— Sugrisim ir apziuresim nukauta galijota.
Mes su Miseliu ir Vandaliu antrasyk islipome is sarvuocio, ketindami apziureti pabaisa — o podraug ir grumtyniu vietoje likusius „kentauru” lavonus.
Vandalis pareiske, jog galijoto (taip pakrikstijome sesiakoji dinozaura) sarvas primena zemiskuju vabzdziu chitina, taciau yra ir nemazai skirtumu; kad ir kaip ten butu, sis gerokai tvirtesnis. Noredami atpjauti viena sakota raga kuri Vandalis nusprende pasiimti su savimi, turejome pasitelkti pjukleli — kol baigeme darba, asmenys visiskai atsipo. Turejau dar kelias fotojuosteles, kurias tausojome kaip akies vyzdi, taciau sisyk nusprendeme nufotografuoti pabaisa ir „kentaurus”.
Stulbinancios butybes tie „kentaurai”, arba ssvisai, kaip pramineme juos veliau. Beje, patys save jie vadina lygiai taip pat. Beveik cilindrinis kunas, keturios laibos kojos su mazomis tvirtomis kanopomis ir trumpa zvynuota uodega. Priesaky kunas staciu kampu linksta aukstyn, formuodamas beveik zmogiska torsa su dviem ilgom rankom. Ant ranku po seseta nevienodo ilgio pirstu; du pirstai issideste priesais kits kita. Galva apvali, beplauke ir beausp — ausis atstoja bugneliai, pridengiantys vidines klausos kriaukles. Trys sviesiai pilkos spalvos akys; vidurinioji, visu didziausia, gludi kaktos viduryje. Plati burna pilna astriu dantu, ilga bei minksta nosis leidziasi kone iki pat lupu.
Vandalis paskubomis atliko vieno „kentauro” skrodima. Velionis turejo dideles issivysciusias smegenis, kurias saugojo ne tik kaukole, bet ir chitininis apvalkalas, bei lankstu, taciau mineraliniu medziagu gausos deka pakankamai tvirta skeleta. Nepaisant reiksmingu skirtumu, „kentaurai” savo sandara buvo nepalyginamai artimesni zmonems nei hidros.
Vertikaliame torse issideste du galingi plauciai (panasus i musiskius, tik gerokai paprastesni) bei sirdis su keturiais skyreliais; skrandis, zarnos ir kiti vidaus organai uzeme horizontaliaja kuno dali. Kai kurie lavonai buvo dar silti, is ju sunkesi tirstas oranzines spalvos kraujas.
— Sias butybes daug kas sieja su zmogumi, — baigdamas pratare Vandalis. — Jos naudojasi ugnimi, gamina lankus, taso akmenis; trumpiau tariant — tai protingos butybes. Kaip gaila, kad musu pazintis prasidejo taip liudnai!
Kai kurie „kentaurai” turejo ne tik ginklus — lankus bei ietis su meistriskai nutasytais obsidiano antgaliais, — bet ir kazka panasaus i drabuzius: aplink virsutine liemens dali jie devejo placius, dailiai nupintus augalinio pluosto dirzus. Prie dirzu kybojo tokie pat pinti maiseliai, kuriuose radome ivairiausiu obsidiano gaminiu. Visi jie stulbinamai primine velyvojo paleolito zmoniu inagius.
Apleidome kautyniu lauka ir nuvaziavome tolyn. Sisyk nakvynei pasirinkome atvira vieta, kur nebuvo nei medziu, nei zoles.
Tokie keisti pliki ruozai pasitaikydavo gana daznai. Dabar mums butent tokio ir reikejo, tad viena issirinkome ir sustojome, pagreze sunkvezimi slaito papedes link — jei umai sugestu starteris, sarvuoti galetume uzvesti beriedanti. Beje, visu tu atsargos priemoniu neprireike; naktis praejo ramiai — neskaitant is tolo ataidinciu gerkliniu galijoto riksmu. Uztat ryte Miselis pazadino mane vos isausus. Jis atrode labai susirupines.
— Tik pazvelk, — pratare biciulis, tiesdamas man barometra. Gyvsidabrio stulpelis vietoj jau iprasto devyniasdesimt vieno slegio centimetro dabar vos sieke septyniasdesimt sesis.
— Regis, veikiai prasides linksmas orelis!
— Gal barometras taip sureagavo i auksti virs juros lygio?..
— Vakar sitoje pacioje vietoje barometras rode devyniasdesimt. Be to, dirstelek i kalnus!
Miselis truktelejo mane link kairiojo lango. Nepazintuju kalnu grandine, palei kuria riedejome pastarosiomis dienomis, pranyko ruke. Vakaruose viska uztrauke zemai plaukiantys tamsiai pilki, kone juodi debesys.
— Cia pasilikti negalima, — nusprendziau. — Pirmyn! Reikia susirasti kokia nors naturalia sleptuve.
Polis sedo prie vairo. Isitaisydamas aprepe zvilgsniu horizonta ir tik svilptelejo is nuostabos.
— Cia tai bent! Panasu dalyka maciau tik karta, kai virs Pietinio Atlanto siautejo ciklonas.
Vakarus uztvere gresmingu svininiu debesu siena. Kontrastas buvo stulbinantis: rytuose zerinciame melyje spindejo saule, o vakaruose is uz horizonto sparciai artejo gresminga migla.
— Suk desiniau, — isakiau. — Reikia kuo greiciau nusigauti i aukstesne vieta — tikiuosi, ten musu neuzlies.
Svilpeme per negyva lyguma i pietvakarius. Debesys uzklojo jau beveik puse dangaus. Umai i sarva subildo pirmieji sunkus lasai. Taciau vejo nebuvo, jis siautejo kazkur aukstybese, vaikydamas debesu kalnus, o cia, palei zeme, mus gaube dusinantis karstis.
Palikau Miseli su vairuotoju ir kartu su Martina uzkopiau i boksta vildamasis is ten pastebeti kokia nors sleptuve. Noredami kuo greiciau pasiekti kalnus, pasukome i pietus, paskui i pietrycius. Vietove palaipsniui kilo. Pradejo kristi stambus reti lasai; audra dusliai grumejo kazkur vakaruose. Artejome link uolu, kuriose vargiai iziurejau gausybe urvu: sviesa pribleso, aplink sparciai temo. Kai mus uzgriuvo audra, iki uolu dar buvo like bent du kilometrai. Baisus gusis beveik apgreze sarvuoti, isgirdau, kaip uz vairo nusikeike Polis, stengdamasis suvaldyti masina. Prasidejo neitiketinos galios liutis; is dangaus istrizai krito ilgos skystos streles, ir mums atrode, jog uolos tai priarteja, tai nutolsta — priklausomai nuo vejo plaikstomos vandens uzuolaidos pasvirimo kampo. Kurtinamai nugrumejo griaustinis. Mus apgaube tamsa, kuria raize vien akinantys ryskiai violetiniai zaibu tvyksniai. Paskubomis itraukiau kulkosvaidi vidun ir uzkimsau saudymo anga. Ir vis vien netgi uzdaroje priekaboje teko saukti visa gerkle: griaustinis dundejo be atvangos, gozdamas musu balsus.
Sunkvezimis stengesi is paskutiniuju. Padangos buksavo pazliugusioje dirvoje. Vejas tai nutykdavo, tai vel uzgriudavo verzliais suorais, stumdamas automobili i sali. Nenoredami rizikuoti, mes vos vilkomes mazdaug desimties kilometru per valanda greiciu. Tolydzio tvyksciojo zaibai; paskui prasidejo tikra fantasmagorija, akinantys pliupsniai kaitaliojosi su aklina tamsa, is kurios akimirkai greta manes isnirdavo blyskus ir mazuma issigandes Martinos veidas.
Pasilenkes po kojomis regejau sarvuocio kabina: Breforas prie stalelio pilde keliones zurnala Vandalis tvarke savo pastabas, ir tik Beltero niekur nesimate. Galiausiai iziurejau vaikino koja karancia nuo gulto, — jis miegojo. Po netrikdomos kabinos ramybes lauke siaucianti stichija atrode dar siaubingesne. Liutis ir vejas varzesi, kuris nirsesnis. Zaibu tvyksniuose atrode, jog masinos kapotas vargiai skiria juros bangas. Vanduo klioke srautu, stogas virpejo, maksimaliai itempta antena vibravo, ir pertraukose tarp griaustinio dundesio girdejau sielvartinga jos skambesi.
— Cia tai bent audra! — susukau. — Visu audru audra!
— Nuostabu! — atsiliepe Martina.
Reginys isties buvo nuostabus, nors ir klaikokas. Zemeje ne syki maciau kalnuose siauciancia audra taciau visos jos buvo tik niekas palyginti su situo inirtusiu stichiju selsmu.
Zaibas tvykstelejo mazdaug per du simtus metru nuo musu. Kai nutilo griaustinis, riktelejau Miseliui:
— Ka rodo barometras?
— Krenta toliau.
— Jau arti! Matau urvus. Ijunkite zibintus!
Uoletas kalnagubris isties buvo visai salia. Kelias minutes riedejome palei ji, kol suradome ganetinai lygia aikstele, kurioje galejo tilpti musu sunkvezimis. Uola pakibo virsum jo tarytum stogas. Baimindamasis sutikti ssvisus ar galijota, vel iskeliau kulkosvaidi; pro atvira saudymo anga vidun verzesi saltas dregnas oras ir lietaus sniokstimas. Laimei, sleptuve buvo tuscia, ir veikiai musu automobilis jau stovejo sausoje vietoje, kuria pridenge bent trisdesimties metru storio akmens atbraila. Pasukome sarvuoti isejimo link ir islipome is priekabos. Prie kulkosvaidzio liko Belteras — atejo jo eile budeti.
Musu sleptuves ilgis sieke penkiasdesimt metru, plotis — bemaz dvidesimt, o skliautas kilo i dvidesimt penkiu metru auksti. Sen ir ten juo sruvo vanduo, pragrauzes savotiskus latakus, taciau, laimei, olos grindys nuozulniai kilo virsun, ir auksteliau buvo visiskai sausa. Viename kampe aptikome lauzaviete, pelenu, kaulu ir obsidiano inagiu: cia pabuvojo ssvisai, ir, matyt, visai neseniai. Vadinas, teks buti budriems. Be to, pridengtoje angoje suradome rupestingai pasleptu neapdoroto obsidiano gabalu ir glebi sausu saku.
Galimas daiktas, pasielgeme neatsargiai, taciau neistvereme ir uz sunkvezimio sukureme lauza. Cia pat ir pavalgeme, tuscias konservu dezutes ismesdami i siuksliu kruva, kuria paliko ssvisai.
— Isivaizduoju, kaip issprogins akis musu biciuliai „kentaurai”, kai aptiks situos keistus indus, — tariau.
— Ypac kai isvys etiketes, — pridejo Miselis. Viena desreliu skardine puose uzrasas „Tetule Irma” ir storules virejos atvaizdas.
— Ko gero, jie susidarys nekokia nuomone apie musu mena — pastebejo Martina.
Visas sias replikas teko rekti visa gerkle, persaukiant kliokiancios liuties sniokstima.
