i kelia. Vietove nepastebimai kilo, veliau tapo kalvota, israizyta upeliais — masina neistenge pervaziuoti ju kur pakliuvo. Vieno mazo slenio slaituose pastebejau zalsvas gysleles: tai buvo garnieritas — gana sodri nikelio ruda. Ir apskritai slenis pasirode besas tikras rudu lobynas. Vakarop jau turejau nikelio, chromo, kobalto, gelezies ir mangano pavyzdziu, o svarbiausia — puikios akmens anglies, kuri galingais klodais verzesi i pavirsiu. Apie sitokia sekme galima buvo tik svajoti!
— Cia mus musu metalurgijos centras, — tariau.
— O ssvisai? — papriestaravo Polis.
— Gyvensime nelyginant didvyriskuju laiku Amerikos pionieriai. Kaip matyti, cionykste dirva derlinga. Arsime plesinius, kasime rudas ir, jei prireiks, kausimes. Siaip ar taip, cia nera hidru, jos dingo antraja musu keliones diena, ir vien tai atstoja visa kita.
— Tegul bus taip! — sutiko Miselis. — Valio! Tegyvuoja Kobalt Sitis. Bet kaipgi mes pergabensime cionai savo iranga bei masinas?
— Kaip nors pergabensime. Is pradziu reikia apsirupinti nafta, o tai ne taip paprasta.
Pasukome i siaure, paskui i vakarus. Uz sesiasdesimties kilometru nuo slenio aptikau boksitu klodus.
— Ak, cia tikras geologu rojus! — nesusilaikiusi suktelejo Martina.
^ Mums pasiseke, — atsiliepiau as ir priduriau, jau mintydamas savo mintis: — Tikiuosi, seksis ir toliau…
Visa ta ryta lauziau galva, stengdamasis isspresti viena uzduoti: ar negaletume kaip nors taikiai susitarti su cionyksciais ssvisais ar bent jau su kai kuriais is ju?
Matyt, siuose krastuose gyveno daugybe tarpusavyje kovojanciu genciu. Ar negalima butu bent dali ssvisu patraukti savo pusen? Taciau siam tikslui reiketu ne saudyti vieniems i kitus, o kokiu nors budu uzmegzti draugiskesnius santykius.
— Jeigu dar syki susitiksime ssvisus, — pratariau as, kreipdamasis i visus likusius, — reikia bent viena paimti gyva.
— Kuriems galams? — nusistebejo Polis.
— Pamegintume ismokti ssvisu kalba ar ismokytume juos musiskes. Tai gali praversti.
— Jus manote, kad del to verta rizikuoti gyvybemis? — pasiteiravo Vandalis, nors pats tik ir svajojo apie sitokia galimybe.
Isdesciau savo plana. O netrukus atsitiktinumas padejo ji igyvendinti.
Kita diena, vos pajudeje is stovyklavietes, buvome priversti sustoti del masinos gedimo. Kol Polis knebinejo varikli, musu aki vaizdoje ivyko trumpas susiremimas tarp rausvai rudu ssvisu, kuriuos mums jau teko sutikti, ir desimties kitu, mazesnio ugio ir su juoda zvilgancia oda. Raudonieji paselusiai gynesi ir pagulde penketa uzpuoliku, taciau patys krito po streliu lietumi. Nugaletojai, ne neitardami apie musu buvima, puole badyti aukas.
Paleidau ijuos automato serija trys juodieji ssvisai sukniubo, likusieji metesi begti. Tuomet isejau is uz medziu, kurie mus slepe. Vienas raudonasis ssvisas megino pakilti, bet tuctuojau susmuko vel: jo galunese smygsojo penkios streles.
— Vandali, drauguzi, pasistenk ji isgelbeti! — paprasiau.
— Padarysiu, ka galesiu, bet del rezultato galvos nededu, as gi labai prastai ismanau ju anatomija. Beje, — pridejo Vandalis, apziurejes suzeistaji, — regis, jo suzeidimai lengvi.
Ssvisas gulejo nejudedamas, visos trys akys uzmerktos, ir vien is ritmiskai besikilojancios „kentauro” krutines galima buvo suprasti, kad jis tebera gyvas. Vandalis emesi traukti streles. Jam padejo Breforas, kuris pries tapdamas astronomu studijavo medicina.
— Nuskausminamuju neduodu, — pratare Vandalis, — nezinau, ar jis istvers.
Visos operacijos metu ssvisas nekrutejo, tik retsykiais jo kunu nuvilnydavo trumputis virpulys. Breforas sutvarste zaizdas, ir tvarsti tuctuojau ismargino geltonos demes. Paskui perneseme suzeistaji i sunkvezimi (jis nebuvo labai sunkus: Miselio manymu, septyniasdesimt kilogramu, ne daugiau) ir paguldeme i improvizuota zoles bei antklodziu guoli. Visa ta laika ssvisas gulejo uzsimerkes. Uztat kai Polis pataise masina ir suriaumojo variklis, „kentauras” susijaudino ir… pirmakart prabilo! Tai buvo istisinis spragsinciu, keistai ritmingu skiemenu srautas, sudarytas, regis, vien is svilpianciu priebalsiu. Ssvisas megino pakilti, ir mums teko laikyti ji keturiese: jis buvo nepaprastai stiprus. Kunas is paziuros rodesi labai tvirtas ir podraug stebetinai lankstus. Pamazu belaisvis apsiramino, ir mes j i paleidome. Atsisedau prie stalelio, ketindamas si ta brukstelti i savo dienorasti, uzsinorejau gerti ir isipyliau stikline vandens. Slopus Vandalio suksnis priverte mane atsigrezti: pusiau pakiles nuo grindu, ssvisas tiese ranka.
— Jis praso gerti, — tare Vandalis.
Padaviau jam stikline. Ssvisas ja prieme, nepatikliai apziurejo, paskui isgere vandeni. Tuomet nusprendziau atlikti bandyma. Pri pyliau stikline ir tariau: „Vanduo”. Ssvisas issyk suprato ir stulbinamai tiksliai atkartojo: „Vanduo”.
Parodziau jam tuscia stikline. Jis ikandin manes pakartojo: „Tikline”. Gurkstelejau ir tariau: „gerti”. Jis aidu atsiliepe: „Gerti”. Issitiesiau ant gulto mieganciojo poza, uzsimerkiau ir tariau: „Miegoti”. Ssvisas atkartojo: „Miegti”. Parodziau i save: „As”. Pakartojes mano gesta, belaisvis pratare: „Vzlik”. Kas tai buvo, ivardzio „as” vertimas ar jo vardas? Pamastes nusprendziau, jog veikiau vardas. Betgi tuomet jis pamanys, kad mane vadina „as”!
Apsunkindamas bandyma tariau:
— Vzlikas miegoti.
Jis man atsake:
— Vanduo gerti.
Mes issiziojome. Toji butybe buvo apdovanota neitiketinu nuovokumu! Tuctuojau ipyliau ssvisui vandens, ir jis godziai atsigere. Norejau testi pamoka bet Vandalis primine, jog belaisvis suzeistas ir veikiausiai nusikamaves. Ir isties, „kentauras” mums tare: „Vzlikas miegti” — ir netrukus uzsnudo.
Vandalis staciai spindejo is dziaugsmo.
— Jeigu visi jie tokie gabus, mes greitai perduosime jiems daugeli savo ziniu.
— Ko gero, — sutikau, nutaises rugscia mina. — Ir po penkiasdesimties metu jie medzios mus su sautuvais! Beje, taip toli zvalgytis neverta. Aisku viena: jeigu mes su jais susitarsime, ssvisai bus neikainojami sajungininkai.
— O kodel turetume nesusitarti? — isiterpe Breforas. — Juk mes isgelbejome jam gyvybe, ar ne?
— Na, taip, vienam isgelbejome, o desimti kitu nusoveme. Galimas daiktas, anie buvojo gentainiai.
— Betgi jie mus uzpuole!
— Mes isiverzeme i ju zemes. Ir jeigu ciabuviai paskelbs mums kara… tuomet norom nenorom pasijusime nelyginant Kortesas tarp acteku, skirtumas tik tas, kad actekai bijojo sautuvu bei arkliu, o ssvisai nesibijo nieko. Todel… reikia kuo geriau juo rupintis. Sitaip susiklosciusioje padetyje turime elgtis itin izvalgiai.
Persiropsciau i prieki. Miselis vairavo masina Martina sedejo salia.
— Ka apie visa tai manai? — paklausiau merginos.
— Jie labai protingi, net pernelyg!
— Ir man taip atrodo. Bet, kita vertus, dziaugiuosi: dabar mes siame pasaulyje ne vienisi.
— O as nelabai. Visgi jie ne zmones.
— Na, zinoma! O ka pasakysi tu, Miseli?
— Kol kas nezinau. Palauksime! Ziurek, ar kaireje matai medziu juosta? Ko gero, ten upe. Vel teks keltis i kita puse.
— Desineje irgi medziai. Juostos susilieja. Ko gero, cia dvieju upiu santaka.
Ir isties — netrukus atsidureme siaurame sausumos liezuvyje tarp dvieju upeliu. Kairiaja, dar nematyta, pavadinome Drona. Bet kuri gi upe desineje: Vezeris ar Dordone? Sprendziant is plocio — sis sieke tris simtus metru, — tai buvo Dordone, tingiai plukdanti savo pilkas niaurias bangas. Vakarejo.
— Nakvosime cia. Pusiasali lengviau ginti.
— Taip, bet issinesdinti is cia pavojaus atveju bus gerokai sunkiau, — pastebejo Breforas. — Tikri spastai!
— Tikrai, trauktis is cia nera kur, — pridure Vandalis.
— Tas, kas istengs pastoti mums kelia, istengs ir paprasciausiai sunaikinti. Todel negalvokime apie blogiausia. Uztat cia teks ginti tik viena puse — uznugari. Antpuolio atveju visi sutelksime ugni i viena vieta. O rytoj paieskosime brastos.
