nepazistamu Telo pabaisu pasaulis.
I kaima grizome nugaletojais. Savanoriai uzdainavo. Darbininkai is sirdies trauke revoliucines dainas, o mudu su Miseliu visa gerkle pleseme marsa is „Aidos”, stengdamiesi sukelti kuo daugiau triuksmo.
Naujienos, kurias pranese Lui, mazuma atsalde netramdoma musu entuziazma.
JEGA PRIES SMURTA
Dvylika savanoriu ejo i zvalgyba prie pilies ir buvo sutikti sunkiojo dvidesimties milimetru kulkosvaidzio serija. Irodymui vaikinai parsinese nesprogusia kulka.
— Dabar jums aisku? — paklause Lui. — Tu atmatu ginklai kur kas geresni uz musiskius. Tokiems daikteliams, — jis parideno ant delno sprogstamaja kulka — mes tegalime priespastatyti triusiu medziokles sautuvus ir megafona — itikimumo delei… vienintelis rimtas ginklas — tetusio Boriu vincesteris.
— Ir du automatai, — pridejau as.
— Artimam musiui, ne toliau trisdesimties metru. Be to, kiekgi beliko soviniu? O kautis vis vien teks: sitaip palikti negalima. Tavo sesuo, Miseli, irgi nesaugi, net observatorijoje.
— Nieksai! Jeigu jie isdris…
— Jie isdris, seni, isdris! Musu apie penkiasdesimt, mes apsiginklave kuo pakliuvo, o ju puseje — gal sesiasdesimt vyru ir puikus ginklai. O cia dar toji skraidanti zalia dveseliena, velniai ja rautu! Ak, jei su mumis butu Konstanas!..
— Kas jis?
— Inzinierius Konstanas, raketu specialistas. Atleisk, tu nezinai, musu gamykla be viso kito turejo leisti ir kovines raketas lektuvams. Pristampavome pilna sandeli korpusu, betgi tai tik metaliniai vamzdziai, uztaisu jiems nera. Na, taip, zinoma, chemijos laboratorijoje liko viskas, ko reikia idarui, bet kas gi istengs ji pagaminti? Chemiku neturime!
Stveriau Lui uz peciu ir emiau sukti aplink, liuoksedamas is dziaugsmo.
— Lui, seni, mes isgelbeti! Ar zinai, kad mano dede — artilerijos atsargos majoras?
— Zinau, tik kas is to? Patranku vis vien neturime.
— Ir nereikia! Paskutiniuosius metus jis tarnavo prieslektuviniuose raketiniuose daliniuose ir daug ismano apie raketas. Jeigu
jus ten isties turite cheminiu medziagu, viskas gerai! Dede su Be— venu viska padarys kaip reikiant. Blogiausiu atveju uztaisysime raketas juoduoju paraku, mums ypatingo tolumo nereikia.
— Ko gero, betgi tai truks bent desimt ar penkiolika dienu. O tuo tarpu…
— O tuo tarpu reikia kuo nors patraukti senjoru is pilies demesi. Nagi, palukek!
Nukuriau i ligonine, kur dar gulejo Breforas ir mano brolis.
— Klausyk, Poli, — uzduses kreipiausi i ji, — ar galetum pastatyti romeniska katapulta?
— Zinoma. Taciau kam?
— Reikia apsaudyti pili. Kiek toli gali skrieti katapultos uztaisas?
— O, viskas priklauso nuo uztaiso svorio. Zodziu, nuo trisdesimties iki simto metru. Pakaks?
— Pakaks! Daryk brezini.
Grizes pas Lui su Miseliu, isdesciau jiems savo plana.
— Neblogai, — pagyre Lui. — Bet simtas metru — tik simtas metru, o dvidesimties milimetru kulkosvaidis pliekia kur kas toliau!
— Kiek prisimenu, prie pilies yra dauba, i kuria galima atvaziuoti salutiniu keliu. Ten ir pastatysime katapulta.
— Kiek suprantu, tu nori svaidyti i juos savadarbes bombas, idarytas gelezies lauzu, — pratare Miselis. — Bet kurgi imsi sprogmenu?
— Akmens skaldykloje yra bent trys simtai kilogramu dinamito, ji atveze pries pat katastrofa
— Na, su tokiomis pajegomis pilies nepaimsi, — papurte galva Miselis.
— O mes ir neketiname. Svarbiausia — islosti laiko. Lai sau mano, kad mes tik veltui eikvojame jegas ir saudmenis! Tokiu budu spesime pagaminti raketas.
Ir papasakojau Miseliui, ka suzinojau is Lui.
Tarybos isakymu Bevenas pasiunte zvalgus patyrineti prieso teritorijos. Tie patys zvalgai turejo pranesti ir apie pasirodziusias hidras; daveme jiems maza siustuveli, kuri laisvalaikiu surinko Etranzas. Po to ememes resti katapulta: sukaleme rema, isskobeme sauksta (siam tikslui teko paaukoti jaunuti uosi) ir ismeginome ta priestvanini pabukla, svysteldami kelis akmens luitus. Akmenys skriejo pakankamai toli, tad pastateme dar dvi katapultas.
Veikiai mazute musu armija, vadovaujama Beveno, iskeliavo pilies link. Savanoriai vaziavo trimis sunkvezimiais, o jiems ikandin traktoriai tempe katapultas.
Pirmoji savaite prabego bemaz ramiai, ivyko tik keli nereiksmingi susiremimai. Visa ta laika gamykloje vire karstligiskas darbas. Devintaja diena mudu su Miseliu atvykome i pozicijas.
— Na, kaip, ar viskas parengta? — paklause musu Bevenas.
— Pirmosios raketos bus atgabentos siandien arba rytoj, — atsakiau.
— Pagaliau! Prisipazinsiu, mums cia ne itin jauku. Jeigu jie ryztusi ispuoliui…
Mes nukulniavome i avanposta.
— Nekiskit nosies, — perspejo mus tetusis Boriu. Sis buves serzantas ir Antrojo pasaulinio karo veteranas dabar vadovavo avangardui. — Uz keteros viska apsaudo kulkosvaidziai. Kiek supratau, priesininkas turi keturis: du dvidesimtinius ir du veikiausiai septyniu su puse milimetro. Be to, automatai.
— Ar galima juos pasiekti katapultomis?
— Nemeginome, — atsake Bevenas. — Stengemes neissiduoti.
— Kas kitoje pilies puseje?
— Jie itvirtino viska aplink. Ten suversti medziai. O svarbiausia — pilenai apsaudo kelia, tad katapultu artyn neprivesi.
— Gerai, palauksime.
Sliauzte nusigavome iki keteros. Ja apsaude sunkusis kulkosvaidis.
— Ko gero, sita butu galima uzciaupti, — pastebejo Miselis.
— Tikriausiai. Taciau vis vien neatakuosime, kol neatves raketu. Palauksime bent jau iki kitos zydrosios ausros.
Numatyta valanda is kaimo sunkvezimiu atvaziavo dede, Breforas bei Etranzas ir eme traukti laukan gausybe deziu.
— Granatos, — trumpai paaiskino Etranzas.
Tai buvo ketaus vamzdziu nuopjovos su detonatoriais.
— O stai raketos, — pareiske dede. — Mes jas ismeginome. Maksimalus suvio tolumas — trys su puse kilometro; tikslumas pakankamas. Galvutese — ketaus nuolauzos ir sprogmenu uztaisas. Tuoj atvyks sunkvezimis su kreipianciosiomis atramomis. Viso turime penkiasdesimt tokio tipo raketu, taciau gamykloje jau ruosiamos galingesnes.
— Che-che! — patryne rankas Bevenas. — Musu artilerija gause-
ja!
Ta akimirka i dauba isirito vienas savanoris.
— Jie mosuoja balta veliava! — pranese jis.
— Nejau pasiduoda? — nepatikliai paklausiau as.
— Ne, nori atsiusti parlamentara.
— Atsakymas: „Lai siuncia”, — isake Bevenas.
Priesininko puseje pakilo zmogus ir, mosuodamas balta nosine, pasuko musu link. Tetusis Boriu pasitiko ji pusiaukeleje ant niekieno zemes ir atlydejo i musu pozicijas. Pasirodo, mus nusprende aplankyti patsai Sarlis Honegeris.
— Ko jums reikia? — paklause Bevenas.
— Noriu pasisneketi su jusu vadeivomis.
