dege augalinio aliejaus sviestuvai.
— Ju kultura visai zmogiska! — pastebejo Martina.
— Tu teisi. Net manau, kad ssvisu gyvenimo budas menkai tesiskiria nuo akmens amziaus zmogaus gyvenimo budo. Nebent valyvumu.
Senasis Slijukas — taip vadino vada — atsistojo ir per Vzlika kreipesi i mus pasveikinimo zodziais. Uz Slijuko nugaros ant akmenines sienos kybojo jo ginklai: didelis lankas, streles bei ietys. Vadas nevilkejo jokiu drabuziu, neskaitant zerinciu akmeneliu verinio.
Iteikiau jam peili ir plieninius streliu antgalius, o taip pat maza veidrodeli, kuris ssvisa apstulbino labiau nei visa kita. Visos vakarienes metu — dabar zinojome, kad Telo planetos gyvunija valgoma, tad kimsome nesibijodami — jis nepaleido veidrodelio is ranku.
Ssvisai labai atidus savo zmonoms ir apskritai nepaprastai jomis rupinasi — isties stulbinantis elgesys tokiame primityviame issivystymo lygyje. Ssvisu „moterys” mazesnio ugio, kresnesnes, ju oda sviesesne nei „vyru”. Man pasirode, jog Vzlikas ir vado dukra Ssuai kits kita pazista labai artimai. Si aplinkybe mane labai nudziugino — jei Vzlikas po savo „uosvio” mirties taps genties vadu, musu sajunga tik sutvirtes.
Pas ssvisus paviesejome astuoneta dienu. Ilgai snekuciuoda— vausi su Vzliku, klausinedamas visko, ko nespejau suzinoti anksciau.
Palaipsniui issiaiskinau ju bendruomenes sandara. Skirtingai nei slvipai, juodieji ssvisai, rudieji pripazino monogamija. Gentyje buvo keturios gimines, turincios savo vadus; gimines susivienydavo tik karo ar dideles medziokles atveju. Viso gentyje apie astuonis tukstancius ssvisu, iskaitant „moteris” bei vaikus. Gentis priklauso sajungai, vienijanciai dar desimt genciu, taciau visos jos renkasi draugen tik ypatingo pavojaus atveju. Pagrindinis ssvisu darbas — medziokle, taciau jie uzsiima ir primityvia „zemdirbyste” — tai yra, isberia seklas ir dukart metuose surenka derliu. Jie moka rukyti mesa ir tokiu budu ruosia atsargas ateiciai.
Is visu pusiu, isskyrus siaurine, ssvisu genti supa ju amzini priesai — juodieji slvipai. Toli pietuose gyvena kitos raudonuju ssvisu gentys. Legendos byloja, kad kadaise ten buvo ju progimtine.
Ssvisai priklauso kiausdeju rusiai. Pateles per metus padeda po du kiausinius — didumo sulig strucio kiausiniu. Po trisdesimties dienu is kiausinio issirita visiskai susiformaves mazutis ssvisas, kuris issyk gali maitintis savarankiskai.
Giminiski rysiai uz seimos ribu praktiskai neegzistuoja. Ssvisai gyvena labai ilgai, po simta, simta desimt zemiskuju metu, nebent zutu kare — kas, beje, nutinka gana retai. Paprastai visi jie pasizymi beatodairiska narsa, be to, yra nepaprastai karingi. Ssvisai sventai puoseleja istikimybe sajungininkams ir zudo priesus ne is neapykantos, o vien todel, kad anie yra priesai. Vagyste jiems visiskai nezinomas dalykas. Priesu atzvilgiu — kitas reikalas! Cia jie nepaprastai ismoningi. Intelekto poziuriu ssvisai niekuo nenusileidzia zmonems ir, palyginti su pastaraisiais, pasizymi stulbinamu imlumu. Bet prasau man atleisti, pasakoju apie tai, ka jus seniai jau zinote, nes ilgainiui ssvisai taip isitrauke i kasdieni musu gyvenima, jog siandien daugelis ju tapo darbininkais, o kai kurie netgi matematikais.
Keliaudami atgalios uzsukome i Port Leona. „Konkeranas” tik ka grizo is paskutiniojo reiso su cerpiu bei plytu kroviniu. Jis atgabeno ir simto astuoniasdesimties centimetru skersmens teleskopa bei paskutiniuosius kaimo gyventojus. Drauge atvyko ir mano dede su Menaru.
LEKTUVAS
Prabego daugiau nei dvylika zemiskuju menesiu. Jei matuotume senais matais, Telo planetoje gyvenome jau penktus metus. Menaras paskaiciavo, jog sis laikotarpis turetu atitikti trejus Telo metus.
Kobalt Sitis pamazele keitesi. Dabar jis panesejo i tirstai gyvenama miesto tipo gyvenviete, juosiama lauku, kuriuose zmones pjove kviecius ir skina — vietinius ssvisu javus. Kobalt Sityje buvo du su puse tukstancio gyventoju, elektros stotis, maza klinika, kurioje Masakras ruose busimus gydytojus, ir netgi universiteto uzuomazga, kur pats desciau penketa valandu per savaite. Zemiskosios zoles vis atkakliau stume Telo augmenija, ir artimiausiose kalvose ganesi gausios galviju bandos.
Mes kaseme ivairius metalus ir angli, visiskai tenkindami savo reikmes; penkiasdesimt penkiu kilometru ilgio gelezinkelio atsaka junge gyvenviete su Aliuminio kalva, kur karjere dirbo keturiasdesimt zmoniu, tiekianciu gamyklai boksitus. Port Leone isikure sesi simtai gyventoju. Svajodamas apie tolimesnius tyrimus, ten ikuriau laivu statykla, kurioje darbininkai baige irengti greitesni laiva nei musiskis „Konkeranas”. Inzinieriai dejo visas pastangas, kad islikusios technikos deka pagamintu daugiau naujesniu bei tobulesniu stakliu.
Kas dvidesimt dienu jau iprastu keliu i Naftos saltini isvykdavo du naftoveziai. Grezinys buvo toli — uz astuoniu simtu kilometru. Beje, tas grezinys sparciai seko, ir as zinojau, kad netrukus bus galima atsaukti sesiasdesimt ji aptarnaujanciu zmoniu. Taciau del to nemaz nesijaudinau: atsargoje turejome desimtis tonu benzino bei mazuto, o visu svarbiausia — vos uz simto kilometru nuo miesto atradau nauja naftinga rajona.
Trumpiau tariant, viskas klojosi taip, jog retsykiais uzsimirses galejai pagalvoti, kad per kazkoki stebukla vel atsidureme Zemeje — jei ne kartkartemis gatvese pasirodantys ssvisai ir ne dvi saules bei trys menuliai danguje. Butent tuo metu nutiko visu reiksmingiausias ivykis po musu atvykimo i Telo planeta.
Ta vakara uzsisedejau savo kabinete pirmajame musu mazycio namo aukste: reikejo surusiuoti pastabas ir sutvarkyti paskubomis bruksteltus geologiniu zemelapiu juodrascius. Jau velai nakcia per radija iskvieciau naftos boksteliu meistra daviau jam uzduoti rytojaus dienai ir uzkopiau aukstyn, visai pamirses isjungti kampe stovinti imtuva Pamiegojau vos pusvalandi, kai mane pazadino Martina:
— Paklausyk, apacioje kazkas kalba!
— Tikriausiai lauke…
Priejau prie lango, atlapojau ji, isiklausiau. Lauke viespatavo tamsa bei tyla. Miestas miegojo. Languose nesimate ne ziburelio. Tik sargybos boksto prozektorius letai piese ratus, isplesdamas is tamsos nama po namo.
— Tikriausiai tau pasivaideno, — tariau, vel guldamas i patala.
— Paklausyk, stai ir vel!..
Isiklausiau: isties, apacioje girdejosi kazkokie balsai.
— Niekai! — sumurmejau snusdamas ir ramiai islemenau pusiau pamirstus zemiskus zodzius: — Paprasciausiai pamirsau isjungti radija…
Ir tuomet mano sapnas isgaravo it nebuves.
— Velniai rautu, kas gi gali mus kviesti tokiu metu?
Kulvirscia nusiritau laiptais ir puoliau prie imtuvo. Lempos dege, taciau eteris tylejo. Per langa regejau dangu, nuseta zvaigzdemis; ko gero, menuo jau nusileido. Ir umai is garsiakalbio nuskambejo balsas:
— Here is WA, calling New Washington… Here is WA, calling New Washington…[6]
Tyla. Ir vel:
— Here is WA…
Garsas buvo labai aiskus. Matyt, transliuojanti stotis kazkur netoliese.
— Paklausyk! — vel tare Martina.
Apmiriau, sulaikydamas kvapa. Tolumoje kazkas tyliai duzge.
— Nejau lektuvas?
Pribegau prie lango. Tarp zvaigzdziu letai sliauze mazutelaitis ziburelis. Puoliau prie aparato ir emiau karstligiskai sukioti rankeneles, stengdamasis surasti transliacijos banga
— WA, WA. Who are you? — saukiau i siustuva lauzyta anglu kalba. — Who are you?
Galiausiai aptikau reikiama banga.
— WA. Who are you? Here New France![7]
Isgirdau slopu suksni ir atsakyma puikia prancuzu kalba:
— Kalba WA lektuvas. Kur jus esate?
— Staciai po jumis. Ziurekite, lauke iziebsiu sviesa.
Dabar lektuvas sukosi virsum musu galvu.
— Matau jusu ziburius. Nakti leistis neimanoma, mes atskrisi— me veliau. Kiek jusu ir kas esate?
— Mazdaug keturi tukstanciai, visi prancuzai. O jus?
