Tas vakaras isliko mano atmintyje kaip vienas is paciu ramiausiu bei tykiausiu per visa ekspedicija, siaip ar taip, per visa pirmaja jos puse. Pries saulelydi pavakarieniavome ant zoles. Oras buvo tiesiog nuostabus, ir, jei ne salimais padeti ginklai ir ne keistas Vzli— ko siluetas, galima butu pamanyti, kad esame kazin kur Zemeje, turistiniame zygyje. Kaip ir gimtojoje planetoje, pries pasislepdama uz horizonto saule uzliejo dangu fejeriniu auksiniu, gintariniu ir purpuriniu tonu kriokliu, kurio fone aukstybese tingiai plauke reti roziniai debesys. Visi jautemes isalke ir valgeme su apetitu, neisskiriant ne Vzliko. Jo zaizdos jau traukesi. Ssvisui ypac patiko dziuvesiai ir sudyta mesa, bet, sumanes paragauti vyno, „kentauras” tuctuojau bjauredamasis ji isspjove.
— Matyt, alkoholio atzvilgiu ssvisai protingesni uz musu zemiskuosius laukinius, — pastebejo Vandalis.
Saule leidosi. Trys menuliai teike tiek sviesos, kad galima buvo skaityti. Pasikisau po galva susukta palapine ir issitiesiau ant nugaros veidu i dangu, kur spindejo jau pazistami zvaigzdynai. Cia jie buvo ryskesni ir didesni nei Zemeje. Papsejau pypkute, apie kazin ka masciau ir ausies krasteliu klausiausi, kaip Vandalis su Breforu moko ssvisa prancuzu kalbos. Martina prigule man is kaires, Miselis — is desines. Belteras ir Seferis, abu uzkieteje sachmatininkai, lose eiline partija ant piestuku sugrafuoto kartono gabalo; figuras losejai irgi pasigamino savo rankomis.
Jau snusdamas pasikisau po galva Martinos ranka ir prisitraukiau ja arciau. Pusiaumiegy girdejau svilpianti Vzliko balsa, retus sachmatininku suksnius ir taiku Miselio snarpstima.
Pabudau nuo kurtinancio riksmo. Uz puskilometrio nuo musu vandens link tipeno visas keistu gyvunu burys. Jie buvo mazesni uz galijotus, bet visgi bent astuoniu metru ilgio ir keturiu aukscio. Ilgos, smarkiai istemptos ir iki zemes nukarusios nosys, apvalios nugaros, trumpos uodegos ir masyvios kojos — jie visa kuo primine dramblius, netgi trimituojanciais balsais. Tik kojos ne keturios, o sesios.
Gyvunai issirikiavo pakranteje, priklaupe ant priekiniu koju ir palinko prie vandens. Vandalis bede ijuos pirstu ir su klausiama grimasa pasisuko i ssvisa.
— Assek, — pratare Vzlikas, paskui pavaizdavo kramtas.
— Veikiausiai jis nori pasakyti, kad tu gyvunu skani mesa, — nutare biologas.
Mes ziurejome, kaip nepazistami zverys malsina troskuli; reginys, svieciant trims menuliams, buvo isties ispudingas. Pamaniau, jog likimas padovanojo man tai, apie ka laboratorijos tyloje galejau tik svajoti: as isvydau pirmykste jega! Martina irgi atrode susijaudinusi. Isgirdau, kaip jinai sukuzdejo:
— Neliesta planeta.
Banda pasisalino. Bego minutes.
— O kas gi cia? — umai paklause Belteras, atstumdamas sachmatus, nuo kuriu jo neistenge atplesti net ispudingieji milzinai. Pasekiau bendrazygio zvilgsni. Ten, is uznugario nutviekstas menulio sviesa, judejo keistas siluetas. Visi zveries judesiai — miklus, lankstus, tamprus — bylojo, kad tai plesrunas. Nepaisant salyginai nedidelio ugio — mazdaug pusantro metro, — atejunas dare neitiketinai stipraus gyvuno ispudi. Parodziau ji ssvisui. Tas issyk susijaudino ir eme skubiai kazin ka tarsketi, podraug gyvai gestikuliuodamas rankomis. Sumojes, kad mes nicnieko nesuprantam, apsimete, neva itempia lanka o paskui bede pirstu i musu ginklus, kartodamas viena zodi: „Bizir! Bizir!” Supratau, jog zveris pavojingas, ir nesku- bedamas — plesrunas buvo per gerus du simtus metru nuo musu— uztaisiau automata.
Visa kita ivyko svaiginamai greit. Zveris liuoktelejo, tiksliau pasakius, pakilo i ora. Pirmuoju suoliu jis iveike trisdesimt penkis metrus! Ir vel pakilo virs zemes, sasteldamas tiesiai i mus. Martina sukliko. Visi likusieji pasoko. Nesitaikydamas paleidau serija — pro sali. Greta sutratejo antras automatas, bet kas saude — nesupratau. Dar viena serija — ir vel tusciai; bergzdziai iseikvojau visus sovinius. Greta issitieses Miselis skubiai kystelejo man nauja apkaba.
— I masina! Greiciau! — susukau, spausdamas nuleistuka.
Belteras ir Vandalis nere i sunkvezimi, drauge isitempdami ir ssvisa.
— Dabar tu, Miseli!
Is sarvuocio virsum musu galvu istrysko trasuojanti sunkioji kulkosvaidzio serija. Ko geroji pasieke tiksla, nes plesrunas stabtelejo. Dabar lauke likau as vienas. Sokau i priekaba ir uztrenkiau uzpakalines duris. Miselis isplese man is ranku automata, kystelejo vamzdi i saudymo anga ir atidenge ugni. Tuscios gilzes zvangeda— mos ziro ant grindu. Apsidairiau: cia buvo visi, isskyrus Martina.
— Martina! — surikau.
— As cia, — pertraukeleje tarp dvieju kulkosvaidzio seriju atsiliepe mergina.
Umai Miselis atslijo nuo saudymo angos ir beviltiskai sukliko:
— Laikykites!
Masina sudrebino baisingas smugis. Sarvas sutreskejo ir ilinko i vidu. Mane bloske ant Vandalio, o is virsaus visu astuoniasdesimt penkiu kilogramu svoriu uzvirto Miselis. Sudrebejo grindys, ir as jau pamaniau, kad jos perluzo. Kulkosvaidis nutilo, uzgeso sviesa. Miselis vargais negalais atsistojo ir iziebe kisenini zibintuveli.
— Martina! — suktelejo jis.
— As cia, bokste. Viskas baigta. Pavarykit masina truputeli i prieki, nes uzpakalines dureles uzbarikaduotos.
Plesruno lavonas tysojo, sliedamasis i sunkvezimi. I ji pataike dvidesimt viena kulka, kuriu penkios buvo sprogstamosios; ko gero, jis mire paskutiniame suolyje, skriedamas oru. Subjaurota jo galva atrode slyksti, o nasrai su trisdesimties centimetru ilgio iltimis kele siauba.
— Kaip visa tai nutiko? Martina, tu turejai matyti!
— Labai paprastai. Kai tu, paskutinis is musu visu, isokai i sunkvezimi, zveris sustojo. As ji kaip reikiant pavaisinau. Plesrunas liuoktelejo. Nuo smugio nusiritau is boksto zemyn, paskui vel uzkopiau i virsu ir pamaciau, kad jis nebegyvas tyso ant sunkvezimio.
Ssvisas siaip ne taip prisliauze prie duru.
— Vzlik! — suktelejo jis, paskui pavaizdavo tempias lanko temple ir parode du pirstus.
— Ka tai reiskia? Jis tvirtina, jog strelemis nudobe dvi tokias pabaisas?
— O kodel gi ne? — isiterpe Breforas. — Ypac jei streliu antgaliai buvo pamirkyti pakankamai stipriuose nuoduose.
— Betgi jie, laimei, neuznuodija antgaliu? Laimei, nes kitaip Vandalio su mumis galetu ir nebebuti.
— O gal jie uznuodija streles vien medzioklei? Juk Zemeje taip pat yra genciu, kurios mano, jog naudotis nuodais kare negarbinga.
— Siaip ar taip, pasakysiu jums viena, — tare Belteras, keldamas koja ant nukauto zveries, — jei Kobalt Sicio apylinkese veisiasi daug tokiu zveriu, turesime daug vargo. Kad taip cionai galetu atvykti musii tigru medziotojai, noreciau ijuos pasiziureti! Kokie suoliai! Koksai gyvybingumas! Tik pazvelkite i iltis, i nagus, — tese jis, apziurinedamas plesruno letena.
— Uztat proto, regis, ne kazkiek, — pastebejo Vandalis. — Net neaisku, kur tokioje plokscioje kaukoleje galetu tilpti smegenys?
Pasigreziau i Martina ir sukuzdejau:
— Atmeni, tik ka sakei: „Neliesta planeta, zavinti savo pirmapradziu groziu”? Taip, bet joje slypi ir visi nepaliestos planetos pavojai. Beje, turiu tave pasveikinti: puikiai valdei kulkosvaidi!
— Cia ne mano, o Miselio nuopelnas. Tai jis ismoke mane saudyti, sake, kada nors pravers, o jei nepravers, vis vien naudinga — stiprina nervus.
— Tikrai nemaniau, kad mano pamokomis tu pasinaudosi tokiomis salygomis! — sypsodamasis prisipazino Miselis.
SUGRIZIMAS
Trumpa raudonoji naktis praejo ramiai. Ryte nusprendeme visgi persikelti per upe. Siam tikslui teko suresti didziuli plausta-jo statybai sugaisome istisas sesias dienas. Tomis dienomis regejome nemazai keistu gyvunu, taciau ne vieno plesruno.
Pirmasyk paragavome Telo planetos gyvuno mesos: kepsniui pasirinkome nedidelio zveries — gerokai sumazintos „dramblio” kopijos — ispjova. Is atsargumo suvalgeme po maza kasneli, kadangi bijojome apsinuodyti ir apskritai nezinojome, ar musu organizmas pajegs suvirskinti nepazistama maista. Skoniu mesa primine versiena tik buvo mazuma rausvoka. Iki to meto beveik pasitaises Vzli— kas kirto ja su akivaizdziu pasitenkinimu. Virskinimo
