O tas andainykstis skandalas… Arkadijus Arkadjevicius net susirauke: toks sviezias ir nemalonus buvo prisiminimas, kaip pries pusantro menesio kaimyniniame KB per oficialu gynima Krivoseinas suzlugde instituto mokslinio sekretoriaus disertacija daktaro laipsniui gauti. Tiesa sakant, pries pasisake ne jis vienas, bet viskas butu baigesi laimingai, jei Krivoseinas nebutu pradejes. Pasalineje organizacijoje, dargi niekam nepraneses apie savo keslus, atejo ir sukirto saviski! Sitaip mesti seseli ant instituto, ant jo, akademiko Azarovo… Tiesa, jam irgi nevertejo i ta disertacija pro pirstus ziureti, juo labiau teigiamai atsiliepti apie ja, bet nusprende, kad butu neprastai tureti institute isauginta mokslu daktara, kad ir ne tokios disertacijos sekmingai praslysdavo. Bet Krivoseinas… Isirdes Arkadijus Arkadjevicius tuomet nedviprasmiskai uzsimine, kad nelinkes jo per jega laikyti institute… beje, dabar tai prisiminti buvo ne tik nemalonu, o ir nepritinkama.
Fligelyje buvo numanu sambruzdis. Mintis, kad tuojau reikia ieiti, ziureti i tai, aiskintis, Azarovui sukele jausena, panasia i dantu skausma. „Vadinasi, vel Krivoseinas! — tuzmingai pagalvojo jis. — Na, jei jis ir del sito ivykio kaitas!..” Arkadijus Arkadjevicius uzlipo i prieangi, greitai perejo anksta prietaisais ir dezemis uzstatyta koridoriu, izenge i kambari ir apsizvalge.
Didele sesialange patalpa menkai tepanesejo i elektroniniu matematiniu tyrimu laboratorija. Ant grindu, ant stalu ir lentynose pakaitomis su dideliais buteliais, stiklainiais, kolbomis, dubenimis, stovejo metaliniai ir plastmasiniai paralelepipedai — generatoriai ir oscilografai su ventiliacinemis prapiovomis sonuose. Kolbu buvo pilna ant spintu, ant zaliu seleniniu lygintuvu deziu. Visa vidurine kambario dali uzeme is paziuro beformis irenginys, apipintas slangais, laidais, imantriai islenktais vamzdziais su ataugomis; uz jo vos matesi elektronines masinos pultas. Kas cia per astuonkojis?!
— Pulsas yra, — tare moteriskas balsas akademikui is kaires.
Arkadijus Arkadjevicius pasisuko. Buteliais ir prietaisais neuzgriozdinta plota tarp duru ir aklinos sienos gaube prieblanda. Tenai du sanitarai nuo grindu ant nestuvu atsargiai kele zmogu pilku laboranto chalatu; jo galva atsikragino, plauku sruogos susivilge kazkokio riebaus skyscio klane. Prie zmogaus plusejo nediduke gydytoja.
— Soko bukle, — konstatavo ji. — Adrenalino injekcija, ir gaivinkite.
Akademikas zenge zingsni artyn: jaunas vaikinas, labai blyskus taisyklingu bruozu veidas, tamsiai rusvi plaukai. „Ne, tai ne Krivoseinas, taciau kas? Kazkur as ji maciau…” Azarovas giliai ikvepe oro ir vos neuzspringo: kambaryje tvyrojo rugsciu, apdegusios izoliacijos, dar kazkokie astrus kvapai — nenusakomas ir sunkus nelaimes smarsas. Grindys buvo uzlietos tirstu skysciu, sanitarai ir gydytoja pedinejo staciai po ji.
I kambari dalykiska mina iejo apyliesis zmogus melynu kostiumu; visa kita zmoguje buvo blanku ir neisraiskinga: pilki i sona susukuoti plaukai, nedideles pilkos akys, neitikimai arti kita kitos sustatytos kauletame, issisovusiais skruostikauliais veide, ikrite skruostai prastai nuskusti. Iejusysis saltai nusilenke Azarovui. Sis taip pat mandagiai atsake. Jiems nebuvo reikalo prisistatyti vienas kitam: siu metu vasari kaip tik tardytojas Anisimovas pravede kvota „praktikante Gorskovo apsvitinimo byloje”.
— Pradesim nuo lavono atpazinimo, — saltai pasake tardytojas, Arkadijaus Arkadjeviciaus sirdis aritmiskai sutvaksejo. — Paprasysiu jus cionai…
Azarovas pasislinko ikandin jo, i kerte prie duru, link kazko, uzdengto pilka klijuote; klijuote pupsojo kubriais, is po jos kysojo pagelte kauleti koju pirs,tai.
— Tarnybinis pazymejimas, rastas drabuziuose, buvusiuose laboratorijoje, isduotas Valentinui Vasiljeviciui Krivoseinui, — protokoliniu balsu pasake tardytojas, atlenkdamas klijuotes krasta. — Atpazistate?
Gyvenimas Azarova nedaznai suvesdavo akis i aki su mirtimi. Staiga jam pasidare tvanku, jis atsisege apykakle. Is p klijuotes pasirode sulipe trumpai apkirpti plaukai, issokusios akys, ikrite skruostai, nukare burnos kampai, paskui — atsikises guzys gyslotame kakle, liesi raktikauliai… „Koks jis subloges!..”
— Taip…
— DeVoju, — tardytojas nuleido klijuote.
Taigi Krivoseinas… Jiedu matesi uzvakar ryta prie senojo korpuso, praejo pro kits kita, korektiskai linkteleje kaip visada, pasisveikino. Tuomet tai buvo nors ir nelabai simpatiskas, bet tvirtas paputzandis gyvas zmogus. O dabar… mirtis tarytum issunke ig jo visus gyvybinius syvus, isdziovino raumenis — liko tik pilka oda aptraukti kaulai. „O juk Krivoseinas tikriausiai suprato, koks vaidmuo jam skirtas, kuriant laboratorija…” — kazkodel dingtelejo Azarovui.
Tardytojas isejo.
— A-jai-jai! Tc-tc… — supliauksejo kazkas liezuviu prie Arkadijaus Arkadjeviciaus ausies.
Jis atsigreze; tarpduryje stovejo mokslinis sekretorius Haris Charitanovicius Chiloibokas. Ispuoseletas veidas pabrinkes nuo miego. Haris Charitonovicius, kaip sakoma, buvo idomus vyriskis: stambus, gerai sudetas kunas, apvilktas lengvu kostiumu, taisyklingos formos galva, garbanoti kantoniniai iplaukai, puosniai sidalbru zibantys smilkiniai, rudos aikys, auksta tiesi nosis, kurios grozi ir vyriskuma dar labiau pabreze tamsus usai. Beje, isvaizda siek itiek gadino gilios rauksles aplink burna, kokios atsiiranda nuolat itemptai besisypsant, be to, menlcokas smakras.
Dabar rudose docento akyse sviete baimingas smalsumas.
— Labas rytas, Arkadijau Arkadjeviciau! Kas gi cia vel pas Krivoseina atsitiko? O as einu pro sali: kodel, manau, prie laboratorijos tokios masinos stovi? Ir uzejau… beje, skaicius spausdinantys automatai pas i i koridoriuke sto vi sau dyki, jus pastebejote, Arkadijau Arkadjeviciau? Tarp visokio slamsto, o juk kaip kovojo del ju Valentinas Vasiljevicius, paaiskinamuosius rastus rase, as sakau, nors kitiems perduotu, jeigu nepanaudos… — Haris Charitonovicius susisielojes atsiduso, paziurejo i desine. — Bene studentas! Tc-tc, a-jai-jai! Vel studentas, staciai beda su jais… — jis pastebejo i kambari grizusi tardytoja; docento veida iskreipe sypsena. — O, sveiki, Apolonai Matvejeviciau! Jus velei pas mus?
— Matvejus Apolonovicius, — linktelejes pataise ji Anisimovas.
Jis atvoze geltono medzio deze su juodu uzrasu virselyje Daikt. irod., iseme is jos megintuveli, pritupe ties klanu.
— Tai yra, MaLvejau Apolonoviciau, didziadvasiskai dovanokite! As juk jus gerai atsimenu dar is praeito karto, varda su tevavardziu mazumele supainiojau. Matvejau Apolonoviciau, kaiiDgi, zinoma, mes jus paskui dar ilgai minejome, jusu dalykiskuma ir visa… — skubriai kalbejo Chilobokas.
— Draugas direktoriau, kokie, butent, darbai buvo atliekami sioje laboratorijoje? — pertrauke tardytojas Chiloboka, megintuveliu semdamas skysti.
— Elektroniniu sistemu, susidaranciu integraliai ivedant informacija, tyrimas, — atsake akademikas. — Taip bent Valentinas Vasiljevicius suformulavo savo tema siu metu plane.
— Aisku. — Anisimovas atsitiese, pauoste skysti, vata apsluoste megintuveli, padejo i deze. — Nuodingu chemikalu naudojimas buvo is anksto numatytas darbo uzduotyje?
— Nezinau. Manau, kad niekas nebuvo numatyta: paiesku darbus tyrinetojas tvarko savo ismanymu…
— Kas gi pagaliau tokio pas Krivoseina atsitiko, kad net jus, Arkadijau Arkadjeviciau, tokiame ankstyje sutrukde? — nuleides balsa, paklause Chilobokas.
— Taigi — kas? — Anisimovas savo zodzius aiskiai adresavo akademikui. — Trumpa.? sujungimas niekuo detas, tai avarijos isdava, o ne priezastis — nustatyta. Suzalojimu srove nera, kuno traumu nera… ir zmogaus nera. O kas cia per isdirbinys, kam jis?
Jis pakele nuo grindu neregeta daikta, panasu i antikinio kario salma; tik tas salmas buvo aptrauktas nikeliu, nusagstytas mygtukais, apvytas planu ivairiaspalviu laidu pynemis. Laidai buvo nutise pro gremezdiskojo irenginio vamzdzius ir kolbas — prie elektronines masinos.
— Sitas? — akademikas gu.ztelejo peciais. — Mm…
— „Monomacho kepure” — tai yra musuose jas paprastai taip vadinam, kasdieniskai, — atejo i pagalba Chilobokas. — O jeigu tiksliai, tai EDS-1 — elektrodiniu davikliu sistema galvos smegenu biopotencialams skaiciuoti. O as va ia kur zinau, Arkadijau Arkadjeviciau: Krivoseinas vis prase dar tokia padaryti…
— Taip, aisku. Jums leidus, pridesiu ja prie irodymu, kadangi ji buvo ant uzmustojo galvos.
Vyniodamas laidus, Anisimovas atsitolino i kambario giluma.
— Kas gi zuvo, Arkadijau Arkadjeviciau? — susnibzdejo Chilobokas.
— Krivoseinas.
— Ai-ai, kaipgi cia? Se tau, prisipaikiojo… Ir vel jums rupesciai, Arkadijau Arkadjeviciau, nemalonumai…
Grizo tardytojas. Supakavo i popieriu „Monomacho kepure”, padejo ja savo dezen. Laboratorijos tyloje girdejosi tik apie bejausmi praktikanta triusianciu sanitaru sniokstavimas.
— O kodel Krivoseinas buvo nuogas? — staiga paklause Anisimovas.
