— I ka saudete?
— I tuos, kurie ja padege. Stai jie.
Aukstai virs zoles isvydau, tiksliau pasakius, man pasirode, jog regiu virsutine zmogaus kuno dali, kuri beveik neatsilikdama suoliavo gretimai.
— Raiteliai?
— Ne, kentaurai!
Ir, tarsi patvirtindama Vandalio apibudinimo taikluma viena tu butybiu issoko i atvira erdve mazdaug per simta metru priesaky. Is pirmo zvilgsnio atrode, kad cia isties legendinis kentauras. Keturios laibos kojos nese horizontalu liemeni, o priesaky i dvieju metru auksti statmenai kilo beveik zmogiskas torsas su plikutelaite galva ir dviem ilgom rankom. Ruda butybes oda zvilgejo it tik ka nuluptas kastonas. Kaireje rankoje ji laike pluosta ilgu lazdu. „Kentauras” desine ranka pastvere viena ju, pasuko musu link ir svystelejo savo inagi.
— Ietis! — susukau, negaledamas patiketi savo akimis.
Ietis ismigo i zeme priesais sarvuoti ir triokstelejo po jo ratais. Isgirdau jaudulio sklidinus balsus, aidincius is priekabos:
— Greiciau! Greiciau! Ugnis mus vejasi!
— Mes ir siaipjau lekiame ribiniu greiciu — penkiasdesimt penkis kilometrus per valanda! — atsiliepiau. — Liepsna arti?
— Mazdaug uz triju simtu metru, ne toliau. Vejas gena ja ikandin.
Toliau lekeme tiesiai. „Kentaurai” dingo.
— Kas nutiko? — paklausiau Martinos.
— Mes kaip tik kalbejomes apie pabaisa, kuria matete nakcia, ir umai Breforas mums uz nugaru pastebejo ugni. Jis pranese Vanda— liui. Ir tuctuojau pasirode koks simtas situ butybiu. Jos eme svaidyti i mus ietis. O kai kurios, man regis, turejo net lankus. Atsakeme automato serija ir leidomes begti. Stai ir viskas.
— Ugnis vejasi! — riktelejo Belteras. — Ji vos uz simto metru!
Desineje viska jau aptrauke dumai. Kibirkstys leke virsum sarvuocio, ikurdamos naujus zidinius, kuriuos tekdavo aplenkti.
— Padidink greiti, Poli, — isakiau.
— As ir siaip spaudziu iki dugno — sesiasdesimt per valanda. O jeigu subyres pusasis…
— Tuomet mes sudegsime gyvi. Taciau jis nesubyres!
— Kairen, Poli, kairen! — susuko Breforas. — Ten nera zoles!
Seferis staigiai pasuko, ir po keliu akimirku jau riedejome placia plika rusvo molio juosta. Kalnai buvo nebetoli, ir Helijas kilo vis auksciau. Dirstelejau i laikrodi: nuo tos akimirkos, kai mudu su Miseliu issitieseme nusnusti, praejo viso labo pusantros valandos.
Dabar musu padetis kiek pasitaise. Aplink gal per kelis kilometrus plytejo plika erdve, kurioje nesimate jokios augmenijos. Su savo ginklais cia neturejome ko bijotis. Nei ietis, nei strele negalejo pramusti sunkvezimio sarvo, vienintele pazeidziama vieta buvo padangos. Nusprendeme sustoti.
Veikiai ugnis prisiartino prie musu isganingosios salos ir aplenke ja is kaires. Musu link, gelbedamiesi nuo liepsnos, istisu srautu pludo keisciausi neregeti zveriukai.
Vandalis issoko laukan ir nutvere kelis. Jie buvo ivairiausio dydzio: vieni ne stambesni uz kirstuka, kiti sulig kiemsargiu sunim; visi turejo po sesias letenas ir po tris ar sesias akis.
Desineje ugnis atsireme i dregnus bruzgynus ir eme gesti. Kaireje gaisras nuvilnijo pirmyn. Liepsna pasieke medzius — tie sutreskejo ir tvykstelejo, tarsi aplieti benzinu. Pasigirdo siurpus staugimas. Ugnyje smestelejo didziulis kunas ir siubuodamas pasileido staciai i mus! Tai buvo naktine pabaisa ar jos giminaitis: matyt, giraiteje zveris buvo isitaises guoli. Per penkis simtus metru nuo musu, jau atsidures plikoje erdveje, milzinas sustojo. Dabar per ziurona galejau isvysti visas smulkmenas. Neskaitant sesiu letenu, pabaisa labai panesejo i dinozaura. Keterota nugara, ilga dygliuota uodega, rauksleta oda, apvilkta spindinciais zaliais zvynais. Didziule, gal triju ar keturiu metru ilgio galva padabinta ragais, dvi virsutines issisakojusios ataugos kybojo virsum triju akiu — dvieju soniniu ir vienos vidurines, kaktoje. Kai dinozauras pasuko galva, noredamas lyztelti nudeginta vieta, pamaciau eile ilgu astriu dantu ir raudona liezuvi, nukarusi is violetiniu nasru.
Ir tuomet pasirode lankais apsiginklave „kentaurai”. Pabaisa nucaize streliu lietus. Zveris puole medziotojus. Tie stulbinanciai vikriai vangstesi i salis, ju judesiai buvo tikslus ir gracingi, o greitumu nepazistamieji butu galeje varzytis su bet kuriuo ristunu. Beje, tik miklumas bei sparta juos ir gelbejo: nepaisant milzinisko svorio, pabaisa pasirode besanti stebetinai judri. Mes uzgniauze kvapa stebejome ta epines medziokles scena, nesiryzdami isikisti. O ir saudyti buvo pavojinga, nes medziotojai viesulu sukosi aplink savo grobi. Jau ketinau isakyti vaziuoti toliau, kai umai ivyko nelaime. Vienas „kentauras” paslydo, ir dantyti nasrai perkrimto ji pusiau.
— Pirmyn! — isakiau. — Pasiruoskite sauti!
Riedejome vidutiniu greiciu, kad galetume geriau manevruoti. Kad ir keista, „kentaurai” mus pastebejo tik tada, kai atsidureme vos per simta metru nuo ju. Isvyde sarvuoti, jie akimoju liovesi atakave pabaisa ir grupelemis atsitrauke. Mums artejant, jie traukesi vis toliau, ir galiausiai mes likome akis i aki su apokaliptiniu zverimi.
Reikejo bet kokia kaina isvengti susiremimo: tas gigantas suplotu mus i blyna.
— Ugnis! — sukomandavau. Pabaisa puole sarvuoti. Atrode, kad jos neima nei kulkos, jei sprogstantys uztaisai! Seferis staigiai pasuko i kaire. Man pasidingojo, kad zveris slysta kazin kur i desine, ir tuomet galingas smugis uodega ilenke sarva. Bokstas apsigreze, ir vel prabilo sunkusis kulkosvaidis. Zveris mus persekiojo. Bet stai galiausiai jis suklupo ir parvirto — nebegyvas. „Kentaurai” stebejo mus, laikydamiesi saugaus atstumo.
Regedamas, jog „dinozauras” nebejuda, su automatu rankose islipau is sarvuocio. Miselis ir Vandalis seke ikandin. Martina taip pat norejo islipti, taciau as jai neleidau. Ir buvau teisus.
Nespejome zengti ne keliu zingsniu, ir „kentaurai” metesi musu link, veriamai saukdami: „Ssvi-i-i! Ssvi-i-i!” Sutratejo ir tuojau nutilo automatas; matyt, uzsikirto. Boksto kulkosvaidis paleido viso labo du pavienius suvius: atakuojantys atsidure pernelyg arti. Taikli automato serija pakirto issyk tris „kentaurus”, dar du, ma tyt, buvo suzeisti ir pasuko atgal. Likusieji atakavo toliau, apiberdami mus streliu lietumi — laimei, streles skriejo pro sali. Dar akimirka — ir mes stojome i grumtynes! Sviedeme salin automatus su istustejusiomis apkabomis ir ciupome revolverius, bet as saviskiu pasinaudoti nesuspejau: kazkas apglebe mane is uznugario, atplese nuo zemes ir nusinese. Galingos rankos prispaude mane prie riebaluoto liemens, skleidziancio aitru apkartusiu tauku kvapa. Abu riesus primyge prie sonu, tad is kaireje rankoje sugniauzto revolverio nebuvo jokios naudos. Uz nugaros girdejau suvius, taciau atsigrezti negalejau. Po mano pagrobejo kanopomis dundejo sausa zeme.
Supratau, jog delsti nevalia. pagalba atakuojantiems skubejo per trisdesimt „kentauru”. Jei neistruksiu dabar, veliau manes jau niekas neisgelbes. Sutelkes visas jegas, akimirkai atlaisvinau gniauztus ir istraukiau desiniaja ranka. Peremiau i ja revolveri, vamzdziu uzciuopiau mane nesancios butybes galva ir penkis kartus issoviau. „Kentauro” rankos atsigniauze, ir as znektelejau ant zemes.
Siaip ne taip atsistojau — gerokai apdauzytas ir vis dar pusiau apsvaiges. „Kentaurai” buvo vos per tris simtus metru nuo manes, o is kitos puses visu greiciu artejo sunkvezimis. Sarvuocio automatai ir kulkosvaidis kazin kodel tylejo. Beveik nieko nesitikedamas, meciausi jam priesais. Visas mano veidas bei kunas sruvo oranziniu „kentauro” krauju. Dusau, man diege sona, o persekiotoju galopas dundejo vis arciau ir arciau. Pro boksto liuka islindes Miselis beviltiskai mojo man ranka.
„Per velu, — pagalvojau as. — Saukite! Kodel gi jus nesaunate?”
Ir tik tuomet staiga supratau: draugai bijosi pataikyti i mane! Tuctuojau issitiesiau ant zemes ir atsigreziau veidu i priesa: mano revolveryje dar liko trys soviniai. Ta pat akimirka virs galvos nusvilpe pirmosios serijos, issyk pakirtusios bent desimt persekiotoju. Suglume „kentaurai” stabtelejo; tik du toliau suoliavo artyn. Pa— kirtau juos dviem suviais is desimties metru atstumo. Salia suzviege sunkvezimio stabdziai. Vienu suoliu liuoktelejau vidun ir uztrenkiau dureles sau uz nugaros. I sarva subarbeno streles, braizancios langu pleksistikla. Viena ju iskriejo staciai i saudymo anga ir virpedama istrigo kreslo atkalteje. Teko vel atidengti ugni, ir tik tuomet islike „kentaurai” pasitrauke. Musio lauke likome vieni.
— Na, seni, tu lengvai issisukai! — pasveikino mane Miselis, nusileides is boksto. — Kuriu velniu neissitiesei anksciau?!
— Dabar bepigu sakyti!.. Nuostoliu nera?
— Vandaliui grumtyniu metu i ranka pataike strele. Zaizda niekine… nebent strele butu uznuodyta. Tiesa, Breforas apziurejo antgali ir sake, jog baimintis nera ko.
— Prakeikti padarai!
— Ka darysim toliau?
