forma. Lygiai tokius pat streliu antgalius gamino musu tolimi zemiskieji proteviai soliutre [3] epochoje.
SSVISAI
Pasikvieciau i sali Vandali, Miseli bei Brefora ir parodziau jiems savo radini.
— Tu isitikines, kad cia ne atsitiktinis gamtos zaismas? — paklause Miselis.
— Visiskai isitikines. Pazvelk i bendra forma i apdaila. Cia tiksli akmens amziaus antgalio kopija.
— Tokius antgalius is obsidiano gamino ir indenai, — pridejo Breforas. — Galejai matyti juos Zmogaus Muziejuje Pietu Amerikos skyriuje — jei buvai ten uzsukes.
— Vadinas, Telo planetoje yra zmoniu? — kilstelejo antakius Miselis.
— Nebutinai, — atsake Vandalis. — Protas gali gludeti ne tik zmogiskajame kune. Siaip ar taip, Telo planetoje iki siol nesutikome nieko panasaus i zemiskasias formas.
— Teisybe, — pritariau as. — Jei mano pusbrolis aptiko huma— noidus Marse, dar nereiskia, kad juos rasime ir cia.
— O gal jie tokie pat zemieciai kaip ir mes? — paspeliojo Miselis. — Gal jiems nebeliko jokiu kitu priemoniu, ir vargseliai grizo prie akmens amziaus inagiu?
Atlauziau saugikli, bet nesiryzau priglausti pirsto prie nuleistuko — baiminausi, kad nervai neislaikys, ir as nejucia paleisiu serija.
— Demesio! — tariau. — Pasiruosk, bet nesauk.
— Kas cia per slykstyne?
— Nezinau. Demesio!
Pabaisa sukruto vel. Dabar ji trauke staciai i mus! Galva vainikavo ploksti sakoti ragai, zibantys menulio sviesoje. Letai siubuodamas i salis ir kone bruozdamas zeme pilvu, milzinas oriai nukiutino pro sali ir dingo giraiteje. Tai buvo baisios minutes! Neilgai trukus pabaisa vel isniro is uz medziu — sisyk jau labai toli. Veikiai ji visiskai istirpo tamsoje.
Telefono ausineje pasigirdo palengvejimo atodusis. Atsidusau ir as.
— Apsidairyk aplink, — tariau.
Is pedalu girgzdesio supratau, kad Miselis suka boksta. Ir umai isgirdau slopu biciulio suksni:
— Greiciau! Lipk cionai!
Uzsiropsciau kopetelemis ir isitaisiau salia, kitoje kulkosvaidzio puseje.
— Pazvelk! Tenai, tiesiai pries tave, tolumoje!
Dar vakar toje puseje pastebejome uoleta slaita; dabar tame slaite mirguliavo zibureliai, kuriuos retsykiais uzstodavo kazkieno seseliai.
— Lauzai! Urvuose! Stai kur gyvena tie, kurie is obsidiano gamina antgalius!
Zvelgeme i tuos ziburius tarsi uzhipnotizuoti, tik retsykiais apsidairydami aplink. Ir kai uz poros valandu eme rausti dangus, mes vis dar stebeilijome i slaita.
— Kodel musu nepazadinote? — pasipiktino prabudes Vandalis. — Kada gi dar pamatysiu ta zveri!
— Tikrai, pasielgete nedraugiskai! — pritarejam Martina.
— Apie tai nepagalvojome, — atsakiau. — Kol pabaisa buvo greta, anaiptol netroskau, kad jus pasoktumet ir pusiaumiegy imtumet triuksmauti, o paskui jinai pasisalino. Dabar mudu su Miseliu nu— snusime. Budes Vandalis ir Breforas. Patys zinote, privalu buti budriems. Saukite tik tuo atveju, jei neliks kitos iseities! Tu, Sarli, — kreipiausi i Brefora, — pasiimk antra automata ir kopk i boksta. Kulkosvaidziu naudokites tik tuomet, jei kitaip nebeissiversite: saudmenu mazoka. Bet jei prireiks — negailekite ju! Islipti is masinos grieztai draudziu. Kai patekes Helijas, pazadinkit mane.
Taciau nusnusti pavyko tik valanda. Miega pertrauke suviai ir paseles is vietos pajudejusios masinos kratymas. Akimoju nusiritau nuo gulto, ir man ant galvos issyk uzvirto apsimiegojes Miselis. Isvydau prie vairo sedinti Poli ir prie automato prigludusio Vandalio nugara; Martina padavinejo jam naujai uztaisytas apkabas. Nuo uzpakalines saudymo angos nesitrauke Breforas, ginkluotas antruoju automatu. Bokstas sukiojosi i visas puses, kaleno sunkusis kulkosvaidis, paleisdamas trumputes keturiu ar penkiu suviu serijas.
— Miseli, paduok kulkosvaidzio juosta!
Persikrausciau ant priekines sedynes.
— Kas nutiko? Kur lekiame?
— Dega stepe.
— I ka saudete?
— tuos, kurie ja padege. Stai jie.
Aukstai virs zoles isvydau, tiksliau pasakius, man pasirode, jog regiu virsutine zmogaus kuno dali, kuri beveik neatsilikdama suoliavo gretimai.
— Raiteliai?
— Ne, kentaurai!
Ir, tarsi patvirtindama Vandalio apibudinimo taikluma viena tu butybiu issoko i atvira erdve mazdaug per simta metru priesaky. Is pirmo zvilgsnio atrode, kad cia isties legendinis kentauras. Keturios laibos kojos nese horizontalu liemeni, o priesaky i dvieju metru auksti statmenai kilo beveik zmogiskas torsas su plikutelaite galva ir dviem ilgom rankom. Ruda butybes oda zvilgejo it tik ka nuluptas kastonas. Kaireje rankoje ji laike pluosta ilgu lazdu. „Kentauras” desine ranka pastvere viena ju, pasuko musu link ir svystelejo savo inagi.
— Ietis! — susukau, negaledamas patiketi savo akimis.
Ietis ismigo i zeme priesais sarvuoti ir triokstelejo po jo ratais. Isgirdau jaudulio sklidinus balsus, aidincius is priekabos:
— Greiciau! Greiciau! Ugnis mus vejasi!
— Mes ir siaipjau lekiame ribiniu greiciu — penkiasdesimt penkis kilometrus per valanda! — atsiliepiau. — Liepsna arti?
— Mazdaug uz triju simtu metru, ne toliau. Vejas gena ja ikandin.
Toliau lekeme tiesiai. „Kentaurai” dingo.
— Kas nutiko? — paklausiau Martinos.
Taciau nusnusti pavyko tik valanda. Miega pertrauke suviai ir paseles is vietos pajudejusios masinos kratymas. Akimoju nusiritau nuo gulto, ir man ant galvos issyk uzvirto apsimiegojes Miselis. Isvydau prie vairo sedinti Poli ir prie automato prigludusio Vandalio nugara; Martina padavinejo jam naujai uztaisytas apkabas. Nuo uzpakalines saudymo angos nesitrauke Breforas, ginkluotas antruoju automatu. Bokstas sukiojosi i visas puses, kaleno sunkusis kulkosvaidis, paleisdamas trumputes keturiu ar penkiu suviu serijas.
— Miseli, paduok kulkosvaidzio juosta!
Persikrausciau ant priekines sedynes.
— Kas nutiko? Kur lekiame?
— Dega stepe.
