vairo, ir Brefora kuris budejo bokste, susispiete aplink imtuva. Nustebes ssvisas taip pat isiklause, taciau radijas tylejo. Sunerimes emiau saukti biciulius. Isgirdau, kaip trinktelejo durys, paskui prabilo uzduses Lui:
— Paskubekite! Pasistenkite parvykti iki tamsos. Dabar tos maitos kabinasi i stogus, mums is namu sunku i jas saudyti. O iseiti laukan — uztikrinta mirtis. Ju cia bent trys tukstanciai! Vaziuokite gatvemis ir sienaukite visas is eiles. Tik greiciau! Kai kur hidros jau nuplese cerpes!
— Miseli, ar girdejai? Spausk!
— Spaudziu iki dugno, sesiasdesimt per valanda!
— Lui, kaime busime po poros valandu, — pratariau i mikrofona. — Laikykites!
— Jus taip arti? Mums pasiseke. Ant mano namo stogo tupi bent trys, taciau lubos cia tvirtos. Apmaudu, kad su niekuo negaliu susisiekti telefonu.
— Tu vienas?
— Ne, su manimi sesi savanoriai ir Ida. Ji praso perduoti Belte— rui, kad tas nesijaudintu.
— Kur mano dede?
— Uzsibarikadavo observatorijoje kartu su Menaru, jiems ten niekas negresia. Tavo brolis su inzinieriais septintojoje sleptuveje. Jie turi rankini kulkosvaidi ir, regis, visai neblogai tvarkosi. Turiu susisiekti su kitomis grupemis.
— Tik neiseik is namo!
— Nebijok, neisiu.
Breforas pasilenke is boksto ir riktelejo:
— Pavojus! Hidros.
Uzsiropsciau pas ji. Priesakyje, mazdaug uz kilometro, penkiu ar sesiu simtu metru aukstyje sklende tirstas didziuju zaliuju hidru burys. Ju buvo bemaz simtas.
— Greiciau raketas, kol jos neissisklaide!
Boksto sonais pakilo raketiniu atramu vamzdziai. Pasilenkes pamaciau, kad Vandalis su Martina jau guldo raketas i istraukiama lovi vienoje puseje, o Belteras su Poliu — kitoje.
— Breforai, zemyn! Nutaikyk raketas. As liksiu prie kulkosvaidzio.
Prisitaikiau ir isakiau:
— Ugnis!
Trasuojancios kulkos nusvilpe link hidru, joms ikandin pakilo raketos, palikdamos baltas uodegas. Mums pasiseke: raketos sprogo paciame zaliojo debesies viduryje, ir is virsaus eme dribti mesos gniutulai. Dangaus fone atrode, jog prapliupo juodas lietus. Islikusios hidros puole i ataka, ir nuo tos akimirkos as saudziau vienas. Kol pabaisos sukosi aplink sarvuoti, man pavyko numusti dar tuzina. Paskui — tarsi sumojusios, kad mes neiveikiami, — hidros metesi i sali ir nuleke palei pat zeme.
Be didesniu nuotykiu nusigavome iki kasyklos; cia nesimate ne gyvos dvasios. Po sekundes prasivere vienos sleptuves durys, ir kazkas pamojo mums ranka. Miselis privaziavo prie pat sleptuves; tik tada pazinau meistra Zozefa Amara.
— Kur likusieji?
— Isvaziavo traukiniu. Perdirbo ji i sarvuoti ir pasieme visus ginklus.
— O jus?
— Pasilikau, noredamas perspeti jus. Skambino is Tarybos, sake, kad turite pasirodyti. Vaikinai garvezyje isitaise brandspoita su karstu vandeniu.
— Gerai, lipkit pas mus. Ar seniai jie isvyko?
— Pries valanda.
— Pirmyn, Miseli.
Amaras pastebejo Vzlika ir ispute akis.
— O kas cia per pilietis?
— Ciabuvis. Viska suzinosit paskui.
Po desimties minuciu isgirdome suvius ir galiausiai isvydome kaima. Visi langai ir durys aklinai uzbarikaduoti. Hidros tupejo ant daugelio namu stogu ar visai pazeme skraide gatvemis. Kasyklos traukinys stovejo „stotyje”; kai tik priejo prisiartindavo kuri nors hidra, pabaisa pakirsdavo automatines patrankos suvis.
— I vietas! Poli, sesk prie vairo. Miseli, Breforai, ciupkit automatus. Martina, Vandali, padavinekit man juostas. Belterai ir tu, Amarai, busite automatininku padejejais. Vzlika paguldykit i kampa, kad netrukdytu. Pasiruose? Puiku. Poli, varyk prie traukinio!
Rudkasiai pasidarbavo is peties. Pasinaudoje rastais, lentomis bei metalo lakstais, jie savo traukini paverte tikra tvirtove ant ratu. Aplinkui ant zemes voliojosi jau per simta ispampusiu padvesusiu hidru.
— Velniai rautu, kokiu gi budu sitiek patiesete? — susukau.
Man atsake masinistas — pasirodo, ten buta Birono:
— Patys sugalvojome! Tvilkome jas karstu vandeniu ir garu. Stai, dar vienas pulkelis, tuojau patys pamatysite. Kol kas nesau— dykit! — suktelejo jis saviskiams, sedintiems pirmajame vagone prie dvidesimties milimetru kulkosvaidzio.
— Nesaudyti, — pakartojau as, kreipdamasis i savo buri.
Artejo gal trisdesimties hidru ruja.
— Kai isakysiu, ijunkite siurbli, — griztelejo i savo kurika Bironas ir kystelejo pro saudymo anga zarna su variniu antgaliu bei medine rankena.
— Patraukite sunkvezimi!
Pabaisos buvojau uz trisdesimties metru ir leke didziuliu greiciu. Umai joms priesais smoge verdancio vandens ir garo srove, nukovusi issyk apie dvylika uzpuolikiu. Likusios issisklaide. Sulojo pirmojo vagono patranka, mes taip pat atidengeme ugni.
— Matete? — suktelejo Bironas. — Paprasciau nei paprasta! Butume nudobe dar daugiau, jei pirmaji karta buciau susiprotejes prisileisti jas arciau. Padariau klaida, o dabar hidros musu lyg ir privengia.
— Puikus sumanymas, jis sutaupys mums nemazai kulku. Reiks patobulinti jusu isradima. Pranesiu Tarybai — manau, jums bus grazintos pilietines teises. Dabar vaziuojame i kaima. Kuriame name isitaise Lui Moljeras?
— Tikriausiai paste.
— Vadinas, pradesime nuo pasto! Visi vietose? Pirmyn, tik pamazele. Gerai prisitaikykit ir saudykit tik uztikrintai.
Pakeliui i aikste hidros musu neliete, ir sarvuotis ramiai nuriedejo iki pasto. Pastato stogas virto kunkuliuojancia zalia mase. Visos kulkos pataike i tiksla, bet, norint nukauti pabaisa, neretai tekdavo sauti kelis kartus; pasinaudoti raketomis ar sunkiuoju kulkosvaidziu nesiryzau, baimindamasis suzeisti draugus. Hidros tarsi apmire, ciuptuvais isikirtusios i cerpes ir kvailai sprogindamos akis. Ju nejudrumas mus nustebino: anksciau pabaisos atrode gudresnes. Pradejome taikytis dar uoliau, stengdamiesi issyk pazeisti nervini centra, ir veikiai mums pavyko nuplesti nuo pasto jo antraji — gyvaji — stoga.
Tai cia, tai ten sproginejo raketos. Du kartus susvilpe garvezys, svesdamas naujas verdancio vandens pergales. Lui atlaisvino uzverstas duris, issoko is namo ir liuoktelejo pas mus i sunkvezimi.
— Kas naujesnio? — paklausiau.
— Jums pasirodzius reikalai pajudejo, bet ta slykstyne prasiskverbe i tris namus. Zuvo dar dvylika zmoniu.
— Kas?
— Alfredas Sarnje su zmona ir viena jo dukra. Penki valstieciai, ju nepazistu. Madlena Diuser, aktore, ir trys darbininkai. Kazkur tarp pasto ir gamyklos pazeista telefono linija. Pasistenkite ja sutaisyti, nes as ne nenutuokiu, kas ten dedasi. Pats pasiliksiu paste.
Lui sugrizo i nama o mes nuriedejome palei telefono linija. Uz penkiasdesimties metru nuo pazeidimo vietos ant namo stogo prigludo trys hidros. Stveriau varinio laido gala, issokau is sarvuocio ir kibau jungti nuplestus laidus. Kai tik baigiau, virs galvos sukale— no kulkosvaidis: artyn svilpe hidros. Pasinaudodamas senu metodu, issipleikiau ant zemes, o kai pabaisos praleke pro sali, skubiai sokau i masina. Man teko dar du sykius suzaisti ta pavojinga zaidima, kuris galejo baigtis labai tragiskai.
Atstate rysi, ememe valyti stogus. Veikdami pagal is anksto parengta plana, pradejome nuo aikstes, ir po valandos cia viskas buvo baigta. Paskui sunkvezimis nuriedejo pagrindine gatve. Kai tik atidengeme ugni, visos hidros it pagal signala pakilo i dangu. Tuctuojau eme trinkseti durys, vyrai bei moterys soko is namu, nesini
