— Nemanau, — isiterpiau as, — Musu ginklai kasdien vis tobulesni. Jei vakar butume buve kiek atsargesni, galejome apsieiti be auku. Tiesa sakant, indenams dziunglese gresia kur kas daugiau pavoju — tigrai, gyvates…
— Nuo gyvates nuodu yra priesnuodziu, o tigrai yra tigrai, paprasti zverys, kurie nedaug tesiskiria nuo musu. Taciau sitos zalios deles, kurios suvirskina tave tavo paties odoje… koks siaubas! As bijau, bijau… — vos girdimai uzbaige Martina.
Guodeme ja kaip imanydami, bet sugrizes i kaima isitikinau, kad paguodos reikejo nejai vienai. Atvaziavo vagonelis su ruda, ir masinistas islipo paplepeti su valstieciu. Tas porino:
— Tau i viska nusispjaut. Sedi sau kabinoje, uzsidarai ir zvalgaisi. O mes… kol sugrisi is lauku, kol suvarysi jaucius ir ilisi i sleptuve… tie padarai spes desimt kartu tave pribaigti! Zinia, sirenos, bet kiek is ju naudos? Jos visuomet riaumoja po laiko. Dievas mato, pries eidamas i laukus as dabar kaskart meldziuosi! Tik namuose ramu, ir tai nelabai…
Tadien panasiu kalbu prisiklauseme iki valiai. Sudvejojo net gamyklos darbininkai, nors pastarieji dirbo po stogu. Jei hidros butu puolusios kasdien, nezinau, kuo viskas butu pasibaige. Bet, laimei, iki pat didziojo musio jos daugiau nebesirode. Zmones pamazu atsitokejo, ir retsykiais mums netgi tekdavo isplusti pernelyg nerupestingus stebetojus.
EKSPEDICIJA
Tuo metu, kai baigiau ruosti ekspedicijos plana, galutinai supratau, kad myliu Martina. Mudu kas vakara kopdavome i mano dedes nama, kur drauge pietaudavome. Kartais mus lydedavo Miselis, bet paprastai jis ateidavo vienas, anksciau. Dalinausi su Martina savo sumanymais, ir ji man dave nemazai naudingu patarimu. Nepastebimai nuo dalykiniu pokalbiu perejome prie prisiminimu.
Suzinojau, kad Martina trylikos metu liko naslaite, tevus mergaitei visiskai pakeite Miselis. Jis buvo astronomas, tad paaiskejus, kad Martina gabi tiksliesiems mokslams, itrauke seseri i savo darba. Gerai pazinojau pirmosios ekspedicijos Zeme-Marsas narius (ekspedicijai vadovavo mano pusbrolis Bernaras Verilakas) ir galejau papasakoti Martinai daug idomiu smulkmenu apie ta tarppla- netini skrydi. Kazkoks susizavejes reporteris netgi nufotografavo mane tarp Bernaro ir Sigurdo Olesono, pristatydamas kaip „pati jauniausia ekspedicijos dalyvi”, o paskui fakultete pasaipuoliai neleido man praeiti. Ir vis delto, sulaukes pasiulymo sudalyvauti antrajame skrydyje, atsisakiau; is dalies del to, kad nenorejau liudinti motinos — koksai kilnumas! — is dalies del bailumo — cia kilnumu ne nedvelke! Dedes bibliotekoje suradau ano meto laikrascius ir parodziau Martinai „izymiaja” fotografija. Ji savo ruoztu parode man kita nuotrauka: ekspedicijos virsininko Polio Bernadako paskaitoje penktoje klausytoju eileje piestuku buvo apvestos jaunuolio ir merginos galvos.
— Cia Miselis ir as. Man tai buvo didi diena!
— O zinote, tadien mudu, ko gero, buvome susitike! As padejau Bernadakui demonstruoti skaidres!
Pro didinamaji stikla nuotraukoje iziurejau tuomet dar pusiau vaikiska Martinos veideli.
Sitaip kas vakara daremes vis artimesni, kol karta, jau nebeatmenu kaip, pradejome i kits kita kreiptis „tu”. O viena vakara kai Miselis lukuriavo ant namo slenkscio, mudu atejome susikibe uz ranku. Miselis vylingai nusisypsojo, pakele rankas virsum musu galvu ir iskilmingai pareiske:
— Laiminu jus, mano vaikai!
Mudu sumise susizvalgeme.
— Kas yra? Galbut suklydau?
Atsakeme sykiu:
— Paklausk Martinos!
— Paklausk Zano!
Ir visi trys prapliupome juoku.
Kita diena Tarybos posedyje isdesciau savo seniai sumanyta ekspedicijos plana
— Ar istengsite, — kreipiausi i Etranza — perdirbti krovinine masina i savotiska lengva sarvuoti su diuralio sarvu ir automatines patrankos bokstu? Tai butina Telo tyrimui.
— O kam apskritai reikalingas toks tyrimas? — isiterpe Lui.
— Nepaprastai reikalingas. Tu zinai, zaliavos turim nedaug. Gelezies rudos pakaks vos keleriems metams ir tai tik tuo atveju, jei taupysime kaip imanydami. Mus supa pelkes ir stepes, kuriose labai sunku ieskoti klodu. Turime nusigauti iki kalnu. Beje, gal ten aptiksime ir miskus, kurie aprupintu mus mediena, antraip netruk sime iskirsti visus aplinkinius medzius, o ju ir siaip liko nebedaug. Gal sutiksime mums naudingu gyvunu, gal surasime anglies — kas zino! O gal aptiksime tokia vieta, kurioje nera hidru. Vargu ar jos skrenda toli nuo savo pelkiu!
— Kiek degalu tau reikes?
— O kiek suvaitoja geriausias sunkvezimis?
— Dvidesimt du litrus simtui kilometru. Su kroviniu ir prastuose keliuose isdegins iki trisdesimties.
— Tarkime, tukstancio dvieju simtu litru. Tuomet musu veiklos spindulys sieks du tukstancius kilometru. Taip toli vaziuoti neketinu, bet reikia ivertinti visokiausius vingius.
— Kiek zmoniu tu prasai?
— Iskaitant mane, septyniu. Ketinu pasiimti Beltera, jis jau ismoko skirti pagrindinius mineralus; Miseli, jeigu jis panores…
— Zinoma, panoresiu! Jau seniai svajoju tyrineti planetas is arti, ne vien per teleskopa.
— Tu man labai padetum, nustatant topografinius aukscius. Gi del likusiuju dar neapsisprendziau.
Ekspedicijos planas buvo patvirtintas vienbalsiai — neskaitant Sarnje priestaravimu. Jau kita diena Etranzas liepe darbininkams pradeti sunkvezimio tobulinimo darbus.
Pasirinkome masina su sudvigubintais uzpakaliniais bakais. Pernelyg trapius stiklus pakeiteme pleksistiklu, pasiskoline jo is observatorijos atsargu, patikrinome visas spynas ir prie stiklo pake— leju itaiseme diuralio lakstus, kurie nelaimes atveju galejo aklinai uzdaryti langus. Pertvara tarp kabinos ir priekabos isardeme, priekaba praplatinome ir paverteme kajute su pusapvaliu stogu, plieniniu lanku karkasa uzdengeme storais diuralio lakstais. Ant stogo itaiseme besisukanti boksteli su automatiniu dvidesimties milimetru kulkosvaidziu; saulys galejo sukioti ji, spaudydamas pedala. Dar pasiememe penkiasdesimt toliasaudziu simto desimties centimetru ilgio raketu, du rankinius kulkosvaidzius ir keturis automatus. Patrankai parupinome astuoniasdesimt uztaisu, kulkosvaidziams — po sesis simtus soviniu, automatams — po keturis simtus. Atsarginius degalus supyleme i sesis papildomus dvieju simtu litru talpos bakus. Priekaboje irengeme dviem eilem isrikiuotus sesis atlenkiamus gultus, po tris vienas virsum kito, ir maza sudedama staleli. Sukroveme dezes su maisto atsargomis — jos turejo atstoti ir kedes. Instrumentai, prietaisai, sprogmenys, geriamo vandens bakai ir mazas siustuvas-imtuvas uzeme visus laisvus kampus, o ta, kas netilpo, pririsome ant stogo. Ten pat aplinkui boksteli sugule sesios naujos musu sarvuocio padangos. Kajute apsviete dvi lempeles, sviesa sklido ir per tris is vidaus uzdaromus langus. Sarve isgreze— me saudymo angas. Is naujo perrinkome visa varikli, visa pavaru deze, ir mano zinioje atsidure pakankamai galinga kovine masina, kuriai nebaisios jokios hidros. Degalu turejo pakakti keturiems tukstanciams kilometru, o maisto atsargu — dvidesimt penkioms dienoms. Bandymu metu sunkvezimis lengvai riedejo keliu sesiasdesimties kilometru per valanda greiciu, bet kalvotoje vietoveje derejo tiketis daugiausiai trisdesimties.
Tuo metu as toliau rinkau igula. Jau turejau sarasa su sesiomis pavardemis.
Ekspedicijos vadovas ir geologas — Zanas Burne; virsininko pavaduotojas — Breforas; zoologas ir botanikas — Vandalis; sturmanas — Miselis Sovazas; geologas-zvalgybininkas — Belteras; mechanikas ir radistas — Polis Seferis. Pastarasis, kadaise laivo mechanikas, buvo Lui biciulis.
Nezinojau, ka pasirinkti septintuoju. Norejau pakviesti Masak— ra, bet tas neturejo teises isvykti is kaimo, kur daktaro pagalbos gali prireikti kiekviena minute. Kazkur isejau, ant stalo palikes savo popierius, o grizes radau uzpildyta sarasa — po sesiomis pavardemis drasiu Martinos braizu buvo prirasyta: „Sanitare ir vireja — Martina Sovaz”.
Kad ir kaip stengemes mudu su Miseliu, merginos perkalbeti nepavyko. Galiausiai net apsidziaugiau, kai Martina priverte mane pasiduoti: ji buvo stipri, narsi, puikiai saude, be to, buvau tikras, kad musu sarvuotyje bijotis nera ko.
Paskutinieji pasiruosimai artejo i pabaiga Kiekvienas kur galedamas sukiso savo knygas ir asmeninius daiktus, kiekvienas issirinko sau gulta. Martina uzeme pati virsutini desineje, o as — kaireje. Po manimi isitaise
