Vandalis ir Breforas, zemiau Martinos — Miselis ir Belteras. Seferio lauke nakvyne ant vairuotojo sedynes: jo simtui sesiasdesimciai centimetru kabina buvo pakankamai plati. Baimindamiesi, jog viduje bus pernelyg karsta, irengeme papildoma ventiliatoriu. Per stogo liuka kopetelemis galejome uzkopti virsun, bet menkiausio pavojaus atveju privalejome nedelsdami sleptis priekaboje.
Ir stai isauso zydrosios dienos rytas, kai galiausiai visi sedome i savo vietas. Isitaisiau prie vairo. Miselis ir Martina — salia manes, Seferis, Vandalis ir Breforas islipo ant stogo, o Belteras isiropste i patrankos boksteli; su manimi jis galejo susisiekti telefonu. Pries isvykdamas isitikinau, jog vairuoti masina, taisyti iprastus gedimus ir saudyti kulkosvaidziu geba kiekvienas ekspedicijos dalyvis.
Paspaudziau rankas draugams, atsisveikindamas apglebiau dede bei broli — ir isvykome. Pasukome keliu i pili. Belteras per boksto liuka ilgai mojo Idai, kuri atsiliepdama mosavo skarele.
Buvau susijaudines, laimingas ir visa gerkle plesiau daina. Pravaziavome griuvesius, paskui nuriedejome palei siauraji gelezinkeli ir nauju, neseniai pazymetu keliu nusigavome iki rudvietes. Stebetojai buvo savo vietose. Vieni darbininkai vaikstinejo grupelemis, laukdami pamainos, kiti uzkandziavo. Draugiskai atsisveikinome ir nuvaziavome tolyn, {stepe, per pilka Telo planetos zole.
Is pradziu tai sen, tai ten dar pasitaikydavo zemiskuju augalu, bet veikiai jie dingo. Po valandos uz nugaros liko paskutines regimos vezes, galutinis taskas, kuri buvome pasieke savo zvalgybos metu. Priesais mus dryksojo nepazinta planeta.
Lengvas vakaris siureno zole, kuri treskedama gule po sunkvezimio ratais. Dirva buvo kieta ir stebetinai lygi. Pilkoji stepe plytejo aplink kiek tik uzmate akys. Pietuose susitelke reti balti debeseliai, „paprasti debesys”, kaip pastebejo Miselis.
— Kokia kryptimi vaziuojame? — paklause jis, deliodamas ant plansetes sturmano prietaisus.
Paaiskejo, kad Telo planeta turi toki pat nuolatini magnetini lauka kaip ir Zeme, ir musu kompasai veike puikiai, skirtumas tik tas, kad cia viskas buvo atvirksciai, ir siaurinis streliukes galas rode i pietus.
— Is pradziu tiesiai i pietus, paskui i pietrycius. Sitaip aplenksime pelke. Siaip ar taip, labai tikiuosi, jog aplenksime. Paskui tiesiai link kalnu.
Vidudieni sustojome ir pirmakart papusryciavome „sunkvezimio seselyje”, kaip issireiske Polis Seferis. Tas seselis buvo veikiau isivaizduojamas nei realus. Dar laime, kad mus gaivino menkas vejelis.
Linksmai gurksnojome vyna, tik umai zole greta musu suvilnijo, ir isjos isniro plokscioji gyvate. Neleisdama mums atsitoketi, ji metesi i prieki ir isisiurbe… tiesiai i kairiji priekini sunkvezimio rata. Is padangos tuctuojau snypsdamas issiverze oras.
— Ak, kad tave! — nusikeike Polis, liuoktelejo i kabina ir po akimirkos issoko su kirviu rankose.
— Nesugadinkite jos, meldziu! — susuko Vandalis, taciau Polis nekreipe demesio; jis vienu smugiu perkirto gyvate, ir dar taip, jog kirvio asmenys sulindo i dirva iki pat rankenos. Mes net susiriete— me is juoko.
— Tikriausiai sis grobis jai pasirode sausokas, — pratare Miselis, stengdamasis prazioti gyvates nasrus. Siam tikslui teko griebtis repliu. Ismontave rata isitikinome, jog ploksciojo padaro skrandzio sultys pasizymi neitiketina galia: guma jau susiraukslejo, o protektorius aplink durio vieta isnyko be pedsako.
— Atleiskite, — pratare Miselis, pasigrezdamas i ploksciosios gyvates liekanas. — Nezinojau, madam, kad jus galite virskinti kauciuka!
Nuvaziavome tolyn, riededami vidutiniu dvidesimt penkiu-tris— desimties kilometru per valanda greiciu. Kelis kartus meginau pasukti i kaire, bet tenai vis dar tyvuliavo pelke. Naktis praejo ramiai. Tiktai kita diena, po triju spartaus vaziavimo valandu, galu gale istengeme pakeisti krypti. Aplink po senovei snarejo pilka zole, retsykiais pasitaikydavo krumoksniu, kelis kartus teko apvaziuoti griovius. Judejome link kalnu, stuksanciu ties horizonto linija.
Desimta valanda oras subjuro, o kai sustojome uzkasti, lietus negailestingai caize diuralio stoga. Pavalgeme, neislipdami is masinos. Tuo tarpu lietus virto liutimi, matomumas visai suprastejo, ir as nusprendziau palaukti.
Pravereme langus, isileisdami gryno oro, ir isitaiseme kas kur — vieni ant gultu, kiti aplink stala. As pusiau gulom tysojau ant priesakines sedynes, Miselis su Martina sedejo ant slenkscio tarp kabinos ir priekabos. Tingiai ciurleno pasnekesys. Mudu su Miseliu dumijome pypkes, likusieji trauke cigaretes. Kazkokio laimingo atsitiktinumo deka kaime isliko dideles tabako atsargos, be to, vienas gyventojas „atsigabeno” nedideli tabako lauka tad dabar auginome ji patys, nesibaimindami valdininku sankciju.
Lietus pliaupe septyniolika valandu is eiles ir, pasak budinciuju, nesiliove ne akimirkai. Kai prabudome ryte, vis dar lijo, nors ir nebe taip stipriai. Visa lyguma uzliejo vanduo, tankios puvenos letai siurbe dregme. Miselis pamegino pajudinti sarvuoti is vietos; sunkvezimiukas uzbuksavo, bet paskui eme ristis, atsargiai didindamas greiti.
Treciosios dienos pabaigoje pazymejau, kad pravaziavome jau sesis simtus penkiasdesimt kilometru ir pastebimai priartejome prie kalnu. Vietove keitesi: dabar aplink rikiavosi kalvu grandines, nu— drykusios is pietvakariu i siaures rytus. Tarp dvieju tokiu grandiniu man pavyko padaryti labai svarbu atradima.
Jau vakarejo. Sustojome rausvos molingos kalvos papedeje — cia neaugo netgi zole. Pasiciupau automata, islipau is sunkvezimio ir iskeliavau pasivaikscioti. Ejau neskubedamas, retsykiais dirsteldamas i dangu ir mastydamas apie tai, ar Telo planetoje galima taikyti zemiskosios geologijos desnius. Kai jau galvojau gausias teigiama atsakyma ore man pasivaideno kazkas keista, nepaaiskinama, taciau labai pazistama. Sustojau. Priesais plytejo nedidele riebaluota pelke, apzelusi skurdzia augmenija: is vaivorykstine plevele aptraukto vandens tik sen bei ten styrojo rusvos, tarsi surudijusios zoles kuokstai. Is netiketumo net pasokau: nuo pelkes dvelke nafta!
Priejau arciau. Ten, kur pelke nezymiai isigrauze i kranta, i pavirsiu verzesi duju burbuliukai. Nuo ziebtuvelio ugnies jie lengvai isiliepsnodavo, bet tai dar nieko nereiske — paprastos pelkiu dujos taip pat dega. Betgi vaivorykstine plevele… Pagal visus pozymius cia buvo naftos ir, regis, nelabai giliai. Istyrinejau vietove. Molis, is kurio sudaryta kalva, sioje vietoje perejo i tamsu skaluna, o uz simto metru nuo pelkes skaluno klodas remesi i balto kalkakmenio skardi. Visi sprudzio pozymiai! Mazuma sunerimau. Po sprudzio nafta galejo issilieti pavirsiuje — tuomet santalka butu prarasta, — bet galejo ir pasilikti kazkur visai negiliai. Kad ir kaip ten butu, viena neabejotina: naftos Telo planetoje yra, ir mes vienaip ar kitaip istengsime ja isgauti.
Marsrutiniame zemelapyje uoliai pazymejau sia vieta, ir mes vel leidomes i kelia is pietu aplenkdami kalnu grandine, tiksliau pasakius, aukstas kalvas, kadangi ne vienos aukstis nevirsijo astuoniu simtu metru. Tai buvo klintine grandine, matyt, atsiradusi visai neseniai: erozijos pedsakai dar beveik nepastebimi. Viename atskilusiame luite aptikau kriaukle, panasia i zemiskaji brachiopoda. Vadinas, Telo planetoje, neskaitant bekauliu hidru, gyvena ar gyveno butybes su tvirtu sarvu.
Augmenija kaip buvo, taip ir liko skurdi bei monotoniska: pilka zole bei pilksvai zali „medziai”, tiksliau pasakius, paprasciausi krumai. Kai sustodavome poilsiui, Vandalis paversdavo stala laboratorija ir palinkdavo prie mikroskopo, taciau jam iki siol nepavyko ap tikti nieko sensacinga. Augalu lasteles tokios pat, kaip ir Zemeje, neskaitant to fakto, jog daugelis turejo viso labo viena branduoli. Visi augalai buvo beziedziai: jie dauginosi sporomis, kaip Zemeje paleozojaus eroje.
Issyk uz kalvu grandines isvydome galinga kalnagubri su snieguotomis virsunemis. Centrinis atrode ypac sauniai! Gigantiska jo apimtis stulbino aki. Stebetinai taisyklingos geometrines formos kalnas stuksojo lygumoje milzinisku kugiu — didingas, juodas it naktis, pasidabines akinama sniego kepure. Ji pavadinome Tamsos virsukalne.
Dabar vaziavome juodojo milzino link. Miselis mikliai apskaiciavo jo auksti ir net svilptelejo is nuostabos:
— Oho! Ne maziau kaip dvylika tukstanciu septyni simtai metru!
— Dvylika? Vadinas, jis aukstesnis uz Everesta…
— Taip, daugiau nei trim kilometrais.
— Bet kodel gi taip gerai matyti virsune? Juk ji turetu buti auksciau debesu?
— Nes debesu dabar kaip tik nera. Ir apskritai jie Telo planetoje, regis, reti sveciai. Uztat kai susirenka!.. Atmeni uzvakarykscia liuti?
— Ko gero, lietus cia ne tokie reti, kaip manai. Be ju visa si augmenija jau seniai butu zuvusi.
Be jokiu nuotykiu riedejome Tamsos virsukalnes link, kol visai netiketai radome beveik neiveikiama kliuti. Visureigis eme riedeti nuozulniu slaitu, ir apacioje, plataus slenio dugne, isvydome upe. Jos krantuose zele i medzius panasus augalai: is visko, ka regejome iki siol, dar niekas taip neprimine zemiskuju medziu. Kai kurie netgi zydejo, ir ju ziedelius Vandalis palygino su kai kuriu pli— kasekliu piestelemis.
Taciau kaipgi persikelti per upe? Ji nebuvo labai plati, vos poros simtu metru, taciau gili ir srauni, sklidina
