Kai prie kulkosvaidzio stojo Miselis, paprasiau Beltero padeti mums su Breforu israusti nedidele transeja. Norejau suzinoti, kas ir kada gyveno siame grote. Uz musu pastangas buvo gausiai atlyginta: smeletoje dirvoje aptikome du dvidesimties centimetru storio pelenu ir visokiausiu atlieku sluoksnius. Abiejuose sluoksniuose gulejo vienodi inagiai; kiek galejome spresti, jie smarkiai skyresi nuo tu, kuriais naudojosi siandieniniai ssvisai. Daiktai buvo gerokai primityvesni, streliu antgalius atstojo paprasciausios is vienos puses nusmailintos obsidiano skeveldros, o ne grakstus „lauro lapai”. Be to, atkaseme viena ssviso skeleta, taciau taip ir neistengeme nuspresti, ar jis cia palaidotas samoningai, ar ne. Tuose paciuose sluoksniuose gulejo ir daugybe visokiausiu kaulu; kai kurie, matyt, priklause galijotams.
Vakarop mus aplanke trys gyvi sios genties atstovai. Jie buvo palyginti nedideli, pats stambiausias gal desimties metru ilgio. Atsisakeme juos priimti ir gana nemandagiai isvijome i lietu. Galijotai uzsispyre; teko pavaisinti juos automato serija, kuri patiese viena atvykeli. Likusieji pasileido begte.
Liutis su trumpomis pertraukomis pliaupe dar dvi paras. Visa ta laika mes kasinejome urva, daugiau nebuvo ka veikti. As pagilinau transeja. Vietoje virsutiniu sluoksniu smelio apacioje slugsojo nelygiu kalkakmenio nuolauzu sluoksnis — ankstyvesnes epochos, kai viespatavo akivaizdziai vesesnis klimatas, pedsakas. Tikriausiai Telo planetoje, kaip ir Zemeje, buvo savas ledynmetis, ir as mintyse nusprendziau kalnuose paieskoti senoviniu ledyniniu morenu. Kruvele kaulu bei nutasytu akmenu sukroveme i masina; tai buvo musu pirmoji kolekcija, busimojo muziejaus pagrindas.
Treciosios dienos ryta giedrame danguje pakilo saule. Taciau keliauti dar negalejome: zemumose tyvuliavo vanduo, o vietomis dirva taip ismirko, jog virto purvina pelke, kurios gylis kur ne kur sieke keturis metrus. Laimei, pute stiprus vejas, ir lygumos greit isdziuvo.
Pasinaudojome priverstiniu poilsiu ir per radija susisiekeme su Taryba. Atsiliepe mano dede. Papasakojau jam apie susitikima su ssvisais ir apie nafta. Jis savo ruoztu taip pat pasidalino naujienomis: pastarosiomis dienomis hidros nuolat skraido virs „zemiskosios” teritorijos, taciau nebepuola. Raketos numuse jau per pen kiasdesimt pabaisu. Perspejau Taryba, kad ketiname toliau judeti i pietvakarius, o paskui suksime atgalios. Sunkvezimis buvo puikios bukles, mums dar liko beveik puse degalu ir iki valiai produktu bei saudmenu.
Kai dirva pradziuvo, nuriedejome tolyn. Veikiai privaziavome dar viena upe, kuria pavadinau Vezeriu. Si upe buvo menkesne uz Dordone ir vietomis susiauredavo iki penkiasdesimties metru. Taciau persikelti per ja buvo nelengva, nes po liuciu upe istvino, tapo kur kas gilesne, o srove zenkliai paspartejo. Ir visgi mes persikeleme i kita kranta, taciau to persikelimo iki siol negaliu prisiminti be virpulio.
Vaziuodami pries srove, nusigavome iki krioklio; cia Vezeris krito zemyn is kokiu trisdesimties metru aukscio. Apzvelges vietove nusprendziau, jog si atbraila bei pakrantes uolos atsirado po geologinio sprudzio. Keliais kilometrais auksteliau mums pasiseke aptikti tinkama nuozulnu nusileidima, ir sunkvezimis atsargiai nuriedejo link upeles, iki pat vandens. Mes atsidureme kiek auksciau krioklio. Bet ka gi daryti toliau? Ir tuomet Miseliui dingtelejo paselusi mintis, kuri is pradziu mane staciai pasiurpino.
— Pazvelk! — tare jis, rodydamas i placia plokscia uola, kysancia is vandens per desimti metru nuo kranto. Uz jos bemaz vienoje linijoje rikiavosi dar du ar trys didziuliai akmenys, issideste mazdaug penkiu metru atstumu vienas nuo kito. — Ar matai? Stai tilto atramos. Belieka pakloti grindini!
Issiziojes isistebeilijau i ji.
— Grindini? O is ko? Kokiu budu?
— Netoliese maciau medziu, kuriu aukstis siekia nuo desimties iki dvidesimties metru. Mes turime kirviu, virviu, viniu. Atrasime ir lanksciu krumu paklotui.
— Ar tau neatrodo, kad tai, svelniai tariant, truputi rizikinga?
— O ar visa musu ekspedicija nera rizikinga?
— Gerai, paklauskim likusiuju.
Breforui Miselio planas pasirode igyvendinamas.
— Zinoma, teks papluseti. Bet… budavo ir blogiau.
Martina pasodinome prie vairo, Vandali — prie kulkosvaidzio, prisidengeme sunkvezimiu ir virtome medkirciais. Nuverteme bei nuzievinome medziu kamienus, grubiai juos aptaseme, ir sunkvezimis nutempe rastus penkiasdesimt metru auksciau krioklio. Dabar reikejo uzkelti vieno rasto gala ant pirmosios uolos. Lauziau galva, kaip ta padaryti, ir umai pamaciau, kad Miselis skubiai nusimeta rubus.
— Tikiuosi, tu neketini ten nusigauti plaukte?
— Ketinu. Duok man virves gala. Nersiu cia, ir srove nunes mane tiesiai prie akmenu.
— Tu isprotejai! Prigersi!
— Nepergyvenk. As buvau plaukimo cempionas — simtas metru per penkiasdesimt astuonias ir keturias desimtasias sekundes. Greiciau, kol sese nepamate! As tai nebijau, taciau jai jaudintis nera ko.
Miselis soko i vandeni ir stipriais grybsniais nusiyre link upes vidurio, o paskui atsidave sroves valiai. Mudu su Breforu laikeme virve, kuria apjuoseme savanori. Uz poros metru nuo uolos plaukikas eme paselusiai darbuotis rankomis bei kojomis, kaudamasis su srove, tempiancia narsuoli i praraja. Jis be didesniu pastangu nusitvere uz atbrailos, prisitrauke ir islipo ant akmens.
— Br-r-r! Vandenelis saltokas! — suriaumojo Miselis, stengdamasis perrekti krioklio uzesi. — Pririskite mano virve prie vieno rasto galo, prie antro — kita virve ir pamazele leiskite. Tik laikykit! Stai sitaip, sitaip… Laikykit tvirciau. Neleiskit rastui nuplaukti zemyn!
Didziule sija vienu galu isireme i akmeni, o kitu, kuri prilaikeme mes, nubruoze sekluma. Ne be vargo isvilkome savaji gala i kranta, paskui Polis, Breforas ir as persikeleme ant akmens: mudu su Poliu sliauzte, raitomis ant rasto, nukore kojas i vandeni, o Breforas stacias, balansuodamas virs tekmes per penkis metrus nuo krioklio. Jis pareiske negalis pakesti slampanciu koju.
Keturiese uztempeme antraji rasto gala ant didziulio akmens ir pritvirtinome plieninemis kabemis. Pirmasis tilto rastas uzeme jam skirta vieta.
Norint paguldyti antraji, teko viska pradeti is pradziu. Vakarop itvirtinome treciaji. Darba nutrauke naktis. As pavargau, Polis su Miseliu nusikamavo kaip reikiant, ir tik Breforas atrode dar pakankamai gyvybingas. Drauge su juo atbudejome pirmaja pamaina iki pusiaunakcio. Antroje pamainoje budejo Vandalis su Belteru, o trecioje, jau patekejus Soliui, viena Martina.
Ryte darbas uzvire is naujo. Kita diena nutieseme rastus tarp visu akmeniniu atramu ir pasiekeme kita kranta.
Sugaisome dar keturias dienas, kol paklojome grindini. Musu statinys atrode keistokai, bet nepaprastai vaizdingai. Oras buvo giedras, kiek vesokas, gaivus ir perregimas netgi prieblandoje, visi ekspedicijos nariai energingi ir linksmi. Paskutine diena po velyvu pusryciu atkimsau kelis seno vyno butelius, ir gerimas ikvepe mums begalinio optimizmo. Isitaise ant pilkos zoles salia sunkvezimio, palaimingai megavomes paskutiniuoju saldziu patiekalu — ir staiga ore susvilpe streles. Laimei, niekas nenukentejo, taciau strele pradure sarvuocio padanga. Pastveres gretimai gulejusi automata, prigludau prie zemes ir emiau dosniai laistyti svinu medziu juosta, is kurios skriejo streles. Iki giraites buvo gal simtas metru, ir kulkos pasieke tiksla. Is uz medziu issyk isniro grupele ssvisu — daugelis buvo suzeisti — ir pasileido begte.
Jau nebe taip linksmai — juk visi galejome zuti! — paskubomis baigeme kloti grindini, ir Polis sedo uz vairo. Sunkvezimis atsargiai uzropojo ant tilto. Ko gero, ne vienas inzinierius, netgi pastates didziausia pasaulyje tilta, nesijaute toksai isdidus… ir nepatyre tokio palengvejimo kaip mes, kai galiausiai sekmingai pasiekeme kita kranta!
Diena uzsibaige be nuotykiu. Pries saulelydi numaciau rytojaus marsruta. Nusprendeme vaziuoti tiesiai i pietus, link kalno, kuris atrode gerokai mazesnis uz Tamsos virsukalne, bet visgi sieke bent triju tukstanciu metru auksti. Vidurnakti — buvo mano eile budeti — to kalno virsuneje pastebejau svytinti taska. Kas ten, vulkanas? Bet sviesa netrukus uzgeso. Tiesa supratau tada, kai sviesele isiziebe vel, sisyk jau gerokai zemiau, kalno slaite. Sviesos signalizacija! Apsidairiau. Mums uz nugaros, anoje upes puseje stuksanciose kalvose, tvyksciojo atsakomosios ugnys. Nepajegdamas nuslepti nerimo, savo nuogastavimais pasidalinau su manes pakeisti atejusiu Miseliu.
— Taip, malonumo nedaug, — pritare Miselis. — Jei ssvisai skelbia visuotine mobilizacija, mums bus riesta, nepaisant visu ginkluotes pranasumu. Ar pastebejai, kad jie nesibijo saunamojo ginklo? O ir saudmenu turime nebedaug…
— Ir visgi as noreciau pasiekti ta Signalini kalna. Juk tik kalnuose ar ju papedese galima tiketis aptikti ruda. Musu reidas turi buti spartus.
Ryte pries isvykdami turejome pakeisti streles perdurta padanga: plysys tolydzio pletesi. Galiausiai leidomes
