— O koks skirtumas, prisipazinsiu ar ne? Vis vien mane susau— dysite!
— Nebutinai. Jus galejote suklysti. Be to, buvote ne vienas! Kas pastumejo jus i nusikaltimu kelia?
— Po to sambruzdzio sefas isreze mums kalba. Pasake, kad kaima uzeme, atleiskite, visokiausios padugnes, kad mes esame kitoje planetoje ir kad reikia gelbeti civilizacija. O paskui, — milzinas truputi padvejojo, — jei viskas klosis gerai, gyvensime it senjorai senaisiais laikais.
— Jus dalyvavote kaimc^ntpuolyje?
— Ne! Galite paklausti kitu. Visi, kurie uzpuole kaima nukauti. Tai buvo seimininko sunaus zmones. Pats seimininkas tuomet labai supyko. Sarlis Honegeris aiskino, jog paeme ikaitus, o is tiesu jam reikejo tiktai tos mergses, paskui kuria lakste. Seimininkas jam nepritare. As irgi. Sarli ikalbejo Levrenas.
— O ko gi sieke jusu seimininkas?
— Jau sakiau. Jis norejo buti sio pasaulio ponu. Pilyje turejo daug ginklu. Tenai, Zemeje, seimininkas uzsieme kontrabanda, todel visur turejo savo zmoniu. Pavyzdziui, pilies apsaugai samde mus. Stai ir nusprende surizikuoti. O kur mes galejome detis? Vis vien praeityje esam pridare kvailysciu. Be to, seimininkas zinojo, kad jus beveik neturite ginklu. Nemane, kad prisigaminsite ju taip greit!
— Gerai. Isveskite. Kitas!
Pries teisma stojo sviesiaplaukis jaunuolis, kuris iskele balta veliava
— Jusu pavarde, amzius, profesija?
— Anri Belteras, dvidesimt treju metu. Politechnikos instituto studentas.
— Kokiu gi budu atsidurete tarp situ banditu?
— As pazinojau Sarli Honegeri. Karta mes loseme pokeri, ir as per vakara pralosiau visus savo pinigus menesiui i prieki. Jis sumokejo mano skolas. Po to pasikviete i pili ir isgelbejo man gyvybe. O paskui ivyko katastrofa. Nepritariau nei Sarlio tevo planams, nei jo elgesiui. Taciau negalejau isduoti Sarlio. As skolingas jam uz gyvybe. Taciau ne sykio i jus nesoviau!
— Patikrinsim! Kitas. Beje, dar vienas klausimas. Ka jus studijavote?
— Aerodinamika.
— Puiku, gal jusu zinios kada nors pravers.
— Noreciau pridurti dar kai ka… Ida Honeger… ji padare viska ka galejo, noredama jus perspeti…
— Mes zinome, butinai tai ivertinsime.
Apklausa tesesi. Cia buvo kone visu profesiju zmoniu. Didzioji kaltinamuju dalis priklause fasistines krypties organizacijai. Nezinau, ka galvojo likusieji, bet, atvirai snekant, as atsiduriau keblioje padetyje. Daugelis tu zmoniu nuosirdziai atgailavo, o kai kurie dare paprasciausiai apgautu vaikinu ispudi. Akivaizdu, jog pagrindiniu kaltininku jau nebera gyvuju tarpe. Beltero istikimybe draugui kele uzuojauta. Niekas is kaltinamuju apie ji nepasake nieko bloga; atvirksciai, didziuma patvirtino, kad kautynese studentas nedalyvavo. Bet stai pries teisma stojo dvidesimt devintas. Ziulis Levrenas, keturiasdesimt septyneriu metu amziaus, zurnalistas. Tai buvo mazas kauleto veido zmogutis. Lui dirstelejo i savo uzrasus.
— Liudininkai nurode, kad jus nepriklausote Honegerio parankiniams. Pilyje buvote svecias, taciau kai kurie mano, kad butent jus ir esate pagrindinis seimininkas. Jus saudete i musiskius, sito nenuneigsite. Be to, liudininkai skundesi jusu ziaurumu.
— Tai melas! Niekada nesu mates tu zmoniu. Niekur nedalyvavau. Mane paprasciausiai pakviete pavieseti.
— Meluoja! — neistvere savanoris, saugantis duris. — Ji maciau prie automatines patrankos apkasu viduryje. Prie tos pacios, kuri pakirto Salavena ir Robera! Tris kartus soviau i ta sunsnuki, tik, gaila, nepataikiau.
Daugelis saleje pritare savanoriui. Zurnalistas bande priesgyniauti, taciau ji istempe laukan.
— Iveskite madmuazele Diuser.
Nepaisant gausios kosmetikos, moteris atrode apgailetinai. Buvo issigandusi ir sutrikusi.
— Madlena Diuser, dvidesimt astuoneriu metu amziaus, aktore. Bet as nicnieko nepadariau!
— Jus buvote vyresniojo Honegerio meiluze, tiesa?
— Ir vyresniojo, ir jaunesniojo! — pasigirdo balsas.
Saleje nuvilnijo juokas.
— Netiesa! — susuko ji. — O, tai siaubinga! Klausytis sitokiu izeidinejimu!
— Gerai, gerai. Prasau laikytis tylos! Su jumis dar issiaiskinsime.
— Ida Honeger, devyniolikos metu, studente.
Apsiverkusi ir susitarsiusi mergina atrode kur kas jaunesne uz aktore.
— Ka jus studijavote?
— Teise.
— Bijau, kad cia jusu zinios nepravers. Zinome, kad stengetes uzkirsti kelia nelaimei. Gaila, kad jums nepavyko. Bet, siaip ar taip, jus padejote trims i nelaisve paimtoms merginoms. Ka galite pasakyti apie likusius teisiamuosius?
— Mazai juos pazistu. Bironas buvo neblogas zmogus, Anri Belteras nusipelno atleidimo. Jis prisieke man, jog nesaude, ir as juo tikiu. Tiesa, Anri draugavo su mano broliu…
Ji sukukciojo.
— Mano tevas ir brolis taip pat ne kokie piktadariai. Jie buvo umus, garbetroskos. Kai gimiau, tevai gyveno labai skurdziai. Turtai atejo netiketai ir susuko jiems galvas. Viskuo kaltas tasai zmogus — Levrenas. Tai jis pakiso mano tevui Nyce, ir tas isivaizdavo esas antzmogis. Tai Levrenas pasiule beprotiska planetos uzkariavimo plana. Tas zmogus gali padaryti bet ka! O, kaip jo nekenciu! — Mergina vel papludo asarom.
— Seskites, madmuazele, — negarsiai pratare dede. — Mes pasitarsime, taciau jums nera ko baimintis. Jus veikiau liudininke, nei kaltinamoji.
Mes pasisalinome uz uzdangos. Svarstymas uztruko ilgai. Lui ir valstieciai reikalavo griezciausiu priemoniu. Miselis, mano dede, kiure ir as pats siuleme kur kas svelnesnes bausmes. Zmoniu buvo mazai, kaltinamieji nieko nesuprato ir paprasciausiai seke paskui savo vadeivas. Galiausiai siaip ne taip susitareme. Kaltinamuosius vel ivede i sale, ir dede perskaite jiems nuosprendi.
— Ziulis Levrenas! Jus pripazintas kaltu del tycines zmogzudystes, grobimo ir smurto. Jus nuteisiamas mirties bausme ir busite pakartas. Nuosprendis turi buti ivykdytas nedelsiant.
Banditas neisdave savo jausmu, tik mirtinai isblysko.Teisiamieji susurmuliavo.
— Anri Belteras. Jus niekuo nepakenkete visuomenei ir esate pripazintas nekaltu, bet kadangi nieko nesiemete, idant perspetu— mete mus…
— As negalejau…
— Tylekit! Taigi, tesiu… Kadangi nieko nesiemete, idant per— spetumete mus, netenkate rinkimu teises, kol ispirksite savo kalte.
— Vadinas, as laisvas?
— Taip — lygiai kaip ir mes visi. Bet jei norite pasilikti kaime, turesite dirbti.
— O, nieko daugiau ir netrokstu!
— Ida Honeger. Jus pripazinta nekalta, bet per artimiausius desimt metu negalesite buti renkama i Taryba. Madlena Diuser! Mes nenustateme jokios nusikalstamos jusu veiklos, isskyrus abejotina morale ir, tarkim, abejotina palankuma, — saleje pasigirdo krizenimas, — pagrindiniams nusikalteliams… Prasau laikytis tylos! Jus netenkate visu rinkiminiu teisiu ir esate skiriama dirbti i virtuve. Visi likusieji! Jus nuteisiami darbams, kuriu trukme — ne daugiau kaip penkeri zemiskieji metai. Si termina galite sutrumpinti pavyzdingu darbu bei elgesiu. Iki gyvos galvos netenkate visu politiniu teisiu, taciau jos gali buti grazintos tam, kuris sito nusipelnys, atlikes zygdarbi visuomenes labui.
Teisiamieji, kurie tikejosi kur kas grieztesnes bausmes, dziugiai suklego.
— Dekui, vyruciai! — suktelejo Bironas. — Jus tiesiog saunuoliai!
— Posedis baigtas. Isveskite nuteistuosius!
Kiure prisiartino prie Levreno, panorusio atlikti ispazinti. Ziurovai issiskirste — vieni patenkinti nuosprendziu, kiti pasipiktine. Nusokau nuo pakylos ir pasukau link Beltero. Vaikinas guode Ida.
— Pazvelkite! — tariau dedei, eidamas pro sali. — Dabar aisku, kodel jiedu taip gyne vienas kita.
— Kur jus gyvensite? — paklausiau jaunuoliu. — Diuser teks miegoti virtuveje, nori ji ar ne, taciau judu — visai kitas reikalas. Grizti i apgriauta pili, kuria gali uzplusti hidros, butu tikra beprotyste. Cia irgi daug kas sugriauta, zmones gyvena ankstai. Be to, judviem reikia surasti darba. Veltedziavimas nuo siol draudziamas
