problemu neturejo ne vienas ekspedicijos dalyvis, tad nuo tos dienos iki pat sugrizimo i hidru zona mes nuolat paivairindavome savo meniu, tiesa, kaskart apsiribodami nedidelemis porcijomis. Uztat niekaip ne— pasiryzome paragauti vaisiu, augusiu ant plaustui nuverstu medziu, nors Vzlikas kimso juos pilna burna. Jis jau pamazele vaiksciojo ir, regis, visiskai priprato prie musu kompanijos. Ssvisas jau sukaupe siokia tokia prancuzisku zodziu atsarga ir gebejo reiksti paprasciausias mintis.
Per upe persikeleme sekmingai. Nurisome nuo plausto virves, susirinkome vinis ir nuriedejome pasroviui. Taip vaziavome dvi dienas. Kai kur upe laisvai issiliedavo nelyginant glotnus ezeras, kai kur verzliai srudavo per tarpeklius. Pazymejau, kad jos gelme visur gana ispudinga, be jokiu seklumu ar slenksciu.
Upes pakrantese vire gyvenimas. Sutikome gausias „drambliu” bandas, retsykiais smesteldavo galijotai, kurie ganesi poromis ar po viena nuolat isvysdavome nepazistamus gyvunus — tiek mazus, tiek ir milziniskus. Du kartus tolumoje pasirode tigrozaurai. Tas pavadinimas, kuri Belteras suteike mus uzpuolusiam zveriui, prigijo, nepaisant Vandalio protestu — biologas tvirtino, kad gyvunas visiskai nepanasus nei i tigra, nei i drieza. Miselis jam atreze, jog svarbiausia — suprasti vienam kita o kaip pavadinsi plesruna — tig— rozauru, leviatanu ar, tarkim, sepija — ne tiek svarbu.
Upeje buvo apstu zuvies ir kitu vandens gyviu, taciau visi jie laikesi atokiai nuo kranto, ir mes neistengeme kaip reikiant ju apziureti. Antrosios dienos vakara vel pradejo lynoti. Kaip ir anksciau, aplink plytejo stepe, ir tik palei upelius bei upes driekesi medziu juostos. Vidurdieni temperatura siekdavo trisdesimt penkis laipsnius seselyje, taciau vakarejant nukrisdavo iki desimties.
Austant treciajai dienai, po miego, kuri nuolatos pertraukdavo gudus galijotu staugimas, pazvelge laukan visu pirma pastebejome dumus. Jie kilo toli pietuose, kitame Dordones krante. Kas ten buvo — ssvisu lauzai ar misko gaisras, taip ir nesuzinojome.
Kelias tolydzio prastejo; zemos kalvos verte nuolat sukti aplinkkeliais. Persirite per paskutiniaja, uzuodeme ore tvyranti aitru pazistama kvapa — dvelke vandenynu.
— Jura netoli, — pareiske Belteras.
Veikiai vaikinas pirmas isvydo ja is boksto, o po keliu minuciu jura pamateme visi. Ji buvo tamsiai zalia, audringa. Pute vakaris vejas, ir putotos bangos riaumodamos dauzesi i kranta. Nusileisti i pakrante kliude skardziai, taciau uz poros kilometru smeletos pakriauses tapo kiek nuozulnesnes — cia placiai issiliejusi Dordone plukde savo vandenis i jura.
Nuriedejome zemyn ir sustojome kone prie pat musos linijos, papludimyje, nusetame granito bei gneiso zvirgzdu. Vandalis pirma visu issoko is masinos, nekantraudamas istyrineti juros pakrante — tikra biologu roju. Balutese knibzdejo tukstanciai nepazistamu butybiu! Vienos panesejo i zemiskasias formas, kitos buvo visai neregetos. Kiekviename zingsnyje voliojosi tuscios kriaukles, primenancios svento Zako kriaukles — taip jas vadinome Prancuzijoje, tik cia jos buvo didziules: paciu stambiausiu skersmuo sieke tris metrus! Mazelesnes tvirtai laikesi ant uolu. Miselis vargais negalais atplese viena nuo akmens ir atnese Vandaliui. Paaiskejo, kad ta butybe kur kas artimesne zemiskiesiems brachiopodams nei plokscia— ziauniams moliuskams.
— Kaip noretusi issimaudyti! — pratare Martina.
Toli juroje tarp bangu smestelejo ir dingo juoda nugara.
— Nevalia, — nusprendziau as. — Kas zino, kokios pabaisos veisiasi siose pakrantese! Nerizikuokime.
Bet netrukus uz gneisinio barjero Seferis aptiko izoliuota ilankele — simto zingsniu ilgio ir bemaz dvieju metru gylio. Vanduo joje atrode toks perregimas, jog galejai suskaiciuoti visus akmenelius, o vieninteliai ilankeles gyventojai buvo mazos kriaukleles bei keli vandens dumbliai. Mes pliuskenomes kaip vaikai! Vandalis pasisove saugoti mus su automatu rankose, o as surengiau plaukimo varzybas. Miselis be vargo aplenke mus visus ir irode esas puikus plaukikas. Jam ikandin finisavo Martina, Seferis ir Breforas. As atplaukiau priespaskutinis, vos puse galvos aplenkes Beltera. Uztat paskui, surades apvalu penkiakilogramini akmeni, nurungiau bendrazygius rutulio stumimo rungtyje.
Vzlikas ilgai ziurejo i mus, o paskui ir pats ilipo i vandeni. Jis plauke keistai, gyvatiskai rangydamas visu ilgiu istempta kuna ir beveik nejudindamas koju, taciau stumesi ganetinai sparciai. Mano manymu, nuo Miselio sioje distancijoje ssvisas atsiliko vos per desimti metru.
Pakeiciau Vandali, kuris tuctuojau puole rinkti pakranciu floros bei faunos pavyzdzius. O paskui nuvaziavome tolyn i siaure, laikydamiesi per kelis simtus metru nuo juros. Kelias buvo prastas, israizytas keistomis propersomis, staigiai besileidzianciomis link vandens. Po pusketvirtos valandos atsirememe i pelke, kurioje knibzdejo hidros. Jos buvo rudos, gan smulkios (mazdaug puses metro ilgio) ir nekreipe i mus demesio. Norint aplenkti pelke, teko pasukti i rytus. Tik vakarop liunas galiausiai baigesi, mes galejome pasukti i vakarus ir vel nusigauti iki juros. Pirmakart nesustojome nakvynes ir teseme kelione menulio sviesoje. Idealiai lygus kieto smelio dryzis netrukde riedeti penkiasdesimties kilometru per valanda greiciu.
Pries patekant raudonajai saulei pakrante pasisiause uolomis, ir mums vel teko sukti i zemyno giluma. Taip visiskai atsitiktinai suradome ezera. Atsidureme pietvakariniame, zemame, krante, o is rytu ezera juose uolu bei kalvu grandine. Mazumele ribuliuojanti vandeni remino tankus bei tamsus bruzgynai; vanduo menulio sviesoje mainesi ir zerejo. Cia viespatavo tokia taika, tokia ramybe, jog vaizdas atrode tiesiog nerealus. Baimindamiesi hidru — tik veliau suzinojome, kad tiems padarams reikalingas vien surokas pelkiu vanduo, — nesiartinome prie kranto ir apsistojome ant kalvos uz kilometro nuo ezero.
Poste mane pakeite Miselis. Buvau toks pavarges, jog uzmigau akimoju, o kai atsimerkiau, pasidingojo, kad miegojau vos kelias sekundes. Taciau pro langus jau skverbesi zydrosios ausros sviesa, o greta stovejo Miselis, pridejes prie lupu pirsta Paskui, stengdamasis netriuksmauti, jis pazadino savo seseri.
— Eime, tuojau pamatysite regini, skirta dievams, — sukuzdejo
jis.
Isejome laukan ir neistengeme sutramdyti susizavejimo suksniu. Priesais dryksojo ezeras — tirstai melynas, net zalsvas, nelyginant ledo luitas, — apjuostas rausvai auksiniu apvadu. Pakrantes uolos nusidaze stulbinama raudona spalva, o medziai, zole ir kru— moksniai mainesi visais geltonumo atspalviais — nuo elektrono[4] iki grynojo aukso. Tik sen bei ten ta gama margino zalios demes, o rytines kalvos, virs kuriu kilo Helijas, rausvejo tarsi skesdamos zydinciuose virziuose.
— Koksai grozis! — tepajegiau isspausti as.
— Stebuklingasis ezeras, — pritare Martina. — Gyvenime nesu regejusi nieko grazesnio!
— Stebuklingasis ezeras — neblogas pavadinimas, — pastebejo Miselis.
— Lai sitaip ir lieka! Pazadinkim likusius.
Ezero pakrante vaziavome visa diena Vandens pavirsiu siause smagus nuo juros puciantis vejelis. Netoli siaurinio ezero pakrascio uz aukstos kalvu grandines vel radome pelke, susiliejancia su jura. Kol riedejome aplink, nusprendziau per radija susisiekti su Taryba. Ta akimirka Breforas pastebejo hidras. Mazos rudosios pabaisos atleke visu pulku ir eme suktis virs sunkvezimio nelyginant biciu spiecius. Beje, jos ne neketino pulti, tik visalaik seke ikandin. Isitikines, kad pavojaus nera, pameginau iskviesti kaima taciau nesekmingai. Nevalia sakyt, jog aparatas tylejo, — atvirksciai, dar niekad gyvenime eteryje negirdejau tokio svilpimo, snypstimo ir treskesio! Neismanydamas, kuo paaiskinti siuos trukdzius, laikinai atsisakiau savo sumanymo. Umai be jokiu regimu priezasciu ruduju hidru spiecius paliko mus ramybeje.
Vaziavome visa diena ir visa nakti. Kai eme breksti zydroji ausra, iki zemiskosios saleles beliko vos simtas kilometru, taciau mes norejome istyrineti aplinkines kalvas ir i kaima sugrizti tiktai vakarop. Umai radijo signalas suarde visus musu planus: naujienos buvo ne is linksmuju.
KAUTYNES SU HIDROMIS
Su manimi kalbejo Lui. Tris pastarasias dienas hidros puldinejo be atvangos. Isvakarese jos nudobe tris zmones ir du jaucius. Dabar pabaisos pikiravo po viena ir skraide prie pat zemes, kur raketos negalejo joms pakenkti. Padetis daresi kritiska.
— Manau, jog visu geriausia butu apleisti si Zemes lopineli, — atsakiau. — Atokiau nuo pelkiu nemateme ne vienos hidros.
— Viskas ne taip paprasta, bet jeigu… Na, stai, vel atskrenda! — Is imtuvo pasigirdo sirenos kauksmas.
— Neissijunkite! — suktelejo Lui. — Pasistengsiu nuolatos jus informuoti. Gal geriau…
Jo balsa uzgoze kurtinanciu sprogimu serija, paskui nuaidejo suviai. Visi, isskyrus Miseli, kuris sedejo prie
