kreipianciosiomis atramomis, ir po dvieju minuciu ikandin pabaisu nusvilpe bent pusantro simto raketu. Visa dangu nusejo juodos bei zalios demes — hidros ir sprogimai. Pakilusios dar auksciau, uzpuolikes susitelke i debesi ir dingo is akiu.
— Idomus dalykas! — mums sugrizus i pasta, pastebejo Lui. — Kai atleke tos zalios maitos, as beveik lioviausi girdejes tavo balsa per radija. Klaikus trukdziai.
— Keista! — nusistebejau ir as. — Man nutiko lygiai taip pat, kai virs musu eme suktis rudosios hidros. Nejau tie padarai siuncia vieni kitiems kazka panasaus i radijo signalus? Veikiausiai todel jie veikia taip draugiskai. Reikes pasikalbeti su Vandaliu.
Ta pati vakara susirinko Taryba. Musu beliko septyni, nes kiure ir Sarnje zuvo. Trumpai papasakojau apie ekspedicija pristaciau Tarybai Vzlika bei musu igulos narius, kurie dalyvavo posedyje kaip konsultantai. Paskui Lui apsake, kas nutiko mums isvykus. Pagrindine problema tapo naujoji hidru taktika. Dabar jos at lekdavo nakcia, pasislepdavo krumuose ar medziuose ir is ten netiketai puldavo praeivius. Zmones baiminosi eiti is namu ir vaiksciojo tik ginkluotomis grupemis.
— Per radija tu pasiulei persikelti i kalnu rajona — tese Lui. — As neabejotinai „uz”, bet kaip ta padaryti? Sunkvezimiais vaziuoti negalime — mums nepakaks degalu, o iveikti toki kelia pesciomis, nuolat grumiantis su hidromis ir ssvisais… Be to, kaipgi technika? Net sunkvezimiais neistengtume pervezti garveziu, stakliu ir viso kito.
— As siulau visai kitoki plana.
— Ir koki gi? Gal nusipirkim bilietus i lektuva?
— Siulau laiva.
— O is kur j i paimsi?
— Tikiuosi, Etranzas sugebes padaryti brezinius. Supergalingo kreiserio, isvystancio penkiasdesimties mazgu greiti, mums neprireiks; pakaks mazo krovininio laiviukscio. Musu teritorija ribojasi su jura. Ja mes pasieksime Dordones ziotis. Upe istyrinejome nuo ziociu iki uolinio tilto, esancio vos per du simtus kilometru nuo Kobalt Sicio, ir visa ji, be jokios abejones tinka laivybai. Visur, kur tik matavau, gylis sieke bent desimti metru. Jura cia rami. Tiesa sakant, plaukti tektu vos septynis simtus kilometru jura ir dar apie du su puse simto — aukstyn upe.
— Kokiu budu judes jusu laivas? — paklause dede.
— Pastatysim garo masina ar didiji gamyklos dyzeli. Nors degalai… Velniai, jei turetume grezimo iranga, galeciau patikrinti, ar toli cia nafta!
— Iranga yra, — umai prabilo Etranzas, — visas komplektas. Kai projektavome antraja uztvanka, cia dare bandomuosius grezinius, ir visi instrumentai liko gamyklos sandelyje. Kaip tik pries katastrofa gavau laiska: tyrinetojai norejo atsiimti iranga, taciau taip ir nesuspejo.
— Na, zinote, mums, regis, pasiseke labiau nei visiems robin— zonams, sudetiems draugen! Kokiai gelmei skirti graztai?
— Na, jie sieke sesis ar septynis simtus metru.
— Stebetina! Norint istyrineti uztvankos statybvietes grunta, tokia gelme nereikalinga.
— As dar anuomet pamaniau, jog darbus atliekanti kompanija tuo paciu ieskojo ir kazko dar. Bet mums nuo to tik geriau! Beje, trys mano zmones kadaise dirbo Akvitanijos naftos greziniuose.
— Tuomet viskas gerai. Rytoj pat trauksime i zvalgyba. Tikiuosi, visi sutinka persikelti is siu vietu?
— Reiks balsuoti, — pratare Mari Prel. — Suprantu, cia likti pavojinga, taciau keliauti i sali, kur gyvena sitie… — Ji linktelejo i Vzlika, kuris tyledamas klausesi pokalbio. — Ne, reikia balsuoti!
— O, su jais, manding, susitarsime, — papriestaravo Miselis. — Beje, balsuoti galime, taip bus geriau.
Kai isvyniojome popierelius, kurie mums atstojo biuletenius, radome du balsus „pries”: Mari Prel bei mokytojo, visi likusieji buvo „uz”.
— Zinote, dede, mes veikiausiai nesugebesime pergabenti jusu observatorijos, — perspejau as. — Siaip ar taip, neissyk.
— Zinau, zinau. Bet jei pasiliksime cia, visi zusime.
ZYGIS
Po keliu dienu iskeliavome tyrineti naftos: priesaky sunkvezimiuku vaziavau as, ikandin — trys masinos su iranga ir dar vienas sunkvezimis su degalais grezimo boksto varikliui. Darbo ememes nedelsdami. Kaip ir spejau, nafta tyvuliavo negiliai: pasiekeme ja is— greze vos astuoniasdesimt triju metru gylio grezini. Ne be vargo pripildeme greitosiomis sumontuoto naftovezio cisterna ir pasiunteme ji i kaima, kur gyventojai jau state naftos perdirbimo iranga. Nepaisant viso cionykstes naftos primityvumo, isjos gavome padorios kokybes benzina.
Prie greziniu praleidau du menesius. Vzlikas visiskai pasveiko ir atvyko pas mane; jis stebetinai sparciai mokesi prancuzu kalbos, ir mudu plepejomes it zemieciai. Be to, ssvisas pasirode besas puikus zvalgybininkas; akylas ir nenuilstantis „kentauras” galejo begti net devyniasdesimties kilometru per valanda greiciu!
Kiekviena vakara per radija susisiekdavau su Taryba. Laivo breziniai buvojau parengti, gamykla pradejo gaminti atskiras dalis, taciau gyventi kaime daresi vis baisiau. Hidros puldinejo be atvangos, kautis su jomis buvo nepaprastai sunku, ir mes praradome dar septyniolika zmoniu bei didziaja bandos dali. Naujienas bei laiskus atgabendavo naftoveziu vairuotojai. Kai jiems su kroviniu tekdavo grizti i zemiskaja teritorija, vaikinai keikdavo viska pasaulyje.
Palikau prie grezinio mane pavaduojanti meistra ir kartu su Vzliku parsikrausciau i kaima Per tuos du menesius cia daug kas pasikeite. Lauku pakrasciuose stovejo lengvos, taciau ganetinai tvirtos sleptuves, kad valstieciai galetu be didesnes rizikos nuimti derliu. Gamykla dideliais kiekiais leido begius, taciau mes neturejome valcavimo staklyno ir juos teko lieti; begiai isejo grubus, taciau pakankamai tvirti. Didziaja ju dali panaudojome gelezinkelio statybai — naujasis kelias vede i pakrante, kur dirbo laivu statykla. Laivo kilis jau gulejo vietoje. Pats laivas turejo buti keturiasdesimt septyniu metru ilgio, astuoniu plocio ir, pasak Etranzo skaiciavimu, plaukti septyniu ar astuoniu mazgu greiciu. Salia statyklos stuksojo kuro rezervuarai. Tuo metu atsargoje turejome jau keturiasdesimt tukstanciu litru degalu.
Astuonis menesius vyko itemptas darbas. Per ta laika uzbaigeme laivo korpusa ir sekmingai nuleidome ji i vandeni. Dabar reikejo irengti laivo vidu ir pastatyti mola. Antruju gyvenimo Telo planetoje metu pabaigoje pirmasis musu laivas leidosi i bandomaji plaukiojima. Jis puikiai atreme bangas, nezymiai supavosi, taciau kreiserinis greitis nevirsijo sesiu mazgu.
Miselis su Breforu atliko skubu reisa i Kobalt Sicio prieigas; su savimi jie pasieme zemiskuju zoliu seklu, kad iki to meto, kai pergabensime galvijus, kalvose jau nestigtu musu gyvuliams iprasto pasaro. Su jais isplauke ir Vzlikas, kuriam pavedeme deretis su savo gentimi. Veliau ssvisas turejo pasitikti mus ties Dordones ir Dronos santaka. Pries isplaukdamas Vzlikas atskleide mums viena idomu dalyka: pasirodo, i Drona iteka siaura, taciau ganetinai gili upele, sruvanti viso labo per trisdesimt kilometru nuo musu nusiziuretos vietos. Miselis istyrinejo ta upele: laivas tures ismesti inkara per penkiasdesimt kilometru nuo Kobalt Sicio, bet zemiau upe visiskai tinkama laivybai.
Tuo tarpu mes pastateme barza su nedidele grimzle, kuria reikejo traukti buksyru. Ir stai po pustreciu zemiskuju gyvenimo Telo planetoje metu prasidejo didysis zygis: i pietus isplauke pirmasis karavanas. laiva sulipo septyniasdesimt penki zmones, be to, juo gabenome ginklus, instrumentus, begius, diuralio bei plieno lakstus. As buvau kapitonas, Miselis su Martina — mano padejejai. I barza sukroveme gamyklos garveziuka, isardyta keltuva bei degalus. Plaukeme atsargiai, apciuopomis, visalaik matuodami gyli. Retsykiais tekdavo trauktis nuo pakranciu, taciau jura liko rami.
Paprastai budedavau laivo priesakyje ar ant kapitono tiltelio. Vanduo atrode stulbinamai zalias. Aplink laiva smesciojo kazkokie neaiskus seseliai, ir mano sirdi kaskart sugniauzdavo nerimas: kas zino, kokios pabaisos gali gyventi siose gelmese! „Konkeranas” — „Pergalingasis” — taip pakrikstijome savo pirmagimi — buvo apsiginklaves dvidesimties milimetru patranka bei kulkosvaidziu, bet visi lengviau atsiduso tik tada, kai galiausiai pasiekeme Dordones ziotis.
Maziausiu greiciu leidomes upe aukstyn — ir, kaip paaiskejo, ne veltui. Nepaisant nedideles grimzles, ziotyse dukart uzplaukeme ant seklumu — laimei, buvo atoslugio metas, ir su potvyniu laivas nuplauke tolyn.
Musu igulos nariai, neskaitant Miselio bei mudvieju su Martina, dar nebuvo susipazine su Telo gyvunija — iki siol jiems teko matyti tik hidras. Lengva isivaizduoti, su kokia nuostaba zmones stebeilijo i neregetus zveris. Karta vakare vienam tigrozaurui pavyko liuoktelti nuo kranto staciai i deni ir suzeisti du zmones. Laimei, ji veikiai pribaige patrankos suvis. O kai atsidureme jau visai netoli Dronos ziociu, pakrante galopu nuskriejo du ssvisai. Po keliu minuciu priesaky isvydome tris dumu stulpus: sutarta Vzliko zenkla.
Jis lauke musu iskysulyje, dvieju upiu santakoje. Stovejo vienas, o bemaz penkiasdesimt jo genties ssvisu
