perkeldami i kaima. Nuo siol valstieciai triuse laukuose, saugomi sunkvezimiuose isitaisiusiu kulkosvaidininku; taupydami degalus, i masinas kinkeme galvijus, kurie ir nuvezdavo sargyba i vieta, o paskui ganydavosi ar dirbdavo. Patobulinome raketas ir sukureme tikra prieslektuvine artilerija. Ji pasiteisino paties pirmo hidru antpuolio metu: is pussimcio pabaisu trisdesimt znektelejo ant zemes.
Karta ryte mudu su Belteru ir dviem ginkluotais kariais iskeliavome ieskoti anglies. Kaip ir itariau, iskasenos buvo netoli — dalis is likusioje teritorijoje, bet visu daugiausiai negyvojoje zonoje, kur atskiri klodai isvirto i pavirsiu.
— Patogiausia pradeti nuo cia, — pratare Belteras.
— Ko gero. Tik bijau, kad tokiame chaose bus neimanoma atsekti klodo. Apziurekime nepaliesta sriti.
As neklydau: didziuma sluoksniu buvo vos penkiolikos centimetru storio ir tiktai vienas — penkiasdesimt penkiu.
— Nepavydziu sachtininkams, — tariau. — Jiems teks kaip reikiant papluseti.
Pasinaudojes savo geologijos ministro teise, mobilizavau trisdesimt zmoniu ir pavedziau jiems isardyti begius, kadaise vedusius i artimiausia gelezinkelio stoti. Isardeme ir antraji kelia, nutiesta salia atsakos, kuri junge gamykla su molio karjeru. Is jo i gamykla gabeno zaliava. Muasako ir Vilsono atradimo deka nuo 1967 metu aliuminis buvo isgaunamas ne vien is boksitu, ir Telo planetoje prie senojo budo grizome tik todel, jog cia aptikome gausius stulbinancio grynumo boksito klodus.
Zinia, Etranzas protestavo:
— Kaipgi as gabensiu i gamykla zaliava?
— Visu pirma, as jums palieku viena kelia is dvieju. Antra, mums dabar nereikes tokio aliuminio kiekio, siaip ar taip — kuri laika. Trecia, jusu gamykla vis vien negales dirbti, kol nebus anglies. Ir ketvirta, kai surasiu ruda, pradesime lydyti gelezi, kurios pakaks viskam. O kol kas surinkite gelezies lauza-jo cia nemazai — ir perlydykite i begius. Siaip ar taip, cia jusu darbas!
Be to, gamykloje rekvizavau du mazus garveziukus is sesiu turimu bei pakankama vagonu skaiciu. Is kalkakmenio karjero „pasiskolinau” tris kujus bei viena kompresoriu.
Po keliu dienu sachta jau veike, ir kaime vel atsirado elektra. Septyniolika „katorgininku” tapo sachtininkais. Jie dirbo su sargyba, kuri ne tiek saugojo darbininkus, kiek gyne juos nuo hidru. Tie zmones gana greit pamirso, jog yra nuteisti, o ir mes, prisipazinsiu, taip pat. Jie tapo tiesiog sachtininkais ir, vadovaujami buvusio kasyklu meistro, greit isisavino savo pozemine profesija.
Sitaip, dirbant organizuotus darbus, nepastebimai prabego du menesiai. Miselis ir mano dede, padedami laikrodininko, pagamino Telo planetos laiko laikrodi. Mums labai kliude tas faktas, jog para sudare dvidesimt devynios zemiskosios valandos; kaskart, norint susigaudyti pagal savo laikrodi, tekdavo atlikti sudetingus skaicia vimus. Todel is pradziu isleidome dvieju tipu laikrodzius: su ciferblatu, padalintu i dvidesimt keturias „dideles” valandas, ir su ciferblatu, padalintu i dvidesimt devynias zemiskasias valandas. Veliau, po keleriu metu, buvo priimta sistema, egzistuojanti iki siol, — tiktai jus tokia ir naudojates. Para dalijasi i desimt valandu po simta minuciu, kiekvienoje minuteje — simtas sekundziu, kurios, savo ruoztu, dalijasi dar i desimt mirksniu. Sekundes beveik nesiskiria nuo zemiskuju. Beje, vienas is pirmuju katastrofos rezultatu buvo tas, jog visi laikrodziai su svytuoklemis issiderino, baisiai sutrikdydami valstiecius. Juk Telo traukos jega mazesne nei Zemes!
Maisto atsargu, papildytu trofejais is pilies rusiu, pakako desimciai zemisku menesiu. Mes atsidureme nuosaikioje Telo juostoje, amzino pavasario zonoje, ir, jei siame klimate prigis javai, galejome tiketis keliu derliu per metus. Slenyje nestigo ariamos zemes; mums jos turejo pakakti, kol gyventoju skaicius nera pernelyg didelis. Be to, Telo dirva atrode derlinga.
Suremontavome didziaja dali namu ir jau nebesiglaudeme taip ankstai, kaip pradzioje. Vel veike mokykla, Taryba posedziavo dideliame metaliniame angare. Cia Ida valde archyva, ir cia paprastai rasdavau Beltera, kai pastarojo man prireikdavo. Sudarinejome kodeksa — musu istatymu leidybos pamata, — stengdamiesi nenukrypti nuo Zemeje priimtu normu, tik supaprastindami jas ar pritaikydami naujoms salygoms. Tie istatymai veikia iki siol. Be archyvo tame paciame angare isikure susirinkimu sale ir biblioteka.
Abu gelezinkeliai — is sachtos ir is molio karjero — veike normaliai, gamykla dirbo tiek, kiek reikejo, kad ivykdytu musu uzsakymus. Visi buvome uzsieme, nes darbo ranku stigo. Gyvenimas kaime virte vire! Jis primine veikiau gyvybinga Zemes miesteli nei vienisa gyvenviete nepazistamoje planetoje, pasiklydusioje erdvese ar, galimas daiktas, tarp erdviu.
Prasidejo pirmieji cionyksciai lietus — gresmingos liutys, trukusios bent desimt dienu. Stojo pirmosios tamsios naktys, kol kas dar labai trumpos. Sunku apsakyti, ka pajutau, pirmakart isvydes zvaigzdynus, kuriems buvo lemta amziams tapti musu zvaigzdynais!
Tarybos nariai iprato rinktis pusiau oficialiems pasnekesiams kaimiskajame mano dedes name arba — kur kas dazniau — jau atremontuotame astronomo name prie observatorijos. Ten sutikdavome Vandali ir Masakra, drauge su Breforu tyrinejancius hidras, ten as isvysdavau Martina, Bevena su zmona, savo broli, o retsykiais ir Menara, kai pastaraji pavykdavo atplesti nuo skaiciavimo masinos. Jei oficialiuose posedziuose, kur budavo sprendziami praktiniai klausimai, viskam vadovavo Lui, tai cia, kur zmones daugiau kalbedavo apie moksla bei filosofija, pripazintu ratelio lyderiu tapo mano dede — be abejo, savo kolosalios erudicijos deka. Retsykiais zodzio paprasydavo Menaras, ir mus kaskart apstulbindavo minciu, kurias issakydavo tasai mazas zmogelis su oziska barzdele, gelme. Apie tas sueigas issaugojau pacius sviesiausius prisiminimus, nes butent tuomet is tiesu pazinau ir ivertinau Martina.
Karta vakare kopiau i observatorija kuo puikiausiai nusiteikes: per tris kilometrus nuo negyvosios zonos ribos, jau Telo teritorijoje, slenio dugne man pavyko aptikti puikios kokybes gelezies ruda. Tiesa sakant, ja aptikau ne as, o vienas is mano zmoniu, kuris atnese man rudos gabala ir paklause, kas gi cia. Taciau koks skirtumas?
Kelio posukyje sutikau Martina.
— O, stai ir jus! Kaip tik ejau jusu pasitikti.
— Nejaugi pavelavau?
— Ne. Likusieji dar observatorijoje. Menaras pasakoja apie nauja atradima.
— Ir visgi isejote pasitikti manes? — pamalonintas paklausiau as.
— O kodel gi ne? Mane tas atradimas nelabai tedomina, nes ji padariau pati.
— Ka gi jus atradote?
— Trumpai tariant…
Bet tadien as nieko daugiau nesuzinojau. Maitina pakele akis ir sustingo — prasiziojusi, is siaubo isputusi akis.
Atsigreziau atgal: staciai i mus pikiravo gigantiska hidra.
Paskutine akimirka man pavyko susitvardyti; pastumiau Martina ir issitiesiau ant zemes salia jos. Hidra prasvilpe pro sali, tik per plauka nepataikiusi i mus. Is inercijos ji nuskriejo dar bent simta metru ir apsisuko. Akimoju pasokau nuo zemes.
— Bekite i kaima! Ten palei kelia auga medziai, slepkites po
jais!
— O jus?
— As ja sulaikysiu. Turiu revolveri ir tikiuosi…
— Ne, as pasiliksiu.
— Bekite gi, del Dievo meiles!
Taciau begti buvojau velu. Be to, as zinojau, kad su savo revolveriu vargiai nukausiu pabaisa. Greta uoloje ziojejo plysys. Smarkiai stumtelejau Martina i anga ir uzdengiau ja savo kunu. Hidrai nespejus svystelti savo geluonies, issoviau penkis kartus is eiles: ko gero, kulkos pataike i tiksla, nes pabaisa suvirpejo ore ir mazuma atsitrauke atatupsta. Man beliko trys soviniai ir peilis, ilgas suomiskas peilis, visuomet astrus it skustuvas. Hidra pakibo priesais mus, jos ciuptuvai rangesi nelyginant deles, sesios akys stebeilijo i mane blausiai ir gresmingai. Is lengvo hidros kugio susitraukimo supratau, kad ji tuojau svystels geluoni. Paleidau tris paskutines kulkas, palenkiau galva ir su peiliu rankoje puoliau pabaisa. Man pavyko prasmukti tarp ciuptuvu ir pastverti viena is ju. Delna nutvilke klaikus skausmas, taciau as pakibau ant hidros visu kunu; ji svystelejo geluoni i Martina, nepataike, nes ta akimirka truktelejau ja salin, ir suskalde ragini smaigali i uola Prigludes prie pabaisos kuno, raiziau ja peiliu. Kas nutiko veliau, beveik neatmenu. Prisimenu auganti ituzi, prisimenu pasislykstetinos mesos gabalus, caizancius man veida paskui zeme kazin kodel isslydo is po koju, kritimas, smugis — ir viskas.
Atsipeikejau dedes namuose. Tysojau lovoje. Salia triuse Masakras ir Polis. Mano rankos paraudo, istino,
