Nu brazmo udeni un bedas skalo projam — Un smaida atplaukst sapju grumbots vaigs.
BRIVIBA
Briviba, vards tavs ka saulaina liesma Dedzis ir apspiesto cilveku sirdis. Daudzinats vardos un skandinats dziesmas, Slepenas ilgas un ceribas virdis. Mocitas verdziba gadsimtus garus, Valdnieku — varmaku patvalai lautas, Vargusas trukuma, plositas karos — Brivibas varda reiz sacelas tautas. Briviba, pieminam varonus tavus, Lepni kas pienema mocibu sausmas, Versa pret lodem dzivibu savu, Jausot ka viziju nakotnes ausmu. Brivibas sapni no cilveces alkam Neiespej izdzest nave un mokas. Brivibas svetums nekad nebeigs salkot Asinis mirkuso karogu krokas.
SAI LAIKA
Sai laika lielaja lai visas sikas vainas Un zemo patmilu, kas labprat sirdis zel, Ka vergu atliekas no sevis projam gainam, Jo jauna pasaule mums kopa jauzcel. Mes rupju smaguma par agru novecojam Un smieties aizmirsam, tik drums bij kadreiz laiks. Nu brazmo udeni un bedas skalo projam — Un smaida atplaukst sapju grumbots vaigs. Vel gadus atgusim, kas mums reiz rupji zagti: Darbs vedis gaisas prieka augstienes, Kur celsim karogu, ko slepus audam nakti. Sis laiks ir liels — lai lieli esam mes.
PADOMJU MEITENES VESTULE
IEVAINOTAJAM DRAUGAM
Mans milais ievainots un aizvests loti tali, Ta stasta vestule, ko pastnieks atnesa. Es lasu zimoga, kas sturi iespiests bali, Ka tas aiz Uraliem, varbut pat Altaja. Vins roka ievainots, un vaiga dzila reta. Un kadas bazas vina vardos skan: Tas jauta man, vai tadu milet spetu? — Ak, draugs, ta neruna, tu sapes dari man. Varbut es vainiga, ka vardos skopa biju, Par milu kautrejos es vestules tev paust. Tev tagad pateiksu, ko agrak nesaciju, Ko parak neskaidri starp rindam liku jaust: Kad cinas gaji tu, kad kavies asins migla,Man vienmer gribejas, lai sirds tev jut, Ka katru minuti, ik acumirkli ziglu Sirds mana aizskreja ar tevi kopa but.
