pleistu issirikiavo uz musu biciulio nugaros.
— Sveiki! — savo svilpianciu balsu pratare Vzlikas.
— Sveikas, Vzlikai, — atsakiau.
„Konkeranas” isjunge variklius, taciau inkaro neismeteme — baiminomes kokiu nors netiketumu.
— Kopk pas mus, — pasiuliau as.
Vzlikas puole i vandeni ir keleiviniu trapu isiropste i laiva. Tuo metu is masinu skyriaus islindo mechanikas ir is nuostabos issiziojo.
— Nejau mums teks gyventi su sitais keistuoliais?
Vzlikas griztelejo i ji ir atsake:
— Nesibijok, jie geri.
Mechanikas taip suglumo, jog net neimanoma apsakyti.
— Cia tai bent! Jis kalba prancuziskai?!
Vyruko elgesys mane nustebino, bet paskui prisiminiau, jog didziuma kaimo gyventoju ssvisa regejo tik prabegom: jis beveik visa laika buvo su manimi, o as dazniausiai triusiau ekspedicijose.
Prie manes priejo Miselis su Martina.
— Na, kaip? — pasiteiravo mergina. — Ka jus atsakysite i musu pasiulymus?
— Mes pasirinkome taika. Duodame jums Signalini kalna, musiskai Nssa, duodame visa zeme tarp Vezerio, Dordones ir Dronos iki Nepazintuju kalnu, musiskai Bsser. Mainais jus duosite mums gelezies — tiek, kiek reikes musu ginklams, ir padesite kovoje su juodaisiais ssvisais, ar slvipais, su tigrozaurais ir galijotais. Galesite eiti per musu zemes ir rausti jose savo duobes, taciau negalesite jose medzioti. Tam reikes prasyti genties tarybos leidimo.
— Mes sutinkame, — atsakiau. — Tik del gelezies — mums reikes laiko, kad istengtume ja iskasti.
— Zinome. Papasakojau ssvisams, kaip jus isgaunate ja is zemes. Vadai nori jus matyti.
— Gerai, eime.
Nuleidome i vandeni valtele ir sedome i ja trise: Vzlikas, Miselis ir as. Martina liko laive, nepastebimai pasislinkusi arciau patrankos.
— Be quiet, but careful[5], — tariau pasibaisetina anglu kalba — kad Vzlikas nesuprastu.
Keturi geri yriai — ir valtele nosimi bedesi i kranta. Tuzinas ssvisu prisiartino, noredami apziureti mus is arciau. Mums atrode, kad visi jie visiskai vienodi, ir, jei Vzlikas butu isimaises tarp likusiuju, mes jau nebutume istenge jo rasti. Veliau, mazuma iprate prie ciabuviu isvaizdos, mes, zinia, pradejome skirti pazistamus ssvi— sus, nors, atvirai snekant, ju tarpusavio skirtumai gerokai menkesni nei zmoniu.
Vzlikas keliais zodziais perdave, kad mes priememe visas salygas. Ssvisai atsake tradiciniu pasveikinimu, kuris nemaz nepanesejo i spalvinga zemiskuju laukiniu sneka is nuotykiniu mano vaikystes romanu. Tuomet draugystes vardan kiekvienam iteikiau po puiku plienini peili — Vzlikas toki jau turejo. Sprendziant is padekos zodziu, dovana jiems patiko, taciau veiduose nevirptelejo ne vienas raumuo.
Grizome i laiva kartu su Vzliku ir letai pajudejome upe aukstyn. Sustojome ten, kur Izelis — taip pavadinau ta naujaja upele — is— linksta placiu lanku: toliau prasidejo slenksciai. Cia upe issiliejo i ramu dvieju simtu metru plocio uzuteki; i siaurini kranta isigrauze nedidele ilankele, tarsi zyminti busima uosta. Geresnes vietos nebuvo ko ieskoti. Norejau pradeti iskrovimo darbus, taciau jau temo; mes ismeteme inkara ir pernakvojome upes viduryje.
Visa kita diena verteme medzius prieplaukos statybai. Po savaites ji buvo baigta. Patieseme begius ir ememes pacios sudetingiausios operacijos — reikejo iskrauti keltuva. Jis net isardytas buvo neitiketinai sunkus, ir mums nepavyko isvengti nelaimes: apie vidudieni jaunas darbininkas (viso labo dvidesimt treju metu amziaus) Leonas Beljeras paslydo, ir vargseli sutraiske kritusi sija. Bet netgi sielvartauti neturejome kada; palaidojome jaunuoli ir jo atminimui ilanka pavadinome Port Leonu.
Kai galiausiai surinkome keltuva dirbti tapo kur kas lengviau. Ir vis delto su garveziuku bei trimis vagonais teko kaip reikiant papluseti. Uztat visa kita iskroveme tarsi zaisdami.
Miselis pereme laivo kapitono pareigas, ir „Konkeranas” isplauke atgalios, o mes, likusieji sesiasdesimt zmoniu, pradejome statyti rastu forta, kuriame galetume pasislepti nuo tigrozauru ir netgi nuo ssvisu, jei tie del kokiu nors priezasciu sumanytu mus pulti. Nuolatos palaikeme radijo rysi su Taryba. Kelininku brigada issyk eme kloti gelezinkelio begius — tiesti penkiasdesimties kilometru ilgio atsaka, turincia sujungti Port Leona su Kobalt Siciu.
Kol sugrizo „Konkeranas”, gabenantis nauja krovini, spejome nutiesti viso labo keturis kilometrus, kuriems sunaudojome visa begiu atsarga. Laivo reisas truko dvidesimt tris dienas. Mums atplukde gausybe degalu, begiu bei mazuti ekskavatoriu. „Konkeranu” atvyko ir penkiasdesimt darbininku. Treciuoju reisu atplauke pirmosios seimos, moterys su vaikais. Tuo metu padetis kaime truputi pagerejo, taciau hidros vis vien atlekdavo kone kasdien.
Kitu reisu atvyko kelios karves bei avys, kurias isleidome i sklypa uzseta zemiskosiomis zolemis. Baimindamiesi netoliese besislaistanciu tigrozauru, jas kas vakara pargindavome i forte suresta tvarta. Penkis ar sesis plesrunus teko nukauti, ir likusieji galiausiai pasisalino is musu ganyklu.
I naujasias valdas pludo vis nauji persikeleliai, jiems issyk stateme laikinas lusnas — po du kambarius seimai. Viengungiai — beje, ju daresi vis maziau ir maziau — gyveno bendrabutyje. Palaipsniui Port Leonas igavo tipisko Laukiniu Vakaru pionieriu miestelio pavidala, tik be susisaudymu ir be saliunu.
Visu nuotaika buvo pakili: zmones jautesi laimingi, jog galu ga le nusikrate hidru. Gelezinkelio atsaka kasdien vis ilgejo. Is pradziu atkariavome dvidesimta kilometra, paskui trisdesimta, po to — keturiasdesimta. Galutiniame gelezinkelio taske isaugo kaimelis-tvir— tove, keliaujanti priekin kartu su kelio statytojais.
Ir stai isauso diena, kai gelezinkelis pasieke sleni, kuriame turejo isaugti musu sostine. Tuo metu zemiskajame kaime liko vos pusantro simto zmoniu — daugiausiai darbininkai, kurie, vadovaujami inzinieriu, arde gamyklos iranga. Su jais liko ir mano dede bei Menaras: zinodami, jog observatorijos perkelti nepavyks, jie nusprende isvykti tik paskutiniuoju reisu. Pries kelione visi pastatai buvo kuo kruopsciausiai uzkonservuoti — paruosti laukti dienos, kai mes isitaisysime tobulesnes transporto priemones.
Zinia, negalejome pasiimti didziojo teleskopo su pussesto metro skersmens veidrodziu, taciau du kitus teleskopus, pusmetrio ir simto astuoniasdesimties centimetru skersmens, visgi pervezeme.
Apie tas naujakurystes dienas issaugojau pacius sviesiausius prisiminimus.
Musu namai, dazniausiai resti is rastu, netvarkingai, taciau labai vaizdingai rikiavosi slenio slaituose. Aplink smirinejo gausybe gyvunu, taciau tarp ju nesimate nei tigrozauru, nei galijotu: dazniausiai pasitaikydavo taikus zoledziai ar smulkus plesrunai, primenantys musu lapes ar kates. Beje, zemiskosios kaimo kates dauginosi neispasakytai greit ir labai mums padejo, naikindamos smulkius grauzikus, besikesinancius i paselius.
Is artimiausiu uolu mergelio pradejome gaminti cementa. Pirmiausiai uz triju simtu metru nuo akmens anglies radimvietes pastateme metalurgijos cechus. Kai tik atvyko stakles, jas tuctuojau pastateme numatytose vietose. Ir netrukus gamykla pradejo veikti.
Ta atmintina diena vedziau Martina. Vestuves buvo labai paprastos, perdem civilines, nes nei as, nei jinai netikejome dievu. Telo planetoje susituokeme ne pirmi: dviem menesiais anksciau Kobalt Sityje ziedus sumaine Belteras ir Ida. Taciau kadangi musu vedybos buvo, pasak Vzliko, „vadu jungtuvemis”, ssvisai atsiunte visa delegacija su dovanomis. Vzlikas jiems papasakojo, kad man labiau uz viska patinka akmenys, tad priesais mane pazere visa kruva visokiausiu pavyzdziu, tarp kuriu radau kelis nepaprastai grazius brangakmenius bei gabaleli puikiausios vario rudos. Pastaraja apsidziaugiau labiausiai. Paklausiau, kur ja surado, ir ssvisai parode man vieta i pietrycius nuo Tamsos virsukalnes. Radimviete pasirode besanti neitiketinai turtinga.
Jau seniai norejau aplankyti Vzliko genti, tik vis neistaikiau progos. O dabar nusprendeme pasidovanoti sau „povestuvine kelione” ir nukeliauti pas ssvisus savo senuoju sarvuociu. Tiltas, kuri kadaise pastateme per Vezerio upe, isliko: ssvisai juo naudojosi ir tausojo. Vakarop nusigavome iki urvu. Jie issideste gana staciame, i vakarus zvelgianciame skardyje, kurio papedeje ciurleno upeliukas.
Vzlikas is anksto perspejo saviskius apie musu vizita. Mus sutiko ir nulydejo pas genties vada — labai sena ssvisa su nuo laiko pazaliavusia oda. Jis gulejo ant storos sausu zoliu paklotes dideliame atvirame urve, kurio sienas puose stulbinanciai gyvi strelemis suvarpytu galijotu ir tigrozauru atvaizdai. Tarp tu piesiniu, veikiausiai turinciu magiska reiksme, umai isvydome save: zmones ir sunkvezimis buvo pavaizduoti ganetinai tiksliai. Taciau streles uoliai nutrintos! Si detale mus pralinksmino ir podraug nudziugino.
Mane apstulbino ssvisu olose viespataujanti svara. Iejimus gana sandariai pridenge odiniai skydai. Viduje
